Ventvorto laiškas

Ventvorto laiškas yra pranašo Džozefo Smito pasakojimas apie „pastarųjų dienų šventųjų Bažnyčios… iškilimą, pažangą, persekiojimą ir tikėjimą“, įskaitant teiginius, vadinamus Tikėjimo Teiginiais.

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Be to, kad buvo Bažnyčios prezidentas, Džozefas Smitas turėjo daug kitų atsakomybių Navū mieste. 1842 metų gegužę jis tapo Navū meru, o tuo pačiu ir vyriausiuoju Navū miesto teismo teisėju. Jis buvo generolas-leitenantas ir Navū legiono vadas. O 1842 m. vasarį jis ėmėsi du kartus per mėnesį leidžiamo Bažnyčios žurnalo Times and Seasons (Laikai ir laikotarpiai) redaktoriaus pareigų. Žurnalas Times and Seasons suteikė galimybę Bažnyčios vadovams bendrauti su šventaisiais, spausdinti apreiškimus ir svarbius pamokslus bei dalintis Bažnyčios naujienomis. Džonas Teiloras, Dvylikos Kvorumo narys, buvo paskirtas pranašo vadovaujamas tvarkyti daugelį leidybos klausimų.

Pranašas jau pirmajame numeryje, išspausdintame jam tapus redaktoriumi, rašė, kad šiame žurnale bus spausdinami straipsniai apie „svarbius, kasdien aplink mus vykstančius įvykius, sparčią tiesos pažangą, daugelį pranešimų, kuriuos kasdien gauname iš brolių įvairiose šalyse, tiek šioje šalyje, tiek Anglijoje, iš Europos ir kitų pasaulio kraštų; neramią tautų padėtį; Dvylikos laiškus ir mokymus; ir apreiškimus, kuriuos gauname iš Aukščiausiojo.“¹

Kai pranašas tarnavo žurnalo Times and Seasons redaktoriumi, čia buvo skelbiami labai svarbūs dokumentai. 1842 m. kovo mėn. buvo išspausdintas Abraomo knygos tekstas ir dvi faksimilės, o trečioji buvo išspausdinta gegužės mėnesį. Kovo mėnesį pranašas taip pat pradėjo spausdinti „Džozefo Smito istoriją“, pasakojimą, kuris vėliau tapo History of the Church (Bažnyčios istorija).

1842 metų kovo 1 dienos Times and Seasons numeryje pranašas išspausdino tai, kas tapo žinoma kaip Ventvorto laiškas. Aiškindamas savo sumetimus, dėl kurių surašė šį dokumentą, pranašas sakė: „Pono Džono Ventvorto, laikraščio Chicago Democrat leidėjo ir savininko, prašymu aš trumpai parašiau apie pastarųjų dienų šventųjų Bažnyčios, kurią Dievui vadovaujant turėjau garbės įkurti, iškilimą, pažangą, persekiojimą ir tikėjimą. Ponas Ventvortas sako norįs šį dokumentą perduoti savo draugui ponui [Džordžui] Barstou, rašančiam Niu Hempširo istoriją. Kadangi ponas Barstou žengė deramus žingsnius teisingai informacijai gauti, teketinu jo prašyti, kad jis išspausdintų šią medžiagą visą, nepagražintą ir neiškraipytą.“²

Vienok Džordžas Barstou neįtraukė pranašo pasakojimo į savo istoriją, nes nusprendė savo knygoje aprašyti įvykius tik iki 1819 m.³ Bet Ventvorto laiškas yra nepaprastai vertingas pastarųjų dienų šventiesiems. Tai originalus Džozefo Smito pasakojimas, liudijantis apie jo šventą pašaukimą iš Dievo, jo regėjimus, tarnavimą ir mokymus. Jame aprašytas Bažnyčios iškilimas ir augimas bei šventųjų persekiojimai. Jame yra pranašiškas pareiškimas apie Bažnyčios sėkmę žemėje po saugančia didžiojo Jehovos ranka. Jame taip pat yra keletas svarbių dalykų, kurių nėra jokiuose kituose pranašo mokymuose, įskaitant auksinių plokštelių aprašymą ir trumpą Mormono Knygos apžvalgą. Pažymėtina, jog šiame laiške Džozefas Smitas pirmą kartą pats aprašė savo Pirmąjį regėjimą.

Užsibaigiantis trylika pareiškimų apie Bažnyčios doktriną, dabar vadinamų Tikėjimo Teiginiais, Ventvorto laiškas yra galingas liudijimas apie dievišką pranašo Džozefo Smito pašaukimą.

Džozefo Smito mokymai

Atsakydami į Džozefo Smito maldą, jam pasirodė Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus.

„Gimiau 1805 m. gruodžio 23 d. Šarono miestelyje, Vindzoro apygardoje, Vermonto valst. Kai man buvo 10 metų, mano gimdytojai persikėlė į Palmyrą, Niujorko valst., kur gyvenome apie ketverius metus. Iš ten persikėlėme į Mančesterio miestelį. Mano „tėvas buvo ūkininkas ir mokė mane ūkininkauti. Būdamas maždaug keturiolikos metų amžiaus ėmiau mąstyti, kaip svarbu būti pasiruošusiam būsimajam gyvenimui. Tačiau tyrinėdamas išgelbėjimo planą, supratau, kad žmonių religiniai požiūriai labai skiriasi. Jei nueidavau į vieną bendruomenę, ten man nurodydavo vieną planą, kitoje – kitą, kiekvienas nurodydamas savo tikėjimo išpažinimą, kaip tobulumo viršūnę. Suvokdamas, kad visi negali būti teisūs ir kad Dievas negali būti tokio sąmyšio kūrėjas, nusprendžiau giliau ištirti šį reikalą, tikėdamas, kad jei Dievas turėtų Bažnyčią, ji nebūtų susiskaldžiusi į frakcijas, ir kad jei Jis pamokytų vieną bendruomenę garbinti vienaip ir teikti vienokias apeigas, tai kitos bendruomenės Jis nemokytų visiškai priešingų principų.

Kadangi tikėjau Dievo žodžiu, pasitikėjau šiais Jokūbo žodžiais: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja; ir jam bus suteikta.“ [Jokūbo 1:5.] Nuėjau į nuošalią vietą giraitėje ir ėmiau šauktis Viešpaties; taip nuoširdžiai man meldžiantis, mano protas buvo atitrauktas nuo mano minčių ir mane pagavo dangiškas regėjimas. Išvydau dvi dangiškas asmenybes, visiškai panašias viena į kitą bruožais ir išvaizda, apgaubtas skaisčios šviesos, pranokstančios vidudienio saulę. Jos man pasakė, kad visos religinės bendruomenės tiki neteisingomis doktrinomis ir kad Dievas nė vienos iš jų nepripažįsta kaip savo Bažnyčios ir karalystės. Man buvo primygtinai įsakyta „neiti paskui jas“. Tuo pat metu man buvo pažadėta, kad ateityje man bus atskleista Evangelijos pilnatvė.“

Senovėje ant auksinių plokštelių buvo parašyta Mormono Knyga, ir Dievo pasiuntinys perdavė ją Džozefui Smitui.

„1823-ųjų mūsų Viešpaties metų rugsėjo 21-osios vakarą, kai meldžiausi Dievui ir stengiausi naudoti tikėjimą brangiais Raštų pažadais, kambaryje staiga sušvito šviesa, tarsi dienos šviesa, tik žymiai tyresnė ir šlovingesnė; tikrai iš pradžių atrodė, kad namas pilnas ugnies liepsnos; ta šviesa taip pritrenkė mane, kad paveikė visą mano kūną; staiga prieš mane atsirado asmuo, apgaubtas šlovės, bet didesnės už tą, kuri jau gaubė mane. Šis pasiuntinys pasiskelbė esąs Dievo angelas, atsiųstas atnešti džiugią žinią, kad sandora, kurią Dievas sudarė su senovės Izraeliu, netrukus bus išpildyta, kad greitai prasidės pasiruošimo antrajam Mesijo atėjimui darbas, kad atėjo laikas, kada Evangelija, visoje savo pilnatvėje, bus skelbiama su galia visoms tautoms, kad žmonės galėtų pasiruošti Tūkstantmečio valdymui. Man buvo pasakyta, kad esu išrinktas būti įrankis Dievo rankose įgyvendinant kai kuriuos jo tikslus šiame šlovingame Evangelijos laikotarpyje.

Taip pat buvau informuotas dėl senųjų šios šalies gyventojų: man buvo parodyta, kas jie buvo ir iš kur atvyko; buvo trumpai papasakota apie jų kilmę, pažangą, civilizaciją, įstatymus, valdymo sistemas, jų teisumą bei nedorybę ir kad Dievo palaiminimai galiausiai buvo paimti nuo jų, kaip tautos; taip pat man buvo pasakyta, kad yra padėtos kažkokios plokštelės, ant kurių išraižyta senovės pranašų, gyvenusių šiame žemyne, metraščių santrauka. Tą naktį angelas pasirodė man tris kartus ir aiškino tuos pačius dalykus. Po to, kai mane aplankė daugybė Dievo angelų, atskleidusių paskutinėmis dienomis vyksiančių įvykių didingumą ir šlovingumą, 1827-ųjų mūsų Viešpaties metų rugsėjo 22 dienos rytą Viešpaties angelas įteikė tuos metraščius man į rankas.

Šie metraščiai buvo išraižyti ant plokštelių, kurios atrodė auksinės; kiekviena plokštelė buvo penkiolikos centimetrų pločio ir dvidešimties centimetrų ilgio ir plonesnė už įprastą alavo skardą. Jos buvo priraižytos egiptietiškų rašmenų ir surištos drauge, kaip knygos lapai, trimis per visą knygą pervertais žiedais. Knyga buvo maždaug penkiolikos centimetrų storio; dalis jos buvo užantspauduota. Rašmenys neužantspauduotoje dalyje buvo smulkūs ir gražiai išraižyti. Knygos konstrukcijoje daug kas rodė, kad ji yra sena ir labai meistriškai išraižyta. Šalia metraščių buvo keistas įrankis, kurį senoliai vadino „Urimais ir Tumimais“, susidedantis iš dviejų skaidrių akmenų, įstatytų į lenktą rėmelį, pritvirtintą prie antkrūtinio. Naudodamasis Urimais ir Tumimais aš išverčiau tą metraštį Dievo dovana ir galia.

… Ši knyga… pasakoja mums, kad Gelbėtojas po nukryžiavimo apsireiškė šiame žemyne; kad čia Jis įtvirtino Evangeliją – visą jos pilnatvę, apstybę, galią ir palaiminimus; kad pas juos buvo apaštalai, pranašai, ganytojai, mokytojai ir evangelistai – ta pati tvarka, ta pati kunigystė, tos pačios apeigos, dovanos, galios ir palaiminimai, kokiais žmonės džiaugėsi rytiniame žemyne; kad žmonės buvo atkirsti dėl savo prasižengimų; kad paskutiniam išlikusiam jų pranašui buvo įsakyta sudaryti jų pranašysčių, istorijos ir taip toliau santrauką ir paslėpti ją žemėje; ir kad ji turi išeiti ir susijungti su Biblija Dievo tikslams pasiekti paskutinėmis dienomis. Smulkesnį pasakojimą siūlyčiau paskaityti Mormono Knygoje, kurią galite nusipirkti Navū arba iš bet kurio keliaujančio vyresniojo.

Kai tik buvo paskelbta žinia apie šį radinį, visomis kryptimis kaip ant vėjo sparnų pasklido melagingi pranešimai, tiesos iškraipymai ir paskalos; namus apniko nedorėlių gaujos ir pikta rezgantys asmenys. Keletą kartų į mane buvo šauta, ir tik per plauką likau gyvas. Buvo išbandytos visokios gudrybės, siekiant tas plokšteles iš manęs pagrobti. Bet su manimi buvo Dievo galia bei palaiminimas, ir keletas žmonių patikėjo mano liudijimu.

Kaip besiautėtų Bažnyčios persekiojimas, niekas negali sustabdyti tiesos pažangos.

1830 metų balandžio 6 d. Fajete, Senekos apygardoje, Niujorko valst., buvo suorganizuota Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Keletas žmonių buvo pašaukti ir įšventinti apreiškimo bei pranašystės Dvasia ir pradėjo pamokslauti, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Ir nors buvo silpni, jie buvo sustiprinti Dievo galia, ir daugelis buvo atvesti į atgailą, pakrikštyti vandenyje bei rankų uždėjimu pripildyti Šventosios Dvasios. Jie matė regėjimus ir pranašavo, išvarinėjo velnius bei rankų uždėjimu gydė ligonius. Nuo tada darbas žengė pirmyn stulbinančiai sparčiai, ir netrukus bažnyčios buvo suformuotos Niujorko, Pensilvanijos, Ohajo, Indianos, Ilinojaus ir Misūrio valstijose. Pastarojoje valstijoje, Džeksono apygardoje, buvo suformuota gana didelė gyvenvietė: daug žmonių jungėsi prie Bažnyčios, ir mes sparčiai augome; nusipirkome daug žemės, mūsų ūkiai tryško gausa, o savo šeimos rate ir kaimynystėje mėgavomės ramybe bei laime. Bet kadangi negalėjome su kitais kaimynais dalyvauti (daugelis kurių buvo patys niekingiausi žmonės, pabėgę nuo civilizuotos visuomenės į pasienio kraštą, kad išvengtų teisingumo) jų naktiniuose pasilinksminimuose, šabo laužymuose, arklių lenktynėse ir lošimuose, jie ėmė pirma išjuokti mus, po to persekioti, o galiausiai susibūrė organizuota nedorėlių gauja ir sudegino mūsų namus, apipylė degutu ir plunksnomis bei išplakė daugelį mūsų brolių ir galiausiai, nepaisydami įstatymo, teisingumo ir žmogiškumo, išvarė juos iš jų buveinių. Likę be pastogės ir be namų, šie turėjo klajoti nykiomis prerijomis, kol jose nusidriekė jų vaikų kraujo pėdsakas. Tai įvyko lapkričio mėnesį, o jie šiuo atšiauriu metų laiku galėjo užsikloti tik dangumi. Valdžia nekreipė dėmesio į šiuos įvykius, ir nors turėjome garantinius raštus dėl savo žemės ir nepažeidėme jokio įstatymo, negalėjome gauti žalos atlyginimo.

Tarp tų, kurie buvo taip nežmoniškai išvaryti iš savo namų ir turėjo ištverti visą šį smurtą ir, kur tik įmanoma, ieškoti namų, buvo daug ligonių. Dėl to daugybė jų, likę be gyvenimo patogumų bei reikalingos slaugos, mirė; daug vaikų liko našlaičiais, žmonos – našlėmis, o vyrai – našliais; nedorėlių gaujos pasisavino mūsų ūkius, buvo atimta daugelis tūkstančių galvijų, avių, arklių ir peniukšlių; mūsų namų apyvokos daiktai, parduotuvių prekės bei spausdinimo mašina ir raidynas buvo sulaužyti, išnešti ar kitaip sunaikinti.

Daugelis mūsų brolių pasitraukė į Klėjaus apygardą, kur jie išbuvo trejus metus, iki 1836 metų. Ten nepatyrėme smurto, o tik grasinimus. Tačiau 1836 metų vasarą šie grasinimai ėmė įgauti rimtesnę formą: iš grasinimų kilo vieši susirinkimai, buvo priimti sprendimai, grasinama kerštu ir susidorojimu, ir padėtis vėl tapo grėsminga; Džeksono apygarda buvo pakankamas precedentas; ir kadangi tos apygardos valdžia nesikišo, jie [Klėjaus apygardos valdžia] pareiškė, kad taip pat nesikiš; po kreipimosi į valdžią tuo įsitikinome ir, patyrę didelį vargą bei turto netektį, vėl buvome išvaryti iš savo namų.

Tada apsistojome Koldvelio ir Deiviso apygardose, kur įkūrėme dideles gyvenvietes, manydami išsilaisvinsią iš priespaudos įsikurdami naujose mažai apgyventose apygardose. Bet ir čia mums neleido ramiai gyventi. 1838 metais mus vėl užpuolė nedorėlių gaujos, gubernatorius Bogsas išleido išnaikinimo įsaką, ir prisidengdami įstatymo sankcija, kraštą siaubė organizuoti plėšikai, grobė mūsų galvijus, avis, peniukšlius ir taip toliau, šaltakraujiškai nužudė daugelį mūsų žmonių, prievartavo mūsų moteris bei kalaviju privertė mus atsisakyti savo nuosavybės; ir patyrę visas skriaudas, kurias tik galėjo mums užkrauti nežmoniška, bedieviška plėšikų gauja, nuo 12 iki 15 tūkstančių sielų, vyrų, moterų ir vaikų buvo pavaryti nuo savo židinių ir žemių, kurios jiems priklausė pagal garantinius raštus. Jie liko be namų, be draugų, be pastogės (vidury žiemos) klaidžioti kaip tremtiniai žemėje arba ieškoti prieglobsčio palankesniame krašte ir tarp ne tokių žiaurių žmonių. Daugelis susirgo ir numirė nuo šalčio ir sunkumų, kuriuos jiems teko patirti; daugelis žmonų liko našlėmis, o vaikai – našlaičiais ir beglobiais. Neužtektų čia man skirto laiko apibūdinti neteisybę, skriaudas, žmogžudystes ir kraujo praliejimą, vagystes, nelaimes ir sielvartą, kuriuos sukėlė barbariški, nežmoniški ir neteisėti Misūrio valstijos veiksmai.

Minėtomis aplinkybėmis 1839 metais atvykome į Ilinojaus valstiją, kur radome svetingus žmones ir draugiškus namus – žmones, norinčius vadovautis įstatymo ir žmoniškumo principais. Henkoko apygardoje pradėjome statyti miestą, pavadintą Navū. Čia mūsų yra nuo šešių iki aštuonių tūkstančių, neskaitant daugybės pasklidusių visoje apygardoje ir beveik kiekvienoje šios valstijos apygardoje. Mums suteiktos teisės į miestą ir legioną, kuriame dabar yra 1500 karių. Mums taip pat suteiktos teisės steigti universitetą bei žemės ūkio ir pramonės bendriją, turime savo įstatymus, pareigūnus ir visas privilegijas, kuriomis mėgaujasi kiti laisvi ir apsišvietę piliečiai.

Persekiojimas nesustabdė tiesos pažangos, o tik įpylė kuro į ugnį, – ji sklido dar greičiau. Didžiuodamiesi reikalu, kurio ėmėsi, ir žinodami savo nekaltumą bei savo religijos teisingumą, nepaisydami šmeižto ir kritikos, šios Bažnyčios vyresnieji ėjo ir sėjo Evangeliją beveik kiekvienoje šalies valstijoje. Ji prasiskverbė į mūsų miestus, pasklido mūsų kaimuose ir paskatino tūkstančius mūsų sąmoningų, kilnių ir patriotiškų piliečių paklusti jos dieviškiems priesakams ir vadovautis šventomis jos tiesomis. Ji taip pat pasklido Anglijoje, Airijoje, Škotijoje ir Velse, kur 1840 metais buvo pasiųsti keli mūsų misionieriai, ir po tiesos vėliava susibūrė virš penkių tūkstančių žmonių; dabar visose šalyse prisideda daug žmonių.

Mūsų misionieriai vyksta į daugelį šalių: į Vokietiją, Palestiną, Australiją, Rytų Indijos vandenyno salas ir kt., iškelta tiesos vėliava; jokia nešventa ranka negali sustabdyti šio darbo pažangos; gali siautėti persekiojimai, gali burtis nedorėlių gaujos, gali rinktis armijos, gali šmeižti apkalbos, bet Dievo tiesa žengs pirmyn drąsiai, didingai ir nepriklausomai, kol persmelks kiekvieną žemyną, aplankys kiekvieną šalį, pereis kiekvieną kraštą ir nuskambės kiekvienoje ausyje, kol Dievo tikslai bus įvykdyti ir didysis Jehova pasakys, kad darbas atliktas.

Tikėjimo Teiginiai nusako esmines mūsų religijos doktrinas ir principus.

Mes tikime Dievą, Amžinąjį Tėvą, ir Jo Sūnų Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią.

Mes tikime, kad žmonės bus nubausti už savo pačių nuodėmes, o ne už Adomo prasižengimą.

Mes tikime, kad per Kristaus apmokėjimą visa žmonija gali būti išgelbėta per paklusnumą Evangelijos įstatymams ir apeigoms.

Mes tikime, kad pirmieji Evangelijos principai ir apeigos yra: pirma, tikėjimas į Viešpatį Jėzų Kristų; antra, atgaila; trečia, krikštas panardinant nuodėmėms atleisti; ketvirta, rankų uždėjimas Šventosios Dvasios dovanai suteikti.

Mes tikime, kad Evangelijai skelbti ir jos apeigoms atlikti vyras turi būti pašauktas Dievo per pranašystę bei rankų uždėjimą tų, kurie yra įgalioti.

Mes tikime ta pačia organizacija, kuri egzistavo pirmykštėje Bažnyčioje, būtent: apaštalais, pranašais, ganytojais, mokytojais, evangelistais ir taip toliau.

Mes tikime liežuvių, pranašystės, apreiškimų, regėjimų, gydymo, liežuvių aiškinimo ir kitomis dovanomis.

Mes tikime, kad Biblija yra Dievo žodis, tiek, kiek ji teisingai išversta; mes taip pat tikime, kad Mormono Knyga yra Dievo žodis.

Mes tikime visa, ką Dievas apreiškė, visa, ką Jis apreiškia šiuo metu, ir tikime, kad Jis dar apreikš daug didžių ir svarbių dalykų, susijusių su Dievo karalyste.

Mes tikime Izraelio surinkimu tiesiogine prasme ir dešimties genčių sugrąžinimu; kad Sionė (Naujoji Jeruzalė) bus pastatyta šiame [Amerikos] žemyne; kad Kristus pats viešpataus žemėje; ir kad žemė bus atnaujinta ir atgaus savo rojišką šlovę.

Mes tvirtiname turį privilegiją garbinti Visagalį Dievą pagal tai, kaip liepia mūsų pačių sąžinė, ir pripažįstame tokią pačią privilegiją visiems žmonėms – tegul jie garbina, kaip nori, kur nori ir ką nori.

Mes tikime, jog reikia paklusti karaliams, prezidentams, valdytojams bei valdininkams, paklūstant įstatymui, gerbiant ir palaikant jį.

Mes tikime, jog turime būti sąžiningi, patikimi, skaistūs, geranoriški, dorybingi ir daryti gera visiems žmonėms; iš tiesų, galime pasakyti, kad sekame Pauliaus pamokymu: Mes visa tikime, mes viskuo viliamės, mes daug ištvėrėme ir tikimės, kad pajėgsime ištverti viską. Jei yra kas dora, mylėtina ar verta pritarimo, ar girtina – mes siekiame viso to. [Žr. Tikėjimo Teiginiai 1:1–13.]

Pagarbiai,

Džozefas Smitas.“⁴

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Džozefas Smitas parašė Ventvorto laišką, atsakydamas į Džono Ventvorto ir Džordžo Barstou prašymą (420 p.). Kada žmonės klausė jūsų apie Bažnyčios istoriją ar įsitikinimus? Studijuodami ar aptarinėdami šį skyrių, pagalvokite, kaip ateityje galėtumėte atsakyti į tokius klausimus. Ko iš Džozefo Smito žodžių Ventvorto laiške galime pasimokyti apie tai, kaip atsakyti į tokius klausimus?
Perskaitykite, ką pranašas sakė apie Pirmąjį regėjimą (420–421 p.). Kaip kitą kartą pasakodami kam nors apie Pirmąjį regėjimą, galėtumėte padėti tam žmogui suprasti Pirmąjį regėjimą ir ką jis reiškia jums?
Perskaitykite pranašo pasakojimą apie Mormono Knygos išėjimą (421–424 p.). Kokią įtaką Mormono Knyga padarė jūsų gyvenime? Kaip galite dalintis savo liudijimu apie Mormono Knygą?
424–426 puslapiuose pateiktas trumpas Džozefo Smito pasakojimas apie Bažnyčios ištakas ir po to pranašystė apie jos likimą. Ką jaučiate studijuodami trečią 426 p. pastraipą? Kodėl, jūsų manymu, persekiojimas negali sustabdyti Bažnyčios pažangos? Ar žinote pavyzdžių apie žmonių pažangą, nepaisant pasipriešinimo? (Apgalvokite pavyzdžius iš Raštų, Bažnyčios istorijos ir savo gyvenimo.)
Peržvelkite Tikėjimo Teiginius (427–428 p.). Kaip jums padėjo Tikėjimo Teiginiai? Kodėl, jūsų manymu, mes prašome pradinukus išmokti juos mintinai? Pagalvokite, ar nevertėtų sudaryti tvarkaraštį, pagal kurį galėtumėte studijuoti ir mintinai išmokti Tikėjimo Teiginius.

Giminingos Raštų ištraukos:Džozefas Smitas–Istorija 1:1–75

Prophet Joseph writing — „Pono Džono Ventvorto… prašymu aš trumpai parašiau apie pastarųjų dienų šventųjų Bažnyčios, kurią Dievui vadovaujant turėjau garbės įkurti, iškilimą, pažangą, persekiojimą ir tikėjimą.“

Joseph receiving gold plates — „1827-tųjų mūsų Viešpaties metų rugsėjo 22 dienos rytą Viešpaties angelas įteikė tuos metraščiusį man į rankas.“