Kaip tapti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokiniu
Per tikėjimą Kristumi įgyjama savybių plejada yra būtina visa, kad šiomis pastarosiomis dienomis išliktume stiprūs.
Ką reiškia būti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokiniu? Mokinys yra tas, kuris pasikrikštijo ir yra pasiryžęs prisiimti Gelbėtojo vardą ir sekti Juo. Šiame gyvenime laikydamasis Jo įsakymų mokinys stengiasi tapti panašus į Jį – visai kaip pameistrys stengiasi tapti panašus į savo amato meistrą.
Daugelis žmonių girdi žodį mokinys ir mano, kad jis tereiškia „pasekėją“. Tačiau tikroji mokinystė yra būsena. Tai reiškia ne tik individualių savybių studijavimą ir taikymą. Mokiniai gyvena taip, kad Kristaus savybės į jų asmenybę įsiaudžia lyg į dvasinį audinį.
Pasiklausykite, kaip apaštalas Petras kviečia tapti Gelbėtojo mokiniu:
„Parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę – pažinimu,
pažinimą – susivaldymu, susivaldymą – ištverme, ištvermę – maldingumu,
maldingumą – brolybe, brolybę – meile.“1
Kaip matote, asmeninės mokinystės dvasinio audinio audimui reikia daugiau nei vienos gijos. Gelbėtojo dienomis daug žmonių skelbėsi esą teisuoliai vienu ar kitu savo gyvenimo atžvilgiu. Jie praktikavo tai, ką vadinu pasirinktiniu paklusnumu. Pavyzdžiui, jie laikėsi įsakymo per šabą susilaikyti nuo darbo, tačiau kritikavo Gelbėtoją už tai, jog Jis tą šventą dieną užsiėmė gydymu.2 Jie šelpdavo vargšus, bet tik iš pertekliaus – t. y. iš to, ko jiems patiems nereikėjo.3 Jie pasninkaudavo, bet perkreiptais veidais.4 Jie melsdavosi, bet tik taip, kad būtų visų matomi.5 Jėzus pasakė: „Jie artinasi prie manęs savo lūpomis, bet jų širdys toli nuo manęs.“6 Tokie vyrai ir moterys gali pernelyg susitelkti į vienos konkrečios savybės ar veiksmo tobulinimą, tačiau širdimis nebūtinai taps panašūs į Jį.
Apie tokius Jėzus pareiškė:
„Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’
Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!’“7
Gelbėtojo savybės, kaip mes jas suvokiame, tai ne sektinas scenarijus ar atliktinų darbų sąrašas. Tai yra persipynusios savybės, suaustos tarpusavyje, besivystančios mumyse kartu. Kitaip tariant, vienos Kristaus savybės negalime įgyti neįgydami ir nepaveikdami kitų. Kai sustiprėja viena savybė, sustiprėja daug kitų.
2 Petro laiške ir Doktrinos ir Sandorų 4skyriuje sužinome, kad tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi yra pagrindas. Savo tikėjimą matuojame pagal tai, ką jis mus skatina veikti – pagal savo paklusnumą. Viešpats pažadėjo: „Jei tikėsite mane, turėsite galios daryti viską, kas tik man reikalinga.“8 Tikėjimas yra katalizatorius. Be darbų, be dorybingo gyvenimo, mūsų tikėjimas neturi galios suaktyvinti mokinystės. Kitaip sakant, toks tikėjimas yra miręs.9
Tad, kaip aiškina Petras, „praturtinkite savo tikėjimą dorybe“. Ši dorybė yra daugiau nei seksualinis tyrumas. Ji apima minčių ir kūno švarą bei šventumą. Be to, dorybė yra galia. Jei ištikimai gyvensime pagal Evangeliją, įgysime galios būti dori kiekviena mintimi, jausmu ir veiksmu. Mūsų mintys taps imlesnės Šventosios Dvasios raginimams bei Kristaus šviesai.10 Kristų įkūnijame ne tik savo žodžiais ir darbais, bet ir tuo, kas esame.
Petras tęsia: „Praturtinkite dorybę pažinimu.“ Gyvendami dorybingą gyvenimą imame išimtiniu būdu pažinti mūsų Dangiškąjį Tėvą ir Jo Sūnų. „Kas nori vykdyti [Tėvo] valią, supras, ar tas mokymas iš Dievo.“11 Toks supratimas yra asmeninis liudijimas, gimęs iš asmeninės patirties. Toks supratimas pakeičia mus taip, kad mūsų „šviesa glaudžiasi prie [Jo] šviesos“ ir mūsų „dora myli [Jo] dorą“12. Savo doru gyvenimu „aš tikiu“ pakeičiame į „aš žinau“.
Petras mus primygtinai ragina „pažinimą [praturtinti] susivaldymu, susivaldymą – ištverme“. Mes, ištvermingi mokiniai, Evangelijos laikomės harmoningai ir stabiliai. Mes „[nebėgame] greičiau, nei leidžia [mūsų] jėgos“13. Diena iš dienos mes judame pirmyn, nesibaimindami išgryninančių žemiškojo gyvenimo iššūkių.
Taip stengdamiesi būti ištvermingi, mes ugdome kantrumą ir pasitikėjimą Viešpačiu. Gebame pasikliauti Jo planu mūsų gyvenimui, nors to negalime įžvelgti savo prigimtinėmis akimis.14 Tad galime „[būti] ramūs ir [žinoti], kad [Jis yra] Dievas“15. Susidūrę su negandų audromis, mes klausiame: „Ko norėtumei, kad išmokčiau iš šios patirties?“ Širdyje turėdami Jo planą ir tikslus, pirmyn judame ne tik viską ištverdami, bet ištverdami kantriai ir gerai.16
Toks kantrumas, kaip moko Petras, veda prie maldingumo. Tėvas yra kantrus su mumis, Savo vaikais, tad ir mes turime tapti kantrūs vieni su kitais ir savimi. Mes gėrimės kitų valios laisve ir jos jiems suteikiamomis progomis augti „eilutė po eilutės“17, „vis šviesyn ir šviesyn iki tobulos dienos“18.
Nuo susivaldymo prie kantrybės, nuo kantrybės prie maldingumo – taip keičiasi mūsų esybė. Tampame broliški – tai skiriamasis tikrosios mokinystės ženklas. Lyg gerieji samariečiai mes pereiname į kitą tako pusę ir tarnaujame visiems, kam reikia, net jei jie nėra iš mūsų draugų rato.19 Mes laiminame mus keikiančius. Mes darome gera tiems, kurie nekenčia mūsų.20 Ar bėra labiau dieviškų ar į Kristų panašių savybių?
Liudiju, kad mūsų dedamos pastangos tapti mūsų Gelbėtojo mokiniais tikrai kaupiasi, ir imame „turėti“ Jo meilės.21 Tokia meilė yra išskirtinė Kristaus mokinio savybė:
„Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai.
Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas.“22
Tikėjimas, viltis ir tikroji meilė paverčia mus tinkamais Dievo darbui.23 „Taigi dabar pasilieka […] šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.“24
Broliai ir seserys, dabar labiau nei kada nors negalime būti mokiniai tik iš dalies! Negalime būti mokiniai tik vienu ar kitu doktrinos klausimu. Per tikėjimą Kristumi įgyjama savybių plejada – į kurią įeina ir tos savybės, kurias šiandien aptarėme, – yra būtina visa, kad šiomis pastarosiomis dienomis išliktume stiprūs.
Kai nuoširdžiai stengsimės būti tikraisiais Jėzaus Kristaus mokiniais, šios savybės įsiaus, susidės ir sąveikaudamos mumyse sustiprės. Neliks skirtumo tarp gerumo, kurį reiškiame savo priešams, ir gerumo, kurį reiškiame savo draugams. Niekam nematant būsime tokie pat sąžiningi, lyg mus matytų. Viešumoje Dievui būsime tokie pat pasišventę, kaip ir savo kambarėlyje.
Liudiju, kad kiekvienas gali būti Gelbėtojo mokiniu. Mokinystės nevaržo amžius, lytis, etninė kilmė ar pašaukimas. Per savo asmeninę mokinystę mes, kaip pastarųjų dienų šventieji, kaupiame kolektyvinę stiprybę laiminti savo brolius ir seseris visame pasaulyje. Atėjo metas iš naujo pasišvęsti būti stropiais Jo mokiniais.
Broliai ir seserys, esame pakviesti būti mūsų Gelbėtojo mokiniais. Tegul ši konferencija tampa jūsų proga „[pradėti], kaip senovės laikais, ir [ateiti] pas [Jį] visa savo širdimi“25. Tai yra Jo Bažnyčia. Reiškiu savo ypatingą liudijimą, kad Jis yra gyvas. Telaimina Jis mus mums nuolat stengiantis tapti pasišventusiais ir uoliais mokiniais. Jėzaus Kristaus vardu, amen.