Prezidentų mokymai
Skyrius 8: Nesibaigiančioji kunigystė


8 Skyrius

Nesibaigiančioji kunigystė

„Melchizedeko kunigystė… yra kanalas, per kurį iš dangaus apreiškiamas visas pažinimas, doktrina, išgelbėjimo planas ir kiekvienas svarbus dalykas.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Gavę Aarono kunigystę ir krikšto apeigą, pranašas Džozefas Smitas ir Oliveris Kauderis išgyveno iki tol nepatirtas palaimas. Pranašas užrašė: „Dabar, kai mūsų protai buvo apšviesti, Raštai pradėjo atsiskleisti mūsų supratimams, ir jų paslaptingesnių ištraukų tikroji prasmė bei motyvas apsireiškė mums tokia forma, kokios anksčiau niekada negalėjome pasiekti ir apie kokią anksčiau net nepagalvojome“ (Džozefas Smitas–Istorija 1:74). Su šia gilesne įžvalga jie toliau atkakliai vertė Mormono Knygą. Bet pranašas dar nebuvo gavęs svarbaus palaiminimo – to, kuris buvo būtinas, kad galėtų suorganizuoti Bažnyčią, steigti kunigystės pareigybes ir kvorumus bei teikti Šventosios Dvasios dovaną. Jis turėjo gauti Melchizedeko kunigystę.

Kaip ir žadėjo Jonas Krikštytojas, šis palaiminimas Džozefui ir Oliveriui buvo suteiktas netrukus po to, kai jie gavo Aarono kunigystę. Nuošalioje vietoje prie Saskuehenos upės jiems apsireiškė senovės apaštalai Petras, Jokūbas bei Jonas ir suteikė Melchizedeko kunigystę. Vėliau Džozefas pareiškė, kad jis girdėjo „Petro, Jokūbo ir Jono balsą tyruose tarp Saskuehenos apygardos Harmonio ir Brūmo apygardos Kolzvilio, ant Saskuehenos upės, skelbiančius save, kaip turinčius karalystės ir laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpio raktus!“ (DS 128:20.)

Vėlesniais metais Džozefą Smitą aplankė daug kitų kunigystę turinčių asmenų iš senovės laikų. Šie Dievo pasiuntiniai atėjo sugrąžinti kunigystės raktų, būtinų, kad Dievo vaikams būtų prieinamos visos Evangelijos palaimos. Jie taip pat atėjo mokyti pranašo, kuris turėjo vadovauti laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpiu.

Prezidentas Džonas Teiloras, trečiasis Bažnyčios prezidentas, paaiškino: „Mozė, Elija, Elijas ir daugelis kitų Raštuose minimų svarbiausių veikėjų, kurie veikė įvairiais Evangelijos laikotarpiais, atėjo ir suteikė Džozefui įvairius raktus, galias, teises, privilegijas ir [leidimus], kuriais jie džiaugėsi savo laikais… Bet koks pažinimas, išmintis, kunigystė, bet kokios galios, apreiškimai, kurie buvo suteikti tiems vyrams įvairiais amžiais, buvo vėl sugrąžinti į žemę per tarnavimą ir tarpininkavimą tų, kurie turėjo šventąją Dievo kunigystę įvairiais Evangelijos laikotarpiais, kuriais jie gyveno.“1

Prezidentas Teiloras taip pat pareiškė: „Jei paklaustumėte Džozefą, kaip atrodė Adomas, jis tuoj pat jums pasakytų; jis nusakytų jums jo ūgį, išvaizdą ir viską apie jį. Galėtumėte paklausti jį, kaip atrodė Petras, Jokūbas ir Jonas, ir jis galėtų jums atsakyti. Kodėl? Nes jis juos matė.“2

1842 m. rugsėjo mėn. pranašas parašė laišką Bažnyčiai, reikšdamas džiaugsmą, kurį patyrė apmąstęs į žemę sugrąžintus pažinimą ir kunigystės raktus: „Ir dar, ką gi mes girdime? Gerąją naujieną iš Kumoros! Moronį, angelą iš dangaus, skelbiantį pranašysčių išsipildymą – kad bus apreikšta knyga… Ir arkangelo Mykolo balsą; Gabrieliaus bei Rafaelio balsą ir balsą kitų angelų, nuo Mykolo, arba Adomo, iki dabartinio laiko – visus skelbiančius savo Evangelijos laikotarpį, savo teises, savo raktus, savo garbes, savo didybę ir šlovę, ir savo kunigystės galią; duodančius eilutę po eilutės, priesaką po priesako; čia truputį ir ten truputį, teikiančius mums paguodą per skelbimą to, kas turi įvykti, sutvirtinančius mūsų viltį!“ (DS 128:20–21).

Džozefo Smito mokymai

Kunigystė yra nesibaigianti ir pranašai ją turėjo kiekvienu Evangelijos laikotarpiu.

„Nuo Adomo iki dabartinių laikų tęsiasi įgaliojimo ir galios grandinė.“3

„Pirmiausia kunigystė buvo suteikta Adomui; jis pirmasis buvo paskirtas į Pirmąją prezidentūrą ir turėjo jos raktus iš kartos į kartą. Jis gavo ją per sukūrimą, prieš pasaulio suformavimą, kaip parašyta Pradžios 1:26–28. Jam buvo suteiktas viešpatavimas visiems gyviems kūriniams. Raštuose jis dar vadinamas Arkangelu Mykolu. Vėliau ta kunigystė buvo suteikta Nojui, kuris dar vadinamas Gabrieliumi; pagal kunigystės įgaliojimą jis yra po Adomo; į šią pareigybę jį pašaukė Dievas, ir savo laikais jis buvo visų gyvųjų tėvas, ir jam buvo suteiktas viešpatavimas. Šie vyrai iš pradžių turėjo raktus žemėje, o po to danguje.

Kunigystė – tai nesibaigiantis principas. Ji egzistavo su Dievu nuo amžinybės ir egzistuos iki amžinybės, be dienų pradžios ir metų pabaigos [žr. Džozefo Smito Vertimas, Hebrajams 7:3]. Kai atsiunčiama Evangelija, iš dangaus turi būti atnešami ir šie raktai. Iš dangaus jie apreiškiami Adomo įgaliojimu.

Danieliaus knygos septintajame skyriuje Danielius kalba apie Senaamžį; jis turi omenyje seniausią žmogų, mūsų tėvą Adomą, Mykolą; jis sušauks savo vaikus ir surengs su jais tarybą, kad paruoštų juos Žmogaus Sūnaus atėjimui [žr. Danieliaus 7:9–14]. Jis (Adomas) yra žmonių šeimos tėvas ir pirmininkauja visų žmonių dvasioms. Ir visi, kurie turėjo raktus, turi stoti priešais jį šioje didžioje taryboje… Priešais jį stos Žmogaus Sūnus, ir Jam bus suteikta šlovė ir viešpatystė. Adomas perduos Kristui savo prievaizdavimo pareigas, tai, kas buvo suteikta jam kaip visatos raktai, bet jis pasiliks žmonijos šeimos galva.

„…Tėvas per žmogaus sukūrimą sušaukė priešais save visas dvasias ir suorganizavo jas. Jis (Adomas) yra galva, ir jam buvo įsakyta daugintis. Raktai pirma buvo įteikti jam, o per jį kitiems. Jis turės atsiskaityti už savo prievaizdavimą, o kiti turės atsiskaityti jam.

Kunigystė yra nesibaigianti. Gelbėtojas, Mozė ir Elijas [Elija] suteikė raktus Petrui, Jokūbui ir Jonui ant kalno, kai jie buvo atmainyti priešais Jį. Kunigystė yra nesibaigianti – be dienų pradžios ir metų pabaigos; be tėvo, motinos ir t.t. Jei nesikeičia apeigos, nesikeičia ir kunigystė. Kur tik vykdomos Evangelijos apeigos, ten yra ir kunigystė.

Kaip gavome kunigystę paskutinėmis dienomis? Ji ėjo vis tolyn ir tolyn nepertraukiama grandine. Ji buvo suteikta Petrui, Jokūbui ir Jonui, o jie perdavė ją kitiems. Kristus yra didysis Aukštasis Kunigas; Adomas po Jo. Paulius kalba, kad Bažnyčia prisiartino prie nesuskaitomos daugybės angelų, prie visų Teisėjo Dievo, prie ištobulintų teisiųjų dvasių ir prie naujosios sandoros Tarpininko Jėzaus [žr. Hebrajams 12:22–24].“4

Pranašai, kurie turėjo kunigystės raktus senovės laikais, prisidėjo įgyvendinant paskutinio Evangelijos laikotarpio darbą.

„Mačiau Adomą Adam Ondi Amano slėnyje. Jis sušaukė savo vaikus ir palaimino juos patriarcho palaiminimu. Tarp jų pasirodė Viešpats, ir jis (Adomas) palaimino juos visus ir išpranašavo, kas juos ištiks iki pat paskutinės kartos.

Štai dėl ko Adomas palaimino savo ainiją: jis norėjo atvesti juos Dievo akivaizdon. Jie laukė miesto ir t.t., [kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas (Hebrajams 11:10)]. Mozė siekė atvesti Izraelio vaikus Dievo akivaizdon kunigystės galia, bet nepajėgė. Pirmaisiais pasaulio amžiais jie bandė padaryti tą patį, ir buvo pakelti Elijai, kurie bandė sugrąžinti šią šlovę, bet to nepasiekė; tačiau jie pranašavo apie dieną, kai ši šlovė bus apreikšta. Paulius kalbėjo apie laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpį, kai Dievas surinks viską į viena [žr. Efeziečiams 1:10]; ir tie vyrai, kuriems buvo suteikti šie raktai, turės būti ten; ir be mūsų jie negali būti padaryti tobuli.

Šie vyrai yra danguje, bet jų vaikai yra žemėje. Jie ilgisi mūsų. Dėl to Dievas siunčia žemyn vyrus. „Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius.“ [Mato 13:41.] Visi šie įgalioti veikėjai nusileis ir darbuosis ranka rankon, kad įgyvendintų šį darbą.

Dangaus karalystė yra kaip garstyčios grūdas. Garstyčios grūdas yra mažas, bet iš jo išauga didelis medis, ir paukščiai apsigyvena jo šakose. [Žr. Morkaus 4:30–32.] Paukščiai yra angelai. Taigi angelai nusileidžia, susivienija, kad surinktų savo vaikus, ir renka juos. Mes negalime būti padaryti tobuli be jų, nė jie be mūsų; kada tai bus padaryta, nusileis Žmogaus Sūnus ir Senaamžis atsisės [savo soste]; galėsime ateiti prie nesuskaičiuojamos daugybės angelų, bendrauti su jais ir gauti iš jų nurodymus.“5

Kunigystės apeigos buvo įsteigtos pradžioje ir turi būti išlaikytos tokios, kokias Dievas jas nustatė.

„Adomas… buvo pirmasis žmogus, apie kurį Danieliaus knygoje kalbama kaip apie Senaamžį [Danieliaus 7:9], t.y. kaip apie pirmąjį ir visų seniausią, didįjį proprotėvį, kuris kitoje vietoje vadinamas Mykolu, nes jis buvo pirmas ir visų tėvas ne tik pagal giminystės liniją, bet kaip pirmasis turėjęs dvasinius palaiminimus, kuriam buvo atskleistas jo ainijos išgelbėjimo apeigų planas iki galo, kuriam pirmam apsireiškė Kristus ir per kurį iš dangaus apsireikšdavo ir toliau apsireikš Kristus. Adomas turi laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpio raktus; t.y. per jį buvo ir bus apreiškiamas visų laikų Evangelijos laikotarpis nuo pradžios iki Kristaus ir nuo Kristaus iki pabaigos visų Evangelijos laikotarpių, kurie tik bus apreikšti…

[Dievas] nustatė apeigas, kad būtų tokios pačios per amžių amžius, ir paskyrė Adomą jas prižiūrėti, kad apreikštų jas iš dangaus žmogui arba siųstų angelus jų apreikšti. „Argi jie nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?“ [Hebrajams 1:14.]

Šiems angelams vadovauja Mykolas, arba Adomas, kuris veikia vadovaujamas Viešpaties. Iš ankstesnės citatos žinome, kad Paulius tobulai suprato Dievo santykių su žmogumi tikslus ir tą šlovingą ir tobulą tvarką, kurią Jis įtvirtino Savyje, per ką siuntė galią, apreiškimus ir šlovę.

Dievas nepripažins to, kurio Jis nepašaukė, nepaskyrė ir neišrinko. Pradžioje Dievas pašaukė Adomą savo paties balsu. „Ir Viešpats pašaukė Adomą ir paklausė: „Kur tu?“ Jis atsiliepė: „Išgirdau tave vaikščiojantį sode ir nusigandau, nes buvau nuogas; todėl pasislėpiau.“ [Pradžios 3:9–10.] Adomas gavo įsakymus ir nurodymus iš Dievo: tokia tvarka buvo nuo pradžios.

Kad pradžioje jis gaudavo apreiškimus, įsakymus ir apeigas yra nenuginčijama; antraip, kaip gi jie būtų pradėję aukoti Dievui priimtinu būdu? Ir jeigu jie atnašavo aukas, jie turėjo būti įgalioti tai daryti įšventinimu. Pradžios knygos 4:4 skaitome, kad Abelis aukojo savo kaimenės rinktines pirmienas, ir Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą…

Tad kunigystės esmė yra tokia: kiekvienas vyras, turi pirmininkavimo pareigas savajame Evangelijos laikotarpyje, bet yra tik vienas vyras, pirmininkaujantis jiems visiems, būtent Adomas; ir Adomas gauna savo pirmininkavimą ir įgaliojimą iš Viešpaties, bet negali gauti pilnatvės, kol Kristus nepristatys karalystės Tėvui, kas įvyks paskutiniojo Evangelijos laikotarpio pabaigoje.

Kunigystės galia, šlovė ir palaimos pasilieka su įšventintaisiais tik tuo atveju, jei jie išlieka teisūs. Nes Kainas taip pat buvo įgaliotas aukoti aukas, bet aukodamas neteisiai tapo smerktinas. Tai reiškia, kad apeigos turi būti vykdomos būtent taip, kaip Dievas nustatė; antraip kunigystė, užuot buvusi palaiminimas, pavirs pasmerkimu.“6

Melchizedeko kunigystė yra kanalas, per kurį Dievas apreiškia save ir savo tikslus.

„Raštuose kalbama apie dvi kunigystes, o būtent apie Melchizedeko ir Aarono, arba levitinę. Nors yra dvi kunigystės, tačiau Melchizedeko kunigystė apima Aarono, arba levitinę, kunigystę ir yra didžioji valdžia, ir turi aukščiausią kunigystei priklausantį įgaliojimą bei Dievo karalystės raktus visais pasaulio amžiais iki paskutiniojo palikuonio žemėje, ir yra kanalas, per kurį iš dangaus apreiškiamas visas pažinimas, doktrina, išgelbėjimo planas ir kiekvienas svarbus dalykas.

Ji egzistavo dar prieš šios žemės sukūrimą, „kai drauge giedojo rytmetinės žvaigždės, ir visos dangiškos būtybės šaukė iš džiaugsmo“ [žr. Jobo 38:4–7], ir yra aukščiausia bei švenčiausia kunigystė, ir yra pagal Dievo Sūnaus tvarką, o visos kitos kunigystės yra tik jos dalys, atšakos, galios ir palaiminimai ir yra jos palaikomos, kontroliuojamos ir valdomos. Tai kanalas, per kurį Visagalis, pradėdamas kurti šią žemę, ėmė apreikšti savo šlovę ir per kurį Jis toliau apreiškia save žmonių vaikams iki šio meto, ir per kurį Jis atskleis savo tikslus iki laiko pabaigos.“7

„Melchizedeko kunigystės galia – tai „nenykstančio gyvenimo galybė“; nes nesibaigianti sandora negali būti sulaužyta… Kas yra Melchizedeko galia? Tai ne Aarono kunigystė, vykdanti išorines apeigas ir aukų atnašavimą. Turintieji Melchizedeko kunigystės pilnatvę yra Aukščiausiojo Dievo karaliai ir kunigai, turintys galios ir palaiminimų raktus. Iš esmės ta kunigystė yra tobulas teokratijos įstatymas ir yra tarsi Dievas, kad duotų žmonėms įstatymus, teikdama nesibaigiančius gyvenimus Adomo sūnums ir dukroms…

„Be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, panašus į Dievo Sūnų, jis lieka kunigas per amžius.“ [Hebrajams 7:3.] Melchizedeko kunigystė turi teisę, gautą iš amžinojo Dievo, o ne perimtą iš tėvo ir motinos; ir ši kunigystė yra amžina, kaip pats Dievas, neturinti nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos…

„Levitinė [Aarono] kunigystė, kurioje tarnauja kunigai, atliekantys išorines apeigas, atsirado be priesaikos; bet Melchizedeko kunigystė susijusi su priesaika ir sandora.“8

„Melchizedeko aukštoji kunigystė yra ne kas kita, kaip Dievo Sūnaus kunigystė; …yr a tam tikros šiai kunigystei priklausančios apeigos, iš kurių kyla tam tikros pasekmės… Viena iš didžių kunigystės privilegijų yra gauti Dievo minčių ir valios apreiškimus. Dar viena Melchizedeko kunigystės privilegija – tai pabarti, papeikti, įspėti, ir taip pat gauti apreiškimus.“9

„Visa kunigystė yra Melchizedeko; bet yra skirtingos jos dalys, arba lygiai… Visi pranašai turėjo Melchizedeko kunigystę.“10

„Patariu visiems siekti tobulumo bei vis giliau ir giliau tyrinėti dieviškumo slėpinius. Žmogus niekuo sau negali padėti, jei jo teisingu keliu neveda Dievas; būtent tam skirta kunigystė.“11

Kad galėtų tarnauti išgelbėjimo apeigose, vyras turi būti įgaliotas Dievo ir įšventintas į kunigystę.

Tikėjimo Teiginiai 1:5: „Mes tikime, kad, Evangelijai skelbti ir jos apeigoms atlikti, vyras turi būti pašauktas Dievo per pranašystę bei rankų uždėjimą tų, kurie yra įgalioti.“12

„Mes tikime, kad niekas negali Jėzaus Kristaus vardu per Evangeliją teikti išgelbėjimą žmonių sieloms, jei jis neįgaliotas Dievo per apreiškimą, arba neįšventintas to, kurį Dievas pasiuntė apreiškimu, kaip Paulius rašė laiške Romiečiams 10:14: „Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?“ Ir aš paklausiu, kaip jie gali būti pasiųsti be apreiškimo, ar kito regimo Dievo pasireiškimo? Ir dar Hebrajams 5:4: „Ir niekas pats nepasiima tos garbės, vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas, kaip Aaronas.“ Ir aš paklausčiau, kaip Aaronas buvo pašauktas, jei ne apreiškimu?“13

„Angelas pasakė gerajam senajam Kornelijui, kad jis turi pasiųsti Petro, kad sužinotų, kaip būti išgelbėtam [žr. ApD 10:21–22]: mat Petras galėjo krikštyti, o angelai negalėjo, – juk tam buvo oficialūs pareigūnai kūne, turintys karalystės raktus, arba kunigystės įgaliojimą. Yra dar vienas įrodymas šiuo klausimu – tai, kad pats Jėzus, kada Jis pasirodė Pauliui kelyje į Damaską, nepasakė jam, kaip šis gali būti išgelbėtas. Bažnyčioje Jis buvo paskyręs vienus apaštalais, kitus pranašais tarnystės darbui, šventųjų ugdymui [žr. Efeziečiams 4:11–12]; ir kaip pagrindinė dangaus taisyklė buvo tai, kad, sutinkamai su Amoso 3:7, žemėje niekas niekada neturi būti daroma, neapreiškus tų paslapčių Jo tarnams pranašams. Taigi, apie savo tarnystę žmonijai gelbėti Paulius negalėjo sužinoti iš Viešpaties tiek, kiek galėjo sužinoti iš Kristaus įgaliotinio, pašaukto tokiu pat dangišku Viešpaties pašaukimu ir apdovanoto tokia pat galia iš aukštybių, – idant, ką jis atriš žemėje, būtų atrišta ir danguje; ir ką jis suriš žemėje, būtų surišta ir danguje [žr. Mato 16:19].“14

Aukštinti bet kurią kunigystės pareigybę yra didelė privilegija.

„Kunigystei… apibūdinti, galime palyginti ją su žmogaus kūnu, kuris susideda iš daugelio narių, turinčių atlikti skirtingas funkcijas; kiekvienas reikalingas savo vietoje, ir kūnas nepilnas, kol nėra visų narių… Jei kunigas supranta savo pareigą, savo pašaukimą ir tarnystę bei pamokslauja Šventąja Dvasia, jis patiria tokį pat didelį džiaugsmą, kokį patirtų būdamas Pirmojoje prezidentūroje; ir jo tarnystė reikalinga kūnui, kaip ir mokytojo bei diakono tarnystės.“15

Eliza R. Snou pasakojo: „[Džozefas Smitas] davė nurodymus dėl skirtingų pareigybių ir dėl būtinybės kiekvienam veikti jam ar jai paskirtoje srityje ir vykdyti tas skirtingas pareigas, į kurias jis paskirtas. Jis kalbėjo, kad daugelis žmonių laiko žemesnes pareigybes Bažnyčioje negarbingomis ir pavydžiai žiūri į padėtį tų, kurie pašaukti jiems pirmininkauti; jis sakė, kad siekti kito posto nei tas, kurį užimti jiems paskyrė Dievas, yra žmogaus širdies kvailystė ir paika užgaida; jis sakė, kad žmonėms geriau aukštinti atitinkamus savo pašaukimus… Kiekvienas turėtų siekti tik išaukštinti savo pareigybę ir pašaukimą.“16

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

  • Peržvelkite pasakojimą apie tai, kaip Petras, Jokūbas ir Jonas suteikė Melchizedeko kunigystę Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui (99 p.). Kokias palaimas jūs ir jūsų šeima gavo dėl to, kad buvo sugrąžinta Melchizedeko kunigystė?

  • Visas šis skyrius skirtas Džozefo Smito liudijimui apie kunigystės įgaliojimo grandinę, sudarytą iš vienas kito darbą tęsiančių pranašų. Kodėl, jūsų manymu, jam buvo svarbu mokyti šios doktrinos savo laikais? Kodėl mums reikia suprasti šią doktriną mūsų dienomis? Kaip Džozefo Smito aprašyta įgaliojimo grandinė susijusi su atskiro vyro kunigystės įgaliojimo linija?

  • Skaitydami šį skyrių, atkreipkite dėmesį, kaip pranašas Džozefas Smitas vartoja žodžius nesibaigiantis, amžinas ir amžinybė. Ką šie terminai sako jums apie kunigystės esmę ir svarbą?

  • Džozefas Smitas mokė, kad Dievas „nustatė apeigas, kad būtų tokios pačios per amžių amžius“, ir kad „apeigos turi būti vykdomos būtent taip, kaip Dievas nustatė“ (103–104 p.). Kaip šie mokymai padeda jums geriau suprasti Evangelijos apeigas?

  • Peržvelkite pranašo Džozefo Smito mokymus apie Melchizedeko kunigystę (104–106 p.). Pagalvokite apie tai, kaip Melchizedeko kunigystė yra reikalinga visais Evangelijos aspektais. Kokios mintys ir jausmai jums kyla taip mąstant apie Melchizedeko kunigystę?

  • Peržvelkite dvi paskutines skyriaus pastraipas (107–108 p.). Kaip jūs pamatėte, kad kiekvienas Bažnyčios narys Vaidina svarbų vaidmenį Viešpaties darbe? Kas gali atsitikti, jei pavydžiai žiūrėsime į tuos, kurie pašaukti tarnauti Bažnyčios vadovais? Pagalvokite, ką galite padaryti, kad išaukštintumėte savąjį pašaukimą.

Giminingos Raštų ištraukos: Almos 13:1–12; DS 27:5–14; 84:33–44, 109–110; 107:6–20; 121:34–46

Išnašos

  1. Džonas Teiloras, Deseret News: Semi-Weekly, 1882 m. balandžio 18 d., 1 p.; suskirstymas į pastraipas pakeistas.

  2. Džonas Teiloras, Deseret News: Semi-Weekly, 1877 m. kovo 20 d., 1 p.

  3. History of the Church, 4:425; iš Bažnyčios konferencijos, įvykusios 1841 m. spalio 3 d. Navū, Ilinojaus valst, protokolo, išspausdinto Times and Seasons, 1841 m. spalio 15 d., p. 577.

  4. History of the Church, 3:385–388; skyryba sušiuolaikinta; iš pamokslo, kurį Džozefas Smitas pasakė maždaug 1839 m. liepos mėn. Komercyje, Ilinojaus valst.; pateikė Vilardas Ričardsas.

  5. History of the Church, 3:388–389; antrosios pastraipos pirmieji skliausteliai pagal originalą; skyryba sušiuolaikinta; iš pamokslo, kurį Džozefas Smitas pasakė maždaug 1839 m. liepos mėn. Komercyje, Ilinojaus valst.; pateikė Vilardas Ričardsas.

  6. History of the Church, 4:207–209; skyryba sušiuolaikinta; iš pamokslo, kurį Džozefas Smitas paruošė ir perskaitė Bažnyčios konferencijoje, įvykusioje 1840 m. spalio 5 d. Navū, Ilinojaus valst.

  7. History of the Church, 4:207; žodžių rašyba ir skyryba sušiuolaikinta; iš pamokslo, kurį Džozefas Smitas paruošė ir perskaitė Bažnyčios konferencijoje, įvykusioje 1840 m. spalio 5 d. Navū, Ilinojaus valst.

  8. History of the Church, 5:554–555; didžiųjų raidžių rašymas sušiuolaikintas; suskirstymas į pastraipas pakeistas; iš Džozefo Smito pamokslo, pasakyto 1843 m. rugpjūčio 27 d. Navū, Ilinojaus valst.; pateikė Vilardas Ričardsas ir Viljamas Kleitonas; t.p. žr. šios knygos priedą, p. (562), 3 punktas.

  9. History of the Church, 2:477; skyryba sušiuolaikinta; iš Džozefo Smito pamokslo, pasakyto 1837 m. balandžio 6 d. Kirtlande, Ohajo valst.; pateikė Messenger and Advocate, 1837 m. balandis, p. 487.

  10. Viljamo Kleitono pateikta citata iš Džozefo Smito pamokslo, kurį šis pasakė 1841 m. sausio 5 d. Navū, Ilinojaus valst.; L. John Nuttall, „Extracts from William Clayton’s Private Book“, p. 5, Džono Natalo žurnalai, 1857–1904, Ypatinga L. Tomo Perio surinkta medžiaga, Brigamo Jango Universitetas, Provo, Jutos valst.; kopija saugoma Bažnyčios archyvuose, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, Solt Leik Sitis, Jutos valst.

  11. History of the Church, 6:363; iš Džozefo Smito pamokslo, pasakyto 1844 m. gegužės 12 d., Navū, Ilinojaus valst.; pateikė Tomas Bulokas.

  12. Tikėjimo Teiginiai 1:5.

  13. Džozefo Smito laiškas Izaokui Galandui, 1839 m. kovo 22 d., Liberčio kalėjimas, Libertis, Misūrio valst., išspausdinta Times and Seasons, 1840 m. vasaris, 54 p.; skyryba ir didžiųjų raidžių rašymas sušiuolaikintas.

  14. „Baptism“, redakcijos straipsnis, išspausdintas Times and Seasons, 1842 m. rugsėjo 1 d., 905 p.; rašyba ir skyryba sušiuolaikintos; to žurnalo redaktoriumi buvo Džozefas Smitas.

  15. History of the Church, 2:478; suskirstymas į pastraipas pakeistas; iš Džozefo Smito pamokslo, pasakyto 1837 m. balandžio 6 d., Kirtlande, Ohajo valst.; pateikė Messenger and Advocate, 1837 m. balandis, 487 p.

  16. History of the Church, 4:603, 606; suskirstymas į pastraipas pakeistas; iš Džozefo Smito pamokslo, pasakyto 1842 m. balandžio 28 d., Navū, Ilinojaus valst.; pateikė Eliza R. Snou; t.p. žr. šios knygos priedą, p. (562), 3 punktas.

Paveikslėlis
Melchizedek Priesthood being conferred

Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui Melchizedeko kunigystę suteikė senovės apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas. Pranašas sakė: „Kai atsiunčiama Evangelija iš dangaus, turi būti atnešami ir šie [kunigystės] raktai.“

Paveikslėlis
Adam-ondi-Ahman

„Mačiau Adomą Adam Ondi Amano slėnyje. Jis sušaukė savo vaikus ir palaimino juos patriarcho palaiminimu. Tarp jų pasirodė Viešpats.“

Paveikslėlis
setting apart

„Mes tikime, kad Evangelijai skelbti ir jos apeigoms atlikti, vyras turi būti pašauktas Dievo per pranašystę bei rankų uždėjimą tų, kurie yra įgalioti.“

Spausdinti