Skyrius 6
Jono Krikštytojo misija
„Jonas [Krikštytojas] turėjo Aarono kunigystę, buvo oficialus pareigūnas ir Kristaus pirmtakas, atėjęs Jam kelio paruošti.“
Iš Džozefo Smito gyvenimo
Harmonyje, Pensilvanijoje, 1828–1829 m. žiemą Džozefas Smitas toliau vertė Mormono Knygą, bet darbas ėjo lėtai. Džozefas ne tik turėjo dirbti savo ūkyje, kad aprūpintų šeimą, bet ir neturėjo nuolatinio raštininko. Vėliau jis prisiminė, kad iškilus tiems poreikiams „šaukiausi Viešpaties, kad suteiktų tai, ko reikia atlikti darbą, kurį Jis man įsakė“.1 Viešpats pažadėjo, kad parūpins Džozefui Smitui pagalbą, kurios reikia vertimo darbui tęsti (žr. DS 5:34). 1829 m. balandžio 5 d į Harmonį susitikti su Džozefu, lydimas pranašo brolio Samuelio, atvyko jaunas mokyklos mokytojas, vardu Oliveris Kauderis. Apie plokšteles Oliveris išgirdo, kai buvo apsistojęs pranašo tėvų namuose, ir pasimeldęs tuo klausimu, gavo asmeninį apreiškimą, kad jis turi raštininkauti pranašui. Balandžio 7 d., Oliveriui raštininkaujant, tie du vyrai pradėjo vertimo darbą.
Versdami iš plokštelių, Džozefas ir Oliveris perskaitė Gelbėtojo nurodymus nefitams dėl krikšto nuodėmėms atleisti.2 Gegužės 15 d. jie nuėjo į miškingą vietovę netoli pranašo namų prašyti Viešpaties daugiau supratimo apie šias svarbias apeigas. Oliveris Kauderis prisiminė: „Mes pasinėrėme į karštą maldą, kad sužinotume, kaip pagal Dievo tvarką galime gauti krikšto palaimas ir Šventąją Dvasią, ir stropiai siekėme protėvių teisės ir šventos kunigystės įgaliojimo bei galios tarnauti joje.“3
Džozefas Smitas aprašė, koks buvo atsakas į jų maldą: „Kol taip meldėmės ir šaukėmės Viešpaties, šviesos debesyje nužengė pasiuntinys iš dangaus ir, uždėjęs ant mūsų rankas, įšventino mus, sakydamas: „Jums, mano bendratarniai, Mesijo vardu aš suteikiu Aarono kunigystę, turinčią angelų tarnavimo ir atgailos Evangelijos, ir krikšto panardinant nuodėmėms atleisti raktus; ir ji jau niekada nebebus paimta nuo žemės, kol Levio sūnūs vėl atnašaus Viešpačiui atnašą teisume.“
Jis pasakė, kad ši Aarono kunigystė neturi galios uždėti rankas Šventosios Dvasios dovanai suteikti, bet kad tai bus suteikta mums vėliau…
Pasiuntinys, kuris tuomet mus aplankė ir suteikė mums šią kunigystę, pasakė, kad jis vardu Jonas, tas pats, kuris Naujajame Testamente vadinamas Jonu Krikštytoju, ir kad jis veikė vadovaujamas Petro, Jokūbo ir Jono, kurie turi Melchizedeko kunigystės raktus; ši kunigystė, – sakė jis, – tinkamu metu bus suteikta mums“ (Džozefas Smitas–Istorija 1:68–70, 72).
Jono Krikštytojo atėjimas buvo svarbus pranašo Džozefo Smito gyvenimui ir Dievo karalystės žemėje pažangai. Nors Džozefas Smitas buvo matęs Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų, buvo aplankytas dangiškų pasiuntinių ir gavo auksines plokšteles bei sugebėjimą jas išversti, jam dar nebuvo suteiktas kunigystės įgaliojimas ir galia. Dabar į žemę buvo sugrąžinta Aarono kunigystės galia ir netrukus turėjo būti sugrąžinta Melchizedeko kunigystės galia. Džozefas Smitas tapo oficialiu Dievo karalystės pareigūnu.
Džozefo Smito mokymai
Jonas Krikštytojas išpildė svarbias misijas: paruošė Gelbėtojui kelią ir pakrikštijo Jį.
„[1843 m. sausio 29 d.] dalyvavau susirinkime šventykloje… Aš pasakiau, kad yra du klausimai, kuriuos man uždavė dėl praeito šabo mano temos ir į kuriuos pažadėjau viešai atsakyti. Norėčiau pasinaudoti šia proga.
Klausimą sukėlė žodžiai apie Jėzų: „Tarp gimųsių iš moterų nėra buvę didesnio pranašo už Joną Krikštytoją; bet ir mažiausias Dievo karalystėje didesnis už jį.“ [Luko 7:28.] Kaip yra, kad Jonas buvo laikomas vienas didžiausių pranašų? Juk jis nedarė stebuklų. [Žr. Jono 10:41.]
Pirma. Jam buvo patikėta dieviška misija paruošti kelią priešais Viešpaties veidą. Kuriam kitam prieš jį ar po jo buvo suteiktas toks pasitikėjimas? Niekam.
Antra. Jam buvo patikėta svarbi misija – jis turėjo pakrikštyti Žmogaus Sūnų. Kuriam dar buvo suteikta garbė tai padaryti? Kuriam dar buvo suteikta tokia didžiulė privilegija ir šlovė? Kas palydėjo Dievo Sūnų į krikšto vandenis ir gavo privilegiją matyti Šventąją Dvasią, besileidžiančią kaip balandį, arba, tiksliau, kaip balandžio ženklą, liudijantį apie tą įvykį? Balandžio ženklas buvo įsteigtas prieš pasaulio sukūrimą, liudijimas apie Šventąją Dvasią, ir velnias negali apsireikšti balandžio ženklu. Šventoji Dvasia yra asmuo ir yra asmens pavidalo. Balandis yra ne jos pavidalas, o ženklas. Šventoji Dvasia negali pasiversti balandžiu; bet Jonui buvo duotas balandžio ženklas, kad patvirtintų įvykusį krikštą, kadangi balandis yra tiesos ir nekaltumo ženklas arba simbolis.
Trečia. Tuo metu Jonas buvo vienintelis oficialus pareigūnas karalystės žemėje klausimais ir turėjo galios raktus. Žydai, pagal jų įstatymą, turėjo paklusti jo nurodymams arba būti pasmerkti; ir pats Kristus įvykdė visą teisumą, paklusdamas įstatymui, kurį Jis davė Mozei ant kalno, ir taip jį išaukštino ir pagerbė užuot sužlugdęs. Pagal šventą patepimą ir dangaus sprendimą Zacharijaus sūnus atėmė iš žydų raktus, karalystę, galią ir šlovę. Dėl trijų minėtų priežasčių jis yra didžiausias iš moters gimęs pranašas.
Antrasis klausimas: Kaip mažiausias Dievo karalystėje yra didesnis už jį? [Žr. Luko 7:28.]
„Aš atsakiau klausimu: Ką Jėzus turėjo omenyje, minėdamas tą mažiausią? Jėzus buvo laikomas mažiausiai vertu Dievo karalystės ir [matyt] buvo laikomas mažiausiai vertu jų pasitikėjimo kaip pranašas; tuo jis tarsi pasakė: „Kuris tarp jūsų laikomas mažiausiu, yra didesnis už Joną, – tai esu Aš.“4
Dievo karalystėje turi būti oficialūs pareigūnai.
„Kai kurie sako, kad Dievo karalystė buvo įsteigta žemėje tik po Sekminių, ir kad Jonas [Krikštytojas] neskelbė atgailos krikšto nuodėmėms atleisti; bet aš sakau, Viešpaties vardu, kad Dievo karalystė buvo įkurta žemėje – nuo Adomo dienų iki šio meto. Kai tik žemėje būdavo teisus žmogus, kuriam Dievas apreikšdavo savo žodį ir suteikdavo galią bei įgaliojimą tarnauti Jo vardu, ir kur būdavo Dievo kunigas – tarnas, turintis Dievo įgaliojimą ir galią tarnauti Evangelijos apeigose ir vadovauti per Dievo kunigystę, ten buvo Dievo karalystė. O atmetus Jėzaus Kristaus Evangeliją ir Dievo siųstus pranašus, Dievo teismai užgriūdavo žmones, miestus ir tautas įvairiais pasaulio amžiais, kaip tai atsitiko su Sodomos ir Gomoros miestais, kurie buvo sunaikinti, nes atmetė pranašus…
Kalbant apie Jono skelbtą Evangeliją ir krikštą, sakyčiau, kad Jonas atėjo skelbdamas Evangeliją nuodėmėms atleisti; jis turėjo įgaliojimą iš Dievo ir gaudavo Dievo pranašystes, ir Dievo karalystė kurį laiką regis laikėsi vien ant Jono. Viešpats pažadėjo Zacharijui, kad jis turės sūnų, Aarono palikuonį, pagal Viešpaties pažadą, kad per Aaroną ir jo palikuonis ši kunigystė tęsis per kartų kartas. Niekas pats tenepasiima tos garbės, – vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas, kaip Aaronas [žr. Hebrajams 5:4]; o Aaronas savo pašaukimą gavo apreiškimu…
Kai kas sako, kad Dievo karalystė negalėjo būti įsteigta Jono dienomis, nes Jonas sakė, jog karalystė prisiartino. Bet aš paklausčiau, ar ji galėtų būti arčiau jų, nei būdama Jono rankose. Žmonėms nereikėjo laukti Sekminių, kad rastų Dievo karalystę, nes Jonas ją turėjo ir jis atėjo iš tyrų šaukdamas jiems: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė.“ [Mato 3:2], Jis tarsi sakė: „Aš gavau Dievo karalystę ir ateinu dėl jūsų; aš gavau Dievo karalystę ir jūs galite gauti ją, ir aš ateinu dėl jūsų; o jeigu jos nepriimsite, būsite pasmerkti.“ Ir Raštai pasakoja, kad visa Jeruzalė išėjo pas Joną krikštytis [žr. Mato 3:5–6]. Buvo oficialus pareigūnas, ir pasikrikštijusieji buvo karaliaus pavaldiniai; taip pat ten buvo Dievo įstatymai ir pranašystės; todėl ten buvo Dievo karalystė; nes niekas negalėjo turėti didesnės vykdomosios valdžios nei Jonas; tai valdžiai pakluso net pats mūsų Gelbėtojas, ateidamas pas Joną krikštytis; taigi Dievo karalystė buvo įsteigta žemėje net Jono dienomis…
Kristus atėjo pagal Jono žodžius [žr. Morkaus 1:7] ir buvo didesnis negu Jonas, nes turėjo Melchizedeko kunigystės ir Dievo karalystės raktus ir buvo apreiškęs Mozės kunigystę. Vis dėlto Kristus buvo Jono pakrikštytas, kad įvykdytų visa, kas reikalinga teisumui [žr. Mato 3:15]…
[Jėzus] sako: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“, taip pat „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.“ [Jono 3:5; Mato 24:35.] Jei žmogus yra gimęs iš vandens ir Dvasios, jis gali įeiti į Dievo karalystę. Akivaizdu, kad Dievo karalystė buvo žemėje ir Jonas ruošė piliečius tai karalystei, skelbdamas jiems Evangeliją ir krikštydamas juos. Jis paruošė kelią Gelbėtojui, tai yra atėjo kaip pirmtakas ir paruošė žmones Kristaus pamokslavimui. Ir Kristus pamokslavo visoje Jeruzalėje, ten, kur buvo pamokslavęs Jonas… Jonas skelbė tą pačią Evangeliją ir krikštą, kuriuos po jo skelbė Jėzus ir apaštalai…
Kai žmonės gali sužinoti Dievo valią ir rasti Dievo oficialiai įgaliotą pareigūną, ten yra Dievo karalystė; bet kur to nėra, nėra ir Dievo karalystės. Visos žemėje esančios apeigos, sistemos ir pareigūnai neduoda jokios naudos žmonių vaikams, jei jų nepaskyrė ir neįgaliojo Dievas; nes žmogaus neišgelbės niekas kitas, kaip tik oficialus pareigūnas; nes Dievas ar angelai kitų nepripažins.“5
„Jonas [Krikštytojas] turėjo Aarono kunigystę ir buvo oficialus pareigūnas bei Kristaus pirmtakas ir atėjo Jam kelio paruošti… Jonas buvo kunigas Aarono tvarka iki Kristaus…
Jam buvo suteikti Aarono kunigystės raktai, ir jis buvo tarsi tyruose šaukiančiojo balsas, skelbiantis: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ [Mato 3:3]…
Gelbėtojas sakė Jonui, kad privalo būti jo pakrikštytas. Kodėl? Kad suprastumėte, ką turiu omenyje, [skaitykite Mato 3:15]… Jėzus turėjo tik vieną oficialų pareigūną – Joną.
Nuo vieno Biblijos viršelio iki kito nerasime išsigelbėjimo, jei nebus oficialaus pareigūno.“6
Asmeniui su Elijo dvasia Viešpats paskyrė paruošiamąjį darbą.
„Pirmiausia norėčiau pakalbėti apie Elijo dvasią. Šiai temai pristatyti pateiksiu kai kuriuos Raštų liudijimus ir pasidalinsiu savuoju.
Pradžiai pakanka pasakyti, kad aš nuėjau į mišką per maldą pasiteirauti Viešpatį dėl Jo valios man; ir mačiau angelą [Joną Krikštytoją], ir jis, uždėjęs savo rankas man ant galvos, įšventino mane būti Aarono tvarkos kunigu ir turėti šios kunigystės raktus; ši pareigybė reiškė skelbti atgailą ir krikštą nuodėmėms atleisti ir taip pat krikštyti. Bet man buvo pasakyta, kad į šią pareigybę neįeina rankų uždėjimas Šventąjai Dvasiai suteikti; kad ta pareigybė buvo didesnis darbas ir turėjo būti suteikta vėliau; kad mano įšventinimas buvo paruošiamasis darbas, arba ėjimas pirma, kas yra Elijo dvasia; nes Elijo dvasia – tai ėjimas pirma, siekiant paruošti kelią didesniam, kaip tai buvo Jono Krikštytojo atveju. Jis atėjo šaukdamas tyruose: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ [Mato 3:3.] Ir jiems buvo pasakyta, jei tik galėjo tai priimti, kad tai Elijo dvasia [žr. Mato 11:14]; ir Jonas labai aiškiai sakė žmonėms, kad jis nebuvo šviesa, bet buvo siųstas liudyti apie tą šviesą [žr. Jono 1:8].
Jis pasakė žmonėms, kad jo misija buvo skelbti atgailą ir krikštyti vandeniu; bet tas, kuris ateisiąs po jo, krikštys ugnimi ir Šventąja Dvasia [žr. Mato 3:11].
Jei jis būtų buvęs apgavikas, jis galėtų viršyti savo įgaliojimus ir imti vykdyti apeigas, neįeinančias į jo pareigybę ir pašaukimą pagal Elijo dvasią.
Ta Elijo dvasia turi paruošti kelią didesniam Dievo apreiškimui, ir ji [Elijo dvasia] yra Elijo kunigystė, arba kunigystė, į kurią buvo įšventintas Aaronas. Ir kai Dievas į pasaulį siunčia Elijo galios raktus turintį žmogų, kad ruoštų didesniam darbui, tai jau nuo ankstyvųjų pasaulio amžių vadinama Elijo doktrina.
Jono misija apsiribojo skelbimu ir krikštijimu; bet tai, ką jis darė buvo teisėta; ir kai Jėzus Kristus ateidavo pas kokius nors Jono mokinius, jis krikštydavo juos ugnimi ir Šventąja Dvasia… Jonas neperžengė savo įgaliojimo ribų, bet ištikimai vykdė tą dalį, kuri priklausė jo pareigybei; ir kiekviena didžio pastato dalis turi būti teisingai paruošta ir pastatyta deramoje vietoje; ir būtina žinoti, kas turi galios raktus, o kas ne, antraip galime būti apgauti.
Asmuo, turintis Elijo raktus, turi atlikti paruošiamąjį darbą… Man buvo apreikšta Elijo dvasia ir aš žinau, kad tai tiesa; todėl kalbu drąsiai, nes tikrai žinau, kad mano doktrina yra teisinga.“7
Patarimai studijavimui ir mokymui
Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.
-
Perskaitykite apie tai, kaip Jonas Krikštytojas suteikė Aarono kunigystę Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui (79–80 p.). Kaip šis įvykis paveikė Džozefą Smitą ir Oliverį? Kaip jis paveikė jūsų gyvenimą?
-
Perskaitykite visą pirmąją 79-ojo puslapio pastraipą, atkreipdami dėmesį, kad Jonas Krikštytojas pavadino Džozefą ir Oliverį savo „bendratarniais“. Kaip šio žodžio suvokimas gali padėti kunigystę turintiems vyrams? Kaip šio žodžio suvokimas galėtų paveikti mūsų bendravimą su jaunuoliais, turinčiais Aarono kunigystę?
-
Peržvelkite šio skyriaus poskyrį, kuris prasideda 79 p. Kokias mintis ir jausmus tai jums sukelia apie Joną Krikštytoją ir misiją, kurią jis atliko per savo mirtingąjį gyvenimą?
-
Pranašas Džozefas mokė, kad Jonas Krikštytojas buvo „oficialus pareigūnas“ (80–83 p.). Ką, jūsų manymu, reiškia terminas „oficialus pareigūnas“, kalbant apie kunigystę? Kodėl „nerasime išsigelbėjimo, jei nebus oficialaus pareigūno“? (žr. 83 p.).
-
Skaitydami paskutinį skyriaus poskyrį (83–84 p.) taip pat peržvelkite ir termino „Elijas“ apibrėžimą Raštų rodyklėje (žr. Raštų rodyklė, p. 41). Kas yra Elijo dvasia? Kaip Jonas Krikštytojas paruošė kelią Gelbėtojo atėjimui?
-
Džozefas Smitas sakė, kad Aarono kunigystės suteikimas yra „paruošiamasis darbas“, nes tai paruošia kelią kažkam aukštesniam (83 p.). Ką Aarono kunigystę turintieji asmenys gali padaryti, kad gautų Melchizedeko kunigystę? Ką gali padaryti gimdytojai, seneliai, mokytojai ir vadovai, kad padėtų jiems pasiruošti?
Giminingos Raštų ištraukos: Mato 3:1–17; 1 Nefio 10:7–10; Džozefo Smito vertimas, Mato 3:43–46
1829 m. gegužės 15 d. Jonas Krikštytojas suteikė Aarono kunigystę Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui, sakydamas: „Jums, mano bendratarniai, Mesijo vardu aš suteikiu Aarono kunigystę…“
Gelbėtojas nuėjo pasikrikštyti pas Joną Krikštytoją, nes Jonas „turėjo Aarono kunigystę ir buvo oficialus pareigūnas.“