Garbinimo palaiminimai
Garbinimas yra esminė ir svarbiausia mūsų dvasinio gyvenimo dalis. Turėtume to trokšti, siekti ir stengtis patirti.
Jo apsilankymas
Vienas iš nuostabiausių ir mieliausių įvykių, aprašytų Šventuosiuose Raštuose, yra pasakojimas, kaip po savo mirties ir prisikėlimo Gelbėtojas aplankė žmones Amerikoje. Tie žmonės buvo patyrę tokį baisų nuniokojimą, kad „visas žemės veidas pasikeitė“1. Tų įvykių aprašymas byloja, kad po tos katastrofos visi žmonės be paliovos raudojo2 ir to didžio sielvarto aplinkybėmis jie troško išgydymo, ramybės ir išgelbėjimo.
Kai iš dangaus nusileido Gelbėtojas, žmonės dukart parpuolė prie Jo kojų. Pirmą kartą, kai Jis su dievišku įgaliojimu paskelbė:
„Štai, aš – Jėzus Kristus, apie kurio atėjimą į pasaulį liudijo pranašai.
Ir štai, aš esu pasaulio šviesa ir gyvybė.“3
Tada Jis tarė ten esantiems žmonėms: „Kelkitės ir ateikite pas mane, kad įkištumėte rankas į mano šoną ir taip pat kad paliestumėte vinių žymes mano rankose ir mano kojose, kad žinotumėte, jog aš – Izraelio Dievas ir visos žemės Dievas ir buvau nužudytas už pasaulio nuodėmes. […]
Ir kada visi priėjo ir įsitikino, jie vienu balsu šaukė, sakydami:
„Osana! Tebūna palaimintas aukščiausiojo Dievo vardas!“4
Ir tada jie antrą kartą „parpuolė žemėn prie Jėzaus kojų“. Tik šį kartą tikslingai, nes rašoma, kad jie „pagarbino jį“5.
Mūsų laikai
Anksčiau šiais metais man buvo pavesta aplankyti kuolą Jungtinių Valstijų vakaruose. Tai buvo įprastas sekmadienio susirinkimas su įprastais Bažnyčios nariais. Stebėjau, kaip žmonės įžengdavo į sakramento salę ir pagarbiai užimdavo laisvą vietą. Paskutinę minutę salėje pasigirdo šnabždesiai. Mamos ir tėvai bandė – kartais nesėkmingai – nutildyti energingus vaikus. Viskas kaip įprasta.
Bet tada, prieš susirinkimo pradžią, į mano protą atėjo Dvasios įkvėpti žodžiai.
Šie nariai atėjo ne vien tam, kad atliktų savo pareigą ar išklausytų kalbėtojus.
Jie atėjo dėl kur kas svarbesnės priežasties.
Jie atėjo garbinti.
Vykstant susirinkimui stebėjau susirinkusiuosius. Jų veidų išraiškos buvo beveik dieviškos, kupinos nuoširdžios pagarbos ir ramybės. Juose buvo kažkas šildančio mano širdį. Tai, ką jie patyrė tą sekmadienį, buvo kažkas labai ypatingo.
Jie garbino.
Jie paragavo dangaus.
Tai matėsi iš jų veidų.
Aš džiūgavau ir garbinau su jais. Ir man tai darant, mano širdžiai kalbėjo Dvasia. Tą dieną kai ką sužinojau apie save, apie Dievą ir apie tikro garbinimo svarbą mūsų gyvenime.
Garbinimas mūsų kasdieniame gyvenime
Pastarųjų dienų šventieji išsiskiria tarnavimu vykdant Bažnyčios pašaukimus. Bet kartais mes savo tarnystę galime vykdyti mašinaliai, tarsi darytume eilinį darbą. Kartais mūsų susirinkimų lankymui ir tarnavimui karalystėje gali pritrūkti garbinimo. O be jo mes nepatiriame su niekuo nepalyginamo dvasinio susitikimo su dievybe, į kurį turime teisę kaip mylinčio Dangiškojo Tėvo vaikai.
Garbinimas toli gražu nėra vien tik atsitiktinis smagus įvykis; tai esminė ir svarbiausia mūsų dvasinio gyvenimo dalis. Turėtume to trokšti, siekti ir stengtis patirti.
Kas yra garbinimas?
Kai mes garbiname Dievą, mes artinamės prie Jo su pagarbia meile, nuolankumu ir šlovinimu. Mes pripažįstame Jį kaip mūsų vienvaldį karalių, visatos Kūrėją, mūsų mylimą ir begaliniai mylintį Tėvą.
Mes gerbiame Jį ir reiškiame Jam pagarbą.
Mes pasišvenčiame Jam.
Mes keliame savo širdis karštoje maldoje, branginame Jo žodį, džiūgaujame Jo malone ir įsipareigojame ištikimai Juo sekti.
Dievo garbinimas yra tokia svarbi Jėzaus Kristaus mokinio gyvenimo dalis, kad nepriėmę Jo į širdį, mes bergždžiai ieškosime Jo savo tarybose, bažnyčiose ir šventyklose.
Tikri mokiniai yra įkvėpti garbinti „tą, kuris sutvėrė dangų ir žemę, ir jūrą, ir vandenų versmes; šaukdamiesi Viešpaties vardo dieną ir naktį“6.
Apie tikrą garbinimą galime daug išmokti patyrinėję, kaip kiti – žmonės, kurie gal nelabai skyrėsi nuo mūsų, – elgėsi ir garbino atsidūrę dieviškų esybių akivaizdoje.
Nuostaba, dėkingumas ir viltis
XIX amžiaus pradžioje krisčioniškas pasaulis turėjo viską, bet užmiršo, kad Dievas tebekalba žmogui. Tačiau 1820 metų pavasarį tai visiems laikams pasikeitė, kai nuolankus kaimo berniukas įžengė į medžių giraitę ir atsiklaupė melstis. Nuo tos dienos žemę ėmė plauti nuostabių regėjimų, apreiškimų ir dangiškų pasirodymų tėkmė, teikianti jos gyventojams vertingų žinių apie Dievo prigimtį, tikslus ir ryšį su žmogumi.
Oliveris Kauderis rašė, kad „tai buvo neužmirštamos dienos. […] Koks džiaugsmas! Kaip puiku! Kaip nuostabu!“7
Oliverio žodžiai perteikia pirmuosius tikrą dievybės garbinimą lydinčius elementus – didingos pagarbos ir nuoširdaus dėkingumo jausmus.
Kiekvieną dieną, bet ypač šabo dieną, mes turime išskirtinę galimybę patirti dangaus žavesį ir didybę ir šlovinti Dievą už Jo kilnų gerumą ir didį gailestingumą.
Tai suteiks mums vilties. Tai pirmieji garbinimo elementai.
Šviesa, pažinimas ir tikėjimas
Šlovingą Sekminių dieną Šventoji Dvasia įėjo į Kristaus mokinių širdis ir protus, pripildydama juos šviesos ir pažinimo.
Iki tos dienos jiems kartais būdavo neaišku, ką jie turėtų daryti. Jeruzalė buvo tapusi pavojinga vieta Gelbėtojo pasekėjams, ir jie turbūt svarstė, kas jų laukia.
Bet kai jų širdis pripildė Šventoji Dvasia, abejonės ir neryžtingumas dingo. Per nepaprastą tikro garbinimo patyrimą Dievo šventieji gavo dangišką šviesą, pažinimą ir sustiprėjusį liudijimą. O tai vedė prie tikėjimo.
Nuo tos akimirkos apaštalai ir šventieji veikė ryžtingai ir tikslingai. Jie drąsiai skelbė Jėzų Kristų visam pasauliui.
Kai garbiname dvasia, mes į savo sielas pritraukiame šviesą ir tiesą, o tai stiprina mūsų tikėjimą. Tai taip pat yra būtini tikrojo garbinimo elementai.
Mokinystė ir tikroji meilė
Iš Mormono Knygos sužinome, kad nuo tos akimirkos, kai Alma Jaunesnysis buvo išvaduotas nuo savo maištingumo pasekmių, jis visam laikui pasikeitė. Jis drąsiai „keliavo po visą […] žemę ir tarp visų žmonių, […] uoliai stengdam[asis] atitaisyti visą žalą, kurią padarė bažnyčiai“8.
Jo nuolatinis Visagalio Dievo garbinimas įgavo uolios mokinystės formą.
Tikras garbinimas paverčia mus nuoširdžiais ir uoliais mūsų mylimo Mokytojo ir Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, mokiniais. Mes keičiamės ir panašėjame į Jį.
Mes tampame supratingesni ir rūpestingesni. Atlaidesni. Labiau mylintys.
Mes suvokiame, kad neįmanoma nuoširdžiai sakyti, kad mylime Dievą, jei tuo pat metu nekenčiame, nepaisome savo aplinkinių ar pavarome juos šalin.9
Tikras garbinimas žadina tvirtą apsisprendimą eiti mokinystės keliu. O tai neišvengiamai veda prie tikrosios meilės. Tai taip pat yra būtini garbinimo elementai.
Įženkite pro Jo vartus dėkodami
Kai prisimenu tai, kas prasidėjo kaip įprastas sekmadienio rytas tuose įprastuose susirinkimų namuose tame įprastame kuole, net dabar mane jaudina tas nepaprastas dvasinis patyrimas, kuris amžinai laimins mano gyvenimą.
Supratau, kad net jei puikiai planuojame savo laiką, vykdome pašaukimus ir pavedimus, – net jei galime teigiamai pažymėti visus tobulo žmogaus, šeimos nario ar vadovo anketos laukelius, – bet nesugebame garbinti savo gailestingojo Gelbėtojo, dangiškojo Karaliaus ir šlovingojo Dievo, netenkame daug Evangelijos džiaugsmo ir ramybės.
Kai garbiname Dievą, mes pripažįstame ir priimame Jį taip pat pagarbiai, kaip tie senovės Amerikos gyventojai. Mes artinamės prie Jo su nesuvokiamu žavėjimusi ir pagarbia baime. Mes su dėkingumu žavimės Dievo gerumu. Taip įgyjame viltį.
Mes apmąstome Dievo žodį ir tai pripildo mūsų sielą šviesos ir tiesos. Mes suvokiame dvasinį vaizdą, kurį galima matyti tik Šventosios Dvasios šviesoje.10 Taip įgyjame tikėjimą.
Kai garbiname, mūsų sielos taurėja ir mes įsipareigojame vaikščioti mūsų mylimo Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pėdomis. Per šį apsisprendimą mes įgyjame tikrosios meilės.
Kai garbiname, mūsų širdys veržiasi šlovinti mūsų šlovingąjį Dievą ryte, dieną ir vakare.
Mes gerbiame Jį nuolat – savo bažnyčioje, namuose, šventykloje ir visuose darbuose.
Kai garbiname, mes atveriame savo širdis gydančiai Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galiai.
Mūsų gyvenimai tampa mūsų garbinimo simboliu ir išraiška.
Mano broliai ir seserys, dvasiniai patyrimai mažiau susiję su tuo, kas vyksta aplink mus, ir glaudžiai susiję su tuo, kas vyksta mūsų širdyse. Liudiju, kad tikras garbinimas įprastus Bažnyčios susirinkimus pavers ypatingomis dvasinėmis puotomis. Tai praturtins mūsų gyvenimą, praplės mūsų supratimą ir sustiprins mūsų liudijimus. Jei palenksime savo širdis į Dievą kaip senovės psalmininkas, tai „dėkodami žen[gsime] pro vartus į jo kiemus su šlovės giesme. Dėkokite jam, šlovinkite jo vardą,
nes VIEŠPATS geras, nes jo ištikimoji meilė amžina ir jo ištikimybė tveria per kartų kartas.“11
Per nuoširdų garbinimą mes klestime ir bręstame viltimi, tikėjimu bei tikrąja meile. Per šį procesą mes savo sielose kaupiame dangišką šviesą, kuri pripildo mūsų gyvenimą dieviškos prasmės, tvarios ramybės ir nesibaigiančio džiaugsmo.
Tai yra garbinimo palaiminimas mūsų gyvenime. Apie tai nuolankiai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.