Skyrius 3
Jėzus Kristus, dieviškasis pasaulio Išpirkėjas
„Be Jėzaus Kristaus tarpininkavimo pasaulis negalėtų būti išgelbėtas.“
Iš Džozefo Smito gyvenimo
Prieš keletą metų iki Džozefo Smito gimimo jo senelis iš tėvo pusės jautė, kad jo šeimoje įvyks kažkas tokio, „kas iš pagrindų pakeis pasaulį“1. Džozefas Smitas savo istorijoje pasakoja: „Mano senelis Azaelis Smitas seniai buvo išpranašavęs, kad jo šeimoje bus pakeltas pranašas, ir mano senelė buvo visiškai įsitikinusi, kai tai išsipildė per mane. Mano senelis Azaelis mirė Yst Stokholme, Sent Lorenso apygardoje, Niujorko valst., gavęs Mormono Knygą ir beveik visą perskaitęs. Jis pasakė, kad aš esu tas pranašas, kurį jis numatė gimsiant jo šeimoje.“2
Viena iš pagrindinių Džozefo Smito, kaip Sugrąžinimo pranašo, pareigų buvo liudyti apie Jėzų Kristų. Jis buvo palaimintas, galėdamas asmeniškai žinoti apie Jėzaus Kristaus dieviškumą ir suprasti Jo, kaip pasaulio Išpirkėjo, vaidmenį. Šis pažinimas prasidėjo nuo Pirmojo regėjimo, per kurį jaunasis Džozefas matė Dangiškąjį Tėvą ir Jėzų Kristų bei girdėjo Tėvą sakant: „Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ (Džozefas Smitas–Istorija 1:17). Šio švento patyrimo metu Džozefui teko privilegija gauti nurodymus iš pasaulio Gelbėtojo.
Beveik po dvylikos metų, 1832 m. vasario 16 d., Džono Džonsono namuose Hairame, Ohajo valst., pranašas vertė Bibliją raštininkaujant Sidniui Rigdonui. Kai pranašas išvertė Jono 5:29, kur aprašomas gerųjų ir blogųjų prisikėlimas, Džozefui ir Sidniui atsivėrė regėjimas, ir jie matė Gelbėtoją bei kalbėjo su Juo:
„Dvasios galia mūsų akys buvo atvertos, ir mūsų supratimai buvo apšviesti taip, kad matytume ir suprastume Dievo dalykus – netgi tuos, kurie buvo nuo pradžios, prieš pasaulio buvimą, kuriuos nustatė Tėvas per savo Viengimį Sūnų, buvusį Tėvo prieglobstyje net nuo pradžios, apie kurį liudijame; ir mūsų liudijimas yra Jėzaus Kristaus Evagelijos pilnatvė – Sūnaus, kurį matėme ir su kuriuo kalbėjomės dangiškajame regėjime…
Ir mes išvydome Sūnaus šlovę, Tėvo dešinėje, ir gavome jo pilnatvės; ir priešais jo sostą matėme šventus angelus ir tuos, kurie pašventinti, garbinančius Dievą ir Avinėlį, kurie garbina jį per amžių amžius.
Ir dabar, po daugelio liudijimų, pateiktų apie jį, šis yra visų paskiausias liudijimas, kurį pateikiame apie jį, – kad jis gyvena!
Nes mes jį matėme, būtent Dievo dešinėje; ir mes girdėjome balsą, liudijantį, kad jis – Tėvo Viengimis, kad juo, per jį ir iš jo sukuriami ir buvo sukurti pasauliai, ir jų gyventojai – Dievui užgimę sūnūs ir dukros.“ (DS 76:12–14, 20–24).
1836 m. balandžio 3 d. Džozefas Smitas vėl matė Gelbėtoją. Pranašas ir Oliveris Kauderis nuėjo į vakarinę sakyklą Kirtlando šventykloje. Po to, kai jie atsiklaupę iškilmingai meldėsi, prieš juos stojo Gelbėtojas. Pranašas sakė:
„Uždanga buvo nuimta nuo mūsų protų, ir mūsų supratimo akys buvo atvertos. Prieš save išvydome Viešpatį, stovintį ant sakyklos turėklo; ir po jo kojomis buvo gryno aukso grindinys, tarsi gintaro spalvos. Jo akys buvo tarsi ugnies liepsna; jo galvos plaukai buvo balti tarsi tyras sniegas; jo veidas spindėjo skaisčiau už saulę; ir jo balsas buvo lyg didžių vandenų šniokštimas, būtent Jehovos balsas, sakantis: Aš esu pirmasis ir paskutinysis; aš esu tas, kuris gyvena, aš esu tas, kuris buvo nužudytas; aš esu jūsų užtarėjas pas Tėvą.“ (DS 110:1–4).
Iš tokių patyrimų pranašas gavo betarpišką pažinimą ir tapo ypatingu Gelbėtojo dieviškumo liudytoju…
Džozefo Smito mokymai
Visais laikais Dievo žmonės tikėjo, kad jų nuodėmės gali būti atleistos dėl Kristaus Apmokėjimo.
„Be Jėzaus Kristaus tarpininkavimo pasaulis negalėtų būti išgelbėtas.“3
„Dievas … paruošė auką – savo paties Sūnaus dovaną; šis tinkamu laiku turėjo būti atsiųstas, kad paruoštų kelią, arba atvertų duris, per kurias žmogus galėtų įeiti Viešpaties akivaizdon, iš kur jis buvo išmestas už nepaklusnumą. Laikas nuo laiko ši geroji naujiena buvo skelbiama į žmonių ausis skirtingais amžiais iki pat Mesijo atėjimo meto.
Tikėdamas šiuo apmokėjimu, arba Išpirkimo planu, Abelis atnašavo Dievui priimtiną auką, kuri buvo kaimenės pirmagimiai. Kainas atnašavo žemės derliaus atnašą ir nebuvo priimtas, nes negalėjo to daryti su tikėjimu; jis negalėjo tikėti, arba panaudoti tikėjimo, priešingai dangaus planui. Žmogui apmokėti turėjo būti pralietas Viengimio kraujas, nes toks buvo Išpirkimo planas, ir be kraujo praliejimo nėra nuodėmių atleidimo. Ir kadangi auka buvo įsteigta kaip simbolis, per kurį žmogus turėjo suvokti didžiąją Dievo paruoštą auką, atnašauti kitokią auką, reikštų tai daryti be tikėjimo, nes Išpirkimas buvo pelnytas ne taip ir Apmokėjimo galia įvesta ne taip; dėl to Kainas negalėjo tikėti; o kas daroma be tikėjimo yra nuodėmė. Bet Abelis aukojo priimtiną auką ir per tai gavo paliudijimą, kad yra teisus, pačiam Dievui liudijant apie jo dovanas [žr. Hebrajams 11:4].
Aišku, kad gyvulių kraujo praliejimas niekuo negalėjo padėti žmogui – tai buvo daroma, norint pavaizduoti, simbolizuoti arba paaiškinti tai, kas bus atnašaujama kaip paties Dievo dovana – tai turėjo būti daroma su tikėjimu laukiant tos didžiosios Aukos galios panaikinti nuodėmes…
Neturime manyti, kad senovėje gyvenę žmonės visais amžiais taip neišmanė dangaus santvarkos, kaip daugelis mano, kadangi visi, kurie buvo išgelbėti, buvo išgelbėti šio didžiojo Išpirkimo plano galia, tiek prieš Kristaus atėjimą, tiek po jo. Jei būtų kitaip, tai reikštų, kad Dievas turėjo kitokių būdų (jei galima taip išsireikšti) sugrąžinti žmogų gyventi su Juo. O taip manyti neturime pagrindo, nes nuo nuopolio žmogaus prigimtis nepasikeitė; ir kraujo aukų atnašavimo apeigas buvo numatyta vykdyti tik iki tol, kol bus paaukotas ir savo kraują išlies Kristus, – kaip jau buvo sakyta, – kad žmogus galėtų su tikėjimu laukti to laiko…
Kad aukų atnašavimas buvo skirtas tik atkreipti dėmesį į Kristų, matome iš šių nuostabių Jėzaus žodžių žydams: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi.“ [Jono 8:56] Taigi tai, kad mūsų senoliai atnašavo aukas, netrukdė jiems girdėti Evangeliją, bet, kaip jau sakėme, tai buvo skirta atverti jų akis ir įgalinti juos laukti to meto, kada ateis Gelbėtojas bei džiūgauti Jo Išpirkimu… Darome išvadą, kad kai tik senovės dienomis Viešpats apsireikšdavo žmonėms ir įsakydavo atnašauti Jam aukas, tai buvo daroma tam, kad jie galėtų su tikėjimu laukti Jo atėjimo meto ir pasitikėti to Apmokėjimo galia nuodėmėms atleisti. Ir tai jie darė, tūkstančiai gyvenusių prieš mus, kurių apdarai yra be dėmės ir kurie yra kaip Jobas, laukiantys su jam būdingu įsitikinimu, kad paskutinėmis dienomis jie matys Jį žemėje savo kūnuose [Jobo 19:25–26].
Apibendrindami galime pasakyti, kad nors buvo skirtingi Evangelijos laikotarpiai, tačiau viskas, ką Dievas davė savo žmonėms, buvo skirta atkreipti jų dėmesį į tą didįjį tikslą ir mokyti juos pasikliauti tik Dievu, kaip savo išgelbėjimo priežastimi, kaip sakoma Jo įstatyme.“4
Kadangi Jėzus Kristus prisikėlė iš mirusiųjų, visa žmonija bus prikelta.
„Esminis mūsų religijos principas yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Jėzų Kristų: kad Jis numirė, buvo palaidotas ir trečiąją dieną prisikėlė bei pakilo į dangų; o visi kiti su mūsų religija susiję dalykai tėra priedai prie to. Bet, kaip su tuo susijusiais dalykais, mes tikime Šventosios Dvasios dovana, tikėjimo galia, galimybe džiaugtis dvasinėmis dovanomis pagal Dievo valią, Izraelio namų sugrąžinimu ir galutine tiesos pergale.“5
„Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“, visi bus prikelti iš mirusiųjų [1 Korintiečiams 15:22]. „Dievo Avinėlis įgyvendino prisikėlimą, kad visi prisikeltų iš mirusiųjų.“6
„Dievas paskyrė dieną, kurią Jis teis pasaulį, ir apie tai Jis mus patikino prikeldamas iš mirusiųjų savo Sūnų Jėzų Kristų – tuo remdamiesi visi, kurie tiki įkvėptu metraščiu, viliasi, kad sulauks laimės ir džiaugsmo. Nes, kaip sakė Paulius korintiečiams, „jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę“ [1 Korintiečiams 15:17–18]…
Kristus tikrai yra prisikėlęs iš mirusiųjų; o jei Jis prisikėlė iš mirusiųjų, savo galia Jis prikels visus žmones, kad stotų prieš Jį: nes jei Jis prisikėlė iš mirusiųjų, laikinosios mirties raiščiai yra sutraukyti ir kapas neturi pergalės. O jei kapas neturi pergalės, tai tie, kurie laikosi Jėzaus žodžių ir paklūsta Jo mokymams, ne tik turi prikėlimo iš mirusiųjų pažadą, bet ir užtikrinimą, kad bus priimti į Jo šlovingąją karalystę. Nes Jis pats sako: „Kur aš esu, ten bus ir mano tarnas“ [Jono 12:26].“7
Mirusieji Jėzuje Kristuje gali tikėtis, kad jiems prisikėlus išsipildys visas tas džiaugsmas, kurio jie tikėjosi čia … Džiaugiuosi man suteikta privilegija papasakoti jums apie kai kuriuos dalykus, kurie, gerai pagalvojus, jums padės, kai po kojomis riau-mos žemės drebėjimai, sups juodi debesys, blyksės žaibai ir audros grąsins prapliupti ant jūsų kaip griaustinio griausmai. Laikykitės šių dalykų ir tenedreba jūsų keliai ar sanariai, tene-pasilpsta jūsų širdys; ir tada ką gi galės žemės drebėjimai, karai ir viesulai padaryti? Nieko. Prisikėlus visi jūsų praradimai bus jums atstatyti, jei liksite ištikimi. Mačiau tai per Visagalio atsiųstą regėjimą…
Dievas apreiškė iš dangų savo Sūnų ir prisikėlimo doktriną; ir mes žinome, kad tuos, kuriuos čia palaidojame, Dievas vėl prikels, aprengtus ir atgaivintus didžiojo Dievo Dvasia. Tad ar turi reikšmės tai, ar juos laidojame arba patys esame laidojami su jais, kada nebegalime ilgiau jų laikyti? Tegu šios tiesos įsigeria į mūsų širdis, kad jau čia galėtume pradėti džiaugtis tuo, ką vėliau patirsime pilnai.“8
Per Kristaus apmokėjimą ir savo paklusnumą Evangelijai, galime tapti bendrapaveldėtojais su Jėzumi Kristumi.
„Tikiu Jėzaus Kristaus dieviškumu ir kad Jis numirė už visų žmonių, kurie nupuolė per Adomą, nuodėmes.“9
Tikėjimo Teiginiai 1:3: „Mes tikime, kad per Kristaus apmokėjimą visa žmonija gali būti išgelbėta per paklusnumą Evangelijos įstatymams ir apeigoms.“10
„Dievas, sukūręs dangus ir žemę, nusileido į žemę ir šeštąją dieną tarė: „Padarykime žmogų pagal savo atvaizdą.“ Kieno atvaizdą? Jie sukūrė juos pagal Dievų atvaizdą, vyrą ir moterį, nekaltus, tyrus ir be dėmės, turinčius Dievų būdą ir išvaizdą [žr. Pradžios 1:26–27]. Ir nupuolęs žmogus neprarado savo išvaizdos, išlaikė savo Sutvėrėjo pavidalą. Kristus, kuris yra žmogaus atvaizdas, tuo pat metu yra ir tikslus Tėvo Asmenybės atvaizdas [žr. Hebrajams 1:3] … Per Kristaus apmokėjimą ir prikėlimą, ir per savo paklusnumą Evangelijai mes vėl galime supanašėti su Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus atvaizdu [žr. Romiečiams 8:29]; tuo pačiu pasieksime Dievo išvaizdą, šlovę ir būdą.“11
„Mūsų dvasių Tėvas parūpino savo kūriniams auką, Išpirkimo planą, Apmokėjimo galią, išgelbėjimo projektą, kurio didis tikslas yra atvesti žmones atgal dangaus Karaliaus akivaizdon, apvainikuoti celestialine šlove ir duoti paveldėti kartu su Sūnumi negendantį, nesuteptą ir nenykstantį paveldą.“12
„Raštuose sakoma, jog tie, kurie paklus įsakymams, bus Dievo paveldėtojai ir bendrapaveldėtojai su Jėzumi Kristumi… „Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.“ [Žr. Romiečiams 8:16–17]“13
„Kaip didžiai tuos, kuriems tenka išsiskirti su savo vyru, žmona, tėvu, motina, vaiku ar brangiu artimuoju, guodžia žinojimas, kad nors žemiška palapinė nugriaunama ir suyra, jie bus prikelti vėl gyventi nesibaigiančiose nemirtingos šlovės liepsnose, kad daugiau neliūdėtų, nekentėtų ir nemirtų, bet būtų Dievo paveldėtojai ir bendrapaveldėtojai su Jėzumi Kristumi.“14
Jėzus Kristus yra tobulas, tyras ir šventas, Jis pašaukė mus būti tokius kaip Jis.
„Kuris iš visų šventųjų šiomis paskutiniosiomis dienomis gali laikyti save tokiu pat geru, kaip mūsų Viešpats? Kuris yra toks pat tobulas? Kuris yra toks pat tyras? Kuris toks šventas kaip Jis? Ar galime tokį rasti? Jis niekada neperžengė ir nesulaužė dangaus įsakymo ar įstatymo – Jo lūpose nebuvo melo, nė klastos Jo širdyje… Ar yra toks kaip Kristus? Tokio žemėje nėra.“15
„Sukurtas žmogus buvo pajungtas tuštybei, – ne savo noru, bet Kristus jį pajungė su viltimi [Romiečiams 8:20] – visi pajungti tuštybei, kol važiuoja suktomis vėžėmis ir per supančius sunkumus. Kur yra žmogus, laisvas nuo tuštybės? Nė vieno nebuvo tobulo, išskyrus Jėzų. Ir kodėl Jis tobulas? Todėl, kad Jis Dievo Sūnus ir turi Dvasios pilnatvę bei didesnę galią nei bet kuris žmogus.“16
„Dar būdamas berniukas [Jėzus Kristus] turėjo visą išmintį, kurios Jam reikėjo valdyti ir tvarkyti žydų karalystę, ir galėjo kalbėtis su išmintingiausiais bei įžvalgiausiais įstatymo ir dievybės žinovais taip, kad jų teorijos ir praktika atrodė tarsi kvailystės, lyginant su Jo išmintimi.“17
„Tikimės, kad jūsų širdyse nuolat sukasi mūsų Viešpaties įsakymai, mokydami jus ne tik Jo valios skelbti Jo Evangeliją, bet ir taip romiai bei nuolankiai elgtis su visais, kaip Jis elgėsi netgi tuomet, kai buvo žiauriai persekiojamas ir plūstamas nelabos ir iškrypusios kartos. Atminkite, broliai, kad Jis pašaukė jus šventė-jimui ir, – ar bereikia sakyti, – kad būtumėte tokie pat tyri kaip Jis. Tad kaip išmintingai, kaip šventai, kaip skaisčiai ir kaip tobulai turite elgtis Jo akivaizdoje. Be to atminkite, kad Jo akys visada stebi jus.“18
„Kai mąstome, koks šventas ir tobulas yra mūsų didysis Mokytojas, kuris savo aukos kaina atvėrė kelią, kuriuo galėtume ateiti pas Jį, mūsų širdys sutirpsta dėl Jo nuolaidumo. Be to, kai galvojame, kad Jis pašaukė mus būti visapusiškai tobulus, idant būtume pasiruošę susitikti su Juo ramybėje, kai Jis ateis savo šlovėje su visais šventais angelais, mes drąsiai raginame savo brolius būti nuolankius ir pamaldžius, kad tikrai elgtųsi kaip šviesos ir dienos vaikai, kad turėtų malonės atsispirti bet kokiai pagundai ir įveikti bet kokį blogį vertu mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Nes būkite tikri, broliai, kad tikrai nebetoli diena, kai namų šeimininkas pakils ir uždarys duris, ir niekas kitas, išskyrus tuos, kurie apsirengę vestuvių drabužiu, nebus įleistas atsisėsti vestuvių pokylyje! [Žr.Mato 22:1–14.]“19
Patarimai studijavimui ir mokymui
Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.
-
Peržvelkite pasakojimus apie tai, kaip Džozefas Smitas regėjo Gelbėtoją (45–47 p.). Kokios mintys ir jausmai jums kyla mąstant apie šiuos patyrimus?
-
Senovėje gyvulių aukos padėdavo Viešpaties žmonėms „atverti akis ir… laukti to meto, kada ateis Gelbėtojas bei džiūgauti Jo išpirkimu“ (49 p.). Kas padeda jums laukti Gelbėtojo mūsų laikais?
-
Perskaitykite pastraipą, kuri prasideda 49 puslapio apačioje. Turėkite omenyje, kad šiame teiginyje minimi priedai reiškia kažką tokio, kas prijungta prie kažko svarbesnio, kaip šakos prie medžio kamieno. Kodėl, jūsų manymu, apaštalų ir pranašų liudijimai apie Gelbėtojo Apmokėjimą ir Išpirkimą yra „esminiai mūsų religijos principai“? Kaip pasikeistų jūsų požiūris į tarnavimą namie ar Bažnyčioje, jei prisimintumėte, kad visa kita yra tik priedai prie šių principų?
-
Peržvelkite pranašo Džozefo mokymus apie prisikėlimą (49–51 p.). Kaip jus guodžia žinojimas, kad „prisikėlus visi jūsų praradimai bus jums atstatyti, jei liksite ištikimi“? Kaip žinojimas apie prisikėlimą gali padėti mums „pradėti džiaugtis tuo, ką vėliau patirsime pilnai“?
-
Peržvelgę 52–53 puslapius, pagalvokite, ką Gelbėtojas padarė, kad galėtume tapti bendrapaveldėtojai su Juo. Apsvarstykite, kaip galite parodyti Jam savo dėkingumą už Jo apmokančią auką.
-
53–54 puslapiuose, pranašas Džozefas Smitas mini daug Gelbėtojo savybių. Kokias dar savybes pastebite, apmąstydami Gelbėtojo gyvenimą ir misiją? Pagalvokite, ką galėtumėte padaryti, kad taptumėte panašesni į Jį.
Giminingos Raštų ištraukos: Izaijo 53:1–12; 2 Nefio 9:5–26; DS 20:21–29
Kirtlando šventykloje Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui apsireiškė Gelbėtojas. Džozefas pasakojo: „Uždanga buvo nuimta nuo mūsų protų, ir mūsų supratimo akys buvo atvertos. Prieš save išvydome Viešpatį, stovintį ant sakyklos turėklo.“
„Dievo Avinėlis įgyvendino prisikėlimą, kad visi prisikeltų iš mirusiųjų.“
„Kai mąstome, koks šventas ir tobulas yra mūsų didysis Mokytojas, … mūsų širdys sutirpsta dėl Jo nuolaidumo.“