Laikyti šventu
Vyresnysis Polas B. Paiperis
Iš Septyniasdešimties
Tai, kas šventa, turi būti labiau gerbiama, su tuo turi būti rūpestiniau elgiamasi ir į tai turi būti pagarbiau žiūrima.
Maždaug prieš 1500 metų iki Kristaus gimimo Horebo kalno papėdėje vieno piemens dėmesį patraukė degantis krūmas. Šiuo dievišku susitikimu prasidėjo Mozės keitimasis iš piemens į pranašą ir jo darbo pasikeitimas iš avių ganymo į Izraelio surinkimą. Po 1300 metų karaliaus rūmuose vieną privilegijuotą kunigą sužavėjo myriop pasmerko pranašo liudijimas. Tokiu išgyvenimu prasidėjo Almos keitimasis iš valstybės tarnautojo į Dievo tarną. Maždaug po 2000 metų keturiolikmetis berniukas įžengė į girią, ieškodamas atsakymo į nuoširdų klausimą. Netikėtas Džozefo Smito potyris giraitėje atvedė jį į pranašo kelią ir į sugrąžinimą.
Mozės, Almos ir Džozefo Smito gyvenimą pakeitė netikėti susitikimai su Dievu. Tie išgyvenimai sustiprino juos, ir jie visą gyvenimą išliko ištikimi Viešpačiui ir Jo darbui, nežiūrint neapsakomo pasipriešinimo ir tai lydėjusių sunkių išbandymų.
Mūsų su Dievu susiję išgyvenimai gali nebūti tokie tiesioginiai ar dramatiški, o mūsų iššūkiai – tokie bauginantys. Tačiau, kaip ir tų pranašų, mūsų stiprybė ištikimai ištverti priklauso nuo to, ar mes suvokiame, ar prisimename ir ar laikome šventu tai, ką gavome iš aukščiau.
Šiais laikais žemėje yra sugrąžinti įgaliojimas, raktai ir apeigos. Taip pat yra Raštai ir ypatingi liudytojai. Ieškantieji Dievo gali gauti krikštą nuodėmėms atleisti ir patvirtinimą, „uždedant rankas… ugnies ir Šventosios Dvasios krikštui“ (DS 20:41). Turint šias brangias sugrąžintas dovanas, mūsų su Dievu susiję išgyvenimai daugiausiai bus susiję su trečiuoju Dievybės nariu – Šventąja Dvasia. Pasak giesmės:
„Dvasia man kalba tyliu švelniu balsu,
Kad vestų, kad gintų mane...“
(„The Still Small Voice“, Children’s Songbook, p. 106).
„Veski mus Šventa Dvasia;
Moko Ji mus kas tiesa.
Apie Kristų moko mus
Ir parodo koks dangus.“
(„Let the Holy Spirit Guide“, Hymns, no. 143)
Siekdami atsakymų iš Dievo jaučiame ramų, tylų balsą, šnibždantį mūsų dvasiai. Šie jausmai, šios įžvalgos yra tokie natūralūs ir subtilūs, kad galime jų nepastebėti arba juos priskirti samprotavimams ar nuojautai. Tos asmeninės žinutės liudija apie asmenišką Dievo meilę ir rūpestį kiekvienu savo vaiku ir jų asmeninėmis mirtingojo gyvenimo misijomis. Kasdienis iš Dvasios ateinančių įžvalgų apmąstymas ir užsirašymas padeda atlikti dvejopą darbą: 1) atpažinti mūsų pačių su Dievu susijusius išgyvenimus ir 2) išsaugoti juos mums ir mūsų ainijai. Jų užrašymas tai taip pat formalus pripažinimas, kad esame dėkingi Dievui, nes „niekuo žmogus neįžeidžia Dievo, arba jo rūstybė neužsidega prieš nieką kitą, kaip tik prieš tuos, kurie nepripažįsta visame jo rankos“ (DS 59:21).
Kalbėdamas apie tai, ką gauname per Dvasią, Viešpats sakė: „Atminkite, jog tai, kas ateina iš aukštybės, yra šventa“ (DS 63:64). Jo žodžiai tai daugiau nei priminimas; tai taip pat apibrėžimas ir paaiškinimas. Šviesa ir pažinimas iš dangaus yra šventi. Tai šventa, nes to šaltinis yra dangus.
Šventa reiškia verta didžios pagarbos. Išskirdamas kažką kaip šventa, Viešpats duoda ženklą, kad tai yra vertingiau ir svarbiau už kita. Tai, kas šventa, turi būti labiau gerbiama, su tuo turi būti rūpestiniau elgiamasi ir į tai turi būti pagarbiau žiūrima. Dangiškų vertybių skalėje tai, kas šventa, užima aukštą vietą.
Tai, kas šventa Dievui, tampa šventa mums tik naudojantis valios laisve; kiekvienas turi pasirinkti priimti ir laikyti šventu tai, ką Dievas apibrėžė kaip šventa. Jis siunčia šviesą ir pažinimą iš Dangaus. Jis kviečia mus priimti ir laikyti tai šventu.
Tačiau „visame kame… turi būti priešingybė“ (2 Nefio 2:11).To, kas šventa, priešingybė yra tai, kas šventvagiška arba pasaulietiška – tai yra tai, kas laikina. Dėl mūsų dėmesio ir prioritetų tai, kas pasaulietiška, nuolat konkuruoja su tuo, kas šventa. Pasaulietinės žinios yra nepakeičiamos mūsų kasdieniame žemiškame gyvenime. Be to, Viešpats nurodo mums siekti mokytumo ir išminties, studijuoti ir mokytis iš geriausių knygų, susipažinti su kalbomis, liežuviais ir liaudimis (žr. DS 88:118; 90:15). Todėl rinkimasis to, kas šventa, o ne to, kas pasaulietiška, priklauso nuo atitinkamų prioritetų, o ne nuo išskirtinumo; „būti mokytiems yra gerai, jei [mes] klauso[me] Dievo patarimų“ (žr (2 Nefio 9:29; kursyvas pridėtas).
Kovą dėl prioritetų tarp to, kas šventa, ir to, kas pasaulietiška, kiekvieno žmogaus širdyje gali iliustruoti Mozės išgyvenimas prie degančio krūmo. Ten Mozė iš Jehovos gavo šventą pašaukimą išvaduoti Izraelio vaikus iš vergovės. Tačiau iš pradžių jo pasaulietinės žinios apie Egipto ir faraono galybę privertė jį suabejoti. Galiausiai Mozė pasitikėjo Viešpaties žodžiu, pajungdamas savąjį pasaulietinį pažinimą ir pasitikėdamas tuo, kas šventa. Tas pasitikėjimas suteikė jam galią nugalėti laikinus sunkumus ir išvesti Izraelį iš Egipto.
Pabėgęs nuo Nojaus armijų ir pakliuvęs į Amulono vergiją, Alma galėjo suabejoti dvasiniu liudijimu, kurį gavo besiklausydamas Abinadžio. Vienok jis pasitikėjo tuo, kas šventa, ir gavo stiprybę ištverti ir išsivaduoti iš laikinų sunkumų.
Džozefas Smitas pirmosiomis Mormo Knygos vertimo dienomis susidūrė su panašia dilema. Jis žinojo šventą plokštelių ir vertimo darbo kilmę ir vis dėlto leidosi Martino Hariso įtikinamas pirmumą skirti pasaulietiniams draugystės ir finansų rūpesčiams, o ne šventiems nurodymams. Todėl buvo prarastas vertimo rankraštis. Viešpats priekaištavo Džozefui už tai, kad atidavė „tai, kas buvo šventa, nelabumui“ (DS 10:9) ir kuriam laikui atėmė iš jo plokšteles bei vertimo dovaną. Kada Džozefo prioritetai vėl buvo tinkamai sudėlioti, tai, kas šventa, buvo sugrąžinta ir darbas tęsėsi.
Mormono Knygoje pateikiama ir daugiau pavyzdžių, kaip nelengva teikti pirmenybę tam, kas šventa. Joje rašoma apie tikinčiuosius, kurių tikėjimas vedė juos prie gyvybės medžio, kad priimtų jo šventą vaisių – Dievo meilę. Tada esančių dideliame ir erdviame pastate šaipymasis privertė tikinčiuosius nukreipti savo dėmesį nuo to, kas šventa, prie to, kas pasaulietiška. (Žr. 1 Nefio 8:11, 24–28.) Vėliau nefitai pasirinko išdidumą ir neigė pranašystės ir apreiškimo dvasią „išjuokdami tai, kas šventa“ (Helamano 4:12). Netgi kai kurie mačiusieji ženklus ir stebuklus, susijusius su Viešpaties gimimu, pasirinko atmesti šventus pasireiškimus iš dangaus, pasirinkdami pasaulietiškus paaiškinimus (žr. 3 Nefio 2:1–3).
Šiais laikais tie sunkumai nedingo. Pasaulietiniai balsai garsėja ir intensyvėja. Jie vis labiau skatina tikinčiuosius atsisakyti įsitikinimų, kuriuos pasaulis mano esant nelogiškus ir neprotingus. Kadangi „mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu“ (1 Korintiečiams 13:12) ir ne viską suprantame (1 Nefio 11:17), kartais galime jaustis pažeidžiami ir kad mums reikia didesnio dvasinio patikinimo. Oliveriui Kauderiui Viešpats sakė:
„Jei nori papildomo liudijimo, atsimink tą naktį, kada šaukeisi manęs savo širdimi, kad galėtum žinoti tiesą apie šiuos dalykus.
Argi aš nekalbėjau ramybės tavo protui tuo klausimu? Kokį didesnį liudijimą tu gali gauti nei liudijimą iš Dievo?“ (DS 6:22–23).
Viešpats priminė Oliveriui ir mums, kad pasikliautume šventais asmeniniais liudijimais, kada mūsų tikėjimas yra išbandomas. Kaip ir Mozei, Almai ir Džozefui seniau, tos bendravimo su Dievu akimirkos mums tampa dvasiniais inkarais, išbandymų metu saugančiais mus ir išlaikančiais kelyje.
To, kas šventa, negalima atsisakyti atrankos būdu. Pasirenkančių apleisti bent dalelę to, kas šventa, protas aptems (žr. DS 84:54), ir jeigu jie neatgailaus, iš jų bus atimta jų turima šviesa (žr. DS 1:33). Nesaistomi to, kas šventa, pasaulietiškumo jūroje jie nuklys nuo moralės normų. Priešingai, laikantieji šventu tai, kas yra šventa, gaus pažadą: „Tai, kas iš Dievo, yra šviesa; ir tas, kuris gauna šviesą ir pasilieka Dieve, gauna daugiau šviesos; ir ta šviesa švinta vis šviesyn ir šviesyn iki tobulos dienos.“ (DS 50:24.)
Telaimina mus Dievas, kad galėtume visada atpažinti, prisiminti ir laikyti šventu tai, ką esame gavę iš aukščiau. Liudiju, kad tai darydami turėsime galią ištverti mūsų laikų išbandymus ir nugalėti sunkumus. Jėzaus Kristaus vardu, amen.