Likite Viešpaties teritorijoje!
Vyresnysis Ulisis Soaresas
Iš Septyniasdešimties
Turėtume kasdien savęs paklausti: „Ar mano veiksmai mane veda į Viešpaties, ar į priešo teritoriją?“
Kartą prezidentas Tomas S. Monsonas pasakė: „Ar galiu pasiūlyti paprastą formulę, pagal kurią galėsite vertinti jūsų laukiančius pasirinkimus? Ją lengva prisiminti: „Negalite būti teisūs neteisingai elgdamiesi; negalite būti neteisūs teisingai elgdamiesi.“ („Pathways to Perfection“, Liahona, July 2002, 112; Ensign, May 2002, p.100.) Prezidento Monsono formulė yra paprasta ir aiški. Ji veikia panašiai, kaip veikė Lehiui duota Liahona. Jeigu panaudosime tikėjimą ir stropiai paklusime Viešpaties įsakymams, lengvai rasime tinkamą kryptį kasdieniuose sprendimuose.
Apaštalas Paulius mus moko apie tai, kaip svarbu sėti Dvasioje, o ne kūne. Jis sakė:
„Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus.
Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą.
Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių!“ (Galatams 6:7–9.)
Sėti Dvasioje reiškia, kad visos mūsų mintys, žodžiai ir veiksmai turi pakylėti mus iki mūsų dangiškųjų gimdytojų dieviškumo lygio. Raštuose kalbama apie kūną kaip prigimtinio žmogaus fizinę ir kūnišką prigimtį, kuri leidžia žmogui jausti kūniškos aistros, troškimų, potraukių ir paskatų įtaką, o ne ieškoti įkvėpimo iš Šventosios Dvasios. Jeigu nebūsime atsargūs, tos įtakos kartu su pasaulio blogio daromu spaudimu gali atvesti mus prie vulgaraus ir neapgalvoto elgesio, galinčio tapti mūsų charakterio dalimi. Kad galėtume išvengti tų blogų poveikių, turime laikytis to, ką Viešpats apie nepaliaujamą sėjimą Dvasioje nurodė pranašui Džozefui Smitui: „Todėl nepailskite daryti gera, nes jūs dedate didelio darbo pamatą. Ir iš mažų dalykų kyla tai, kas didinga.“ (DS 64:33.)
Kad sustiprintume savo dvasią, turime padaryti, kad būtų „toli nuo [mūsų] visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis“ (Efeziečiams 4:31), ir „[būti] išmintingi savo išbandymo dienomis; [nusiplėšti] bet kokį nešvarumą“ (Mormono 9:28).
Studijuodami Raštus sužinome, kad Viešpaties mums duoti pažadai priklauso nuo mūsų paklusnumo ir skatina gyventi teisiai. Tie pažadai turi puoselėti mūsų sielą, teikti mums viltį skatindami nepasiduoti, netgi susiduriant su kasdieniais iššūkiais gyvenant pasaulyje, kurio etinės ir moralinės vertybės nyksta ir tokiu būdu dar stipriau motyvuoja žmones sėti kūne. Tačiau, kaip mums žinoti, kad mūsų pasirinkimai padeda mums sėti Dvasioje, o ne kūne?
Kartą Prezidentas Džordžas Albertas Smitas, atkartodamas savo senelio žodžius, pasakė: „Egzistuoja aiškiai pažymėta demarkacinė linija tarp Viešpaties ir velnio valdų. Jei liksite Viešpaties pusėje, būsite Jo įtakoje ir nenorėsite elgtis neteisingai; bet jei bent per colį peržengsite į velnio valdas, būsite gundytojo valdžioje, ir jeigu jam pavyks, jūs nepajėgsite tinkamai mąstyti ar net protauti, kadangi būsite praradę Viešpaties Dvasią.“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džordžas Albertas Smitas [2011], p. 179.)
Todėl turėtume kasdien savęs paklausti: „Ar mano veiksmai mane veda į Viešpaties, ar į priešo teritoriją?“
Pranašas Mormonas įspėjo savo žmones, kad svarbu sugebėti atskirti gera nuo pikta:
„Taigi viskas, kas gera, ateina iš Dievo; o tai, kas pikta, ateina iš velnio; nes velnias yra Dievo priešas ir nuolat kovoja prieš jį, ir nuolat kviečia ir vilioja nusidėti bei daryti tai, kas pikta.
Bet štai, kas yra iš Dievo, nuolat kviečia ir vilioja daryti gera.“ (Moronio 7:12–13.)
Kristaus šviesa kartu su Šventosios Dvasios bendryste turi padėti mums nuspręsti, ar mūsų gyvenimo būdas veda mus į Viešpaties teritoriją, ar ne. Jeigu mūsų nusistatymas yra geras, jis yra įkvėptas Dievo, nes visa, kas gera, ateina iš Dievo. Tačiau, jei mūsų nusistatymas blogas, mes veikiami priešo, nes jis įtikinėja žmones daryti bloga.
Afrikos žmonės palietė mano širdį dėl savo uolumo ir ryžto likti Viešpaties teritorijoje. Netgi nepalankiose gyvenimo aplinkybėse priėmusieji kvietimą ateiti pas Kristų tampa šviesa pasauliui. Prieš kelias savaites lankydamasis vienoje Pietų Afrikos apylinkėje turėjau progą lydėti du jaunus kunigus, jų vyskupą ir kuolo prezidentą, jiems lankant mažiau aktyvius jų kvorumo vaikinus. Man paliko didelį įspūdį tų dviejų kunigų parodyta drąsa ir nuolankumas, kada jie kvietė mažiau aktyvų vaikiną grįžti į Bažnyčią. Jiems kalbantis su tais mažiau aktyviais vaikinais, pastebėjau, kad jų veidai atspindėjo Gelbėtojo šviesą, ir tuo pačiu metu jie pripildė šviesos visus aplinkinius. Jie vykdė savo pareigą „[pagelbėti] silpniesiems, [pakelti] nusvirusias rankas bei [sustiprinti] nusilpusius kelius“ (DS 81:5). Dėl savo nusistatymo tie du kunigai buvo Viešpaties teritorijoje ir tarnavo įrankiais Jo rankose, kviesdami kitus daryti tą patį.
Ką reiškia sėti Dvasioje ir kas iš tikrųjų patalpina mus Viešpaties teritorijoje, Viešpats taip moko mus Doktrinos ir Sandorų 20:37: turime nusižeminti prieš Dievą, ateiti su sudužusiomis širdimis ir atgailaujančiomis dvasiomis, paliudyti prieš Bažnyčią, kad tikrai atgailavome dėl visų savo nuodėmių, turime priimti Jėzaus Kristaus vardą, būti apsisprendę tarnauti Jam iki galo, savo darbais parodyti, kad priėmėme Kristaus Dvasią ir krikštu buvome priimti į Jo Bažnyčią. Mūsų nusiteikimas vykdyti tas sandoras paruošia mus gyventi Dievo akivaizdoje kaip išaukštintas esybes. Tų sandorų prisiminimas turi daryti įtaką mūsų elgesiui šeimoje, mūsų bendravimui su kitais žmonėmis ir ypač mūsų ryšiui su Gelbėtoju.
Jėzus Kristus nustatė tobulo elgesio pavyzdį, pagal kurį galime kurti savo nusistatymą, kad galėtume vykdyti šias šventas sandoras. Gelbėtojas iš Savo gyvenimo išmetė bet kokią įtaką, kuri galėtų nukreipti Jo dėmesį nuo Jo šventos misijos, ypač kai tarnaudamas čia žemėje Jis buvo priešo arba savo pasekėjų gundomas. Nors ir niekada nenusidėjo, Jis turėjo sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią, kupiną meilės mūsų Dangiškajam Tėvui ir visiems žmonėms. Jis nusižemino priešais mūsų Tėvą danguje, atsisakė Savo valios, kad įvykdytų tai, ko Tėvas Jo prašė, visame kame iki galo. Netgi didžiausią fizinio ir dvasinio skausmo akimirką, ant Savo pečių nešdamas visos žmonijos nuodėmių naštą ir liedamas kraują iš Savo porų, Jis sakė Tėvui: „Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu.“ (Morkaus 14:36.)
Meldžiuosi, broliai ir seserys, kad galvodami apie sandoras galėtume išlikti stiprūs prieš priešininko ugnines strėles (1 Nefio 15:24), sekantys Gelbėtojo pavyzdžiu, kad galėtume sėti Dvasioje ir likti Viešpaties teritorijoje. Prisiminkime prezidento Monsono formulę: „Negalite būti teisūs neteisingai elgdamiesi; negalite būti neteisūs teisingai elgdamiesi.“ Tai sakau Jėzaus Kristaus vardu, amen.