Šventumo grožis
Mūsų Dangiškasis Tėvas paruošė mums viską, ko reikia, kad taptume tokios šventos kaip Jis.
Besiruošdama šiam susirinkimui širdimi atsigręžiau į daugelį ištikimų seserų, kurias visur sutinku. Manau, jos geriausiai yra apibūdintos karaliaus Dovydo padėkos psalmėje: „Atiduokite Viešpačiui šlovę, priderančią Jo vardui, atneškite auką ir ateikite pas Jį. Garbinkite Viešpatį šventumo grožyje.“1
Šventumo grožį matau seseryse, kurių širdys sutelktos į visa, kas gera, kurios stengiasi tapti panašesnės į Gelbėtoją. Savo kasdieniniu gyvenimu jos atnašauja Viešpačiui visą savo sielą, širdį, galią, protą ir stiprybę.2 Šventumas kyla iš pastangų ir kovos, atiduodant visas jėgas laikantis įsakymų ir gerbiant sandoras, kurias sudarėme su Dievu. Šventumas – tai pasirinkimai, padedantys išlaikyti Šventąją Dvasią kaip savo vadovą.3 Šventumas – tai savo prigimtinių polinkių atsisakymas ir tapimas šventąja per Viešpaties Kristaus apmokėjimą.4 „Kiekviena [mūsų gyvenimo] akimirka turi būti pašvęsta Viešpačiui.“5
Dangaus Dievas Izraelio vaikams įsakė: „Aš esu Viešpats, jūsų Dievas; būkite šventi, nes Aš esu šventas. Nesusitepkite“.6
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas mokė: „Mūsų Dangiškasis Tėvas yra Dievas, kuris daug tikisi iš mūsų. […] Jis siūlosi padaryti mus šventus, kad galėtume išlaikyti celestialinę šlovę (žr. DS 88:22) ir gyventi Jo akivaizdoje (žr. Mozės 6:57).7 Paskaitose apie tikėjimą aiškinama: „Niekas negali džiaugtis Jo šlove neįgijęs Jo tobulumo ir šventumo“.8 Mūsų Dangiškasis Tėvas pažįsta mus. Jis myli mus ir Jis paruošė mums viską, ko reikia, kad taptume tokios šventos kaip Jis.
Esame Dangiškojo Tėvo dukterys, ir kiekviena iš mūsų turime dievišką šventumo palikimą. Mūsų Dangiškasis Tėvas pareiškė: „Štai, aš esu Dievas; mano vardas Šventumo Žmogus.“9 Ikimirtingajame gyvenime mylėjome savo Tėvą ir garbinome Jį. Troškome būti panašios į Jį. Dėl tobulos tėviškos meilės Jis atidavė Savo mylimąjį Sūnų, Jėzų Kristų, kad šis būtų mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Jis yra Šventumo Žmogaus Sūnus.10 Jo „vardas šventas“,11 „Izraelio Šventasis“.12
Mūsų viltis būti šventoms yra sutelkta į Kristų, į Jo gailestingumą ir į Jo malonę. Tikėdamos Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu, galime tapti švarios, be dėmės, kai atsisakome visokios bedievystės13 ir nuoširdžiai atgailaujame. Mes krikštijamos vandeniu nuodėmėms atleisti. Mūsų sielos yra pašventinamos, kai atvira širdimi priimame Šventąją Dvasią. Kas savaitę atliekame sakramento priėmimo apeigą. Atgailaujančia dvasia, su nuoširdžiu teisumo troškimu sudarome sandorą, kad esame pasiryžusios priimti Kristaus vardą, visuomet jį atminti ir laikytis Jo įsakymų, kad Jo dvasia visuomet būtų su mumis. Laikui bėgant, kai nuolatos stengiamės būti viena su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia, mes tampame Jų dieviškosios prigimties dalininkės.14
Šventumas – tai savo sandorų laikymasis
Pastebime daugybę išmėginimų, pagundų ir negandų, galinčių atitraukti mus nuo to, kas dora ir Dievo akyse pagirtina. Tačiau mūsų gyvenimiškieji patyrimai suteikia mums galimybę pasirinkti šventumą. Dažniausiai tai mūsų pasiaukojimai besilaikant savo sandorų, kurios mus apvalo ir pašventina.
Mačiau šventumą Evangelinos, trylikametės merginos iš Ganos, veide. Savo pašaukimo išaukštinimas tarnaujant prezidente bitučių klasėje – tai vienas iš būdų, kaip ji laikosi savo sandorų. Ji nuolankiai paaiškino, kad eina į savo draugių, mažiau aktyvių merginų, namus paprašyti jų tėvų, kad jie leistų joms ateiti į bažnyčią. Tėvai jai sako, kad tai yra sudėtinga, nes sekmadieniais vaikai turi daryti namų ruošos darbus. Tad Evangelina eina ir padeda atlikti tuos darbus, todėl šių pastangų dėka jos draugėms dažnai leidžiama ateiti į bažnyčią.
Jei laikysimės savo sandorų, šventos kunigystės apeigos mus pakeis, pašventins ir paruoš mus įžengti Viešpaties akivaizdon.15 Tad mes nešame viena kitos naštas, stipriname viena kitą. Mes išlaikome nuodėmių atleidimą, kai dvasiškai ir materialiai remiame vargstančius, alkstančius, nuogus ir ligotus.16 Saugome save nesuterštas šiuo pasauliu, kai švenčiame Šabo dieną ir Viešpaties šventą dieną vertai priimame sakramentą.17
Laiminame savo šeimas ir paverčiame savo namus šventa užuovėja. Mes pažabojame savo aistras, kad būtume pripildytos tyros ir nesibaigiančios meilės.18 Mes meiliai, su užuojauta padedame kitiems ir stovime kaip Dievo liudytojos. Tampame Sionės žmonėmis – vienos širdies ir vienos minties žmonėmis, tyrais žmonėmis, kurie gyvena kartu vienybėje ir teisume.19 „Nes Sionė turi augti grožiu ir šventumu.“20
Seserys, ateikite į šventyklą. Jei norime būti šventi žmonės, pasiruošę priimti Gelbėtoją Jam ateinant, turime pakilti ir apsirengti savo gražiaisiais apdarais.21 Tvirtai ir pagarbiai atsisakome pasaulio kelių ir laikomės savo sandorų, kad būtume „aprengt[os] tyrumu, taip, netgi teisumo rūbu“.22
Šventumas – tai leidimas Šventajai Dvasiai mums vadovauti
Šventumas – tai Dvasios dovana. Šią dovaną priimame, kai pasirenkame daryti tai, kas sustiprins šventinančią Šventosios Dvasios galią mūsų gyvenime.
Kai Morta priėmė Jėzų Kristų savo namuose, ji jautė didžiulį troškimą patarnauti Viešpačiui geriausiai, kaip tik ji galėjo. Jos sesuo Marija pasirinko atsisėsti prie „Viešpaties kojų“ ir klausytis Jo žodžių. Kai Morta pasijuto nuvargusi patarnaudama be jokios pagalbos, ji pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti?“
Man patinka paties švelniausio, kokį tik galiu įsivaizduoti, papeikimo žodžiai. Su tobula meile ir neišsenkančia užuojauta Gelbėtojas priminė:
„Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų,
o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta.“23
Seserys, jei norime būti šventos, mes turime išmokti sėdėti prie Izraelio Šventojo kojų ir skirti laiko šventumui. Ar atidedame į šalį telefoną, nesibaigiančius „reikia padaryti“ sąrašus bei pasaulio rūpesčius? Malda, studijavimas ir įsiklausymas į Dievo žodį kviečia apvalančią ir gydančią meilę į mūsų sielas. Skirkime laiko būti šventos, kad galėtume būti pripildytos Jo šventos ir pašventinančios Dvasios. Kai mums vadovaus Šventoji Dvasia, mes būsime pasiruošusios priimti Gelbėtoją šventumo grožyje.24
Šventumas – tai tapimas šventąja per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą
Pagal įkvėptus karaliaus Benjamino žodžius, tie, kurie tampa šventaisiais per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, yra paklusnūs, romūs, nuolankūs, kantrūs ir pilni meilės kaip Gelbėtojas.25 Jis pranašavo, kad Jėzus Kristus „Viešpats Visagalis, kuris viešpatauja, kuris buvo ir yra nuo visos amžinybės iki visos amžinybės, ateis su galia žemyn iš dangaus tarp žmonių vaikų ir gyvens molio palapinėje“. Jis atėjo gydyti ligonių, luošųjų bei kurčiųjų ir prikelti šiam gyvenimui mirusiųjų. Tačiau jis kentėjo labiau, „nei žmogus gali iškęsti, nebent myriop“.26 Ir nors Jis yra vienintelis, per kurį ateina išgelbėjimas, Jis buvo išjuoktas, nuplaktas ir nukryžiuotas. Tačiau Dievo Sūnus pakilo iš kapo, kad mes galėtume įveikti mirtį. Jis yra vienintelis, kuris pakils teisume teisti pasaulio. Jis yra vienintelis, kuris išpirks mus visus. Jis yra Izraelio Šventasis. Jėzus Kristus yra šventumo grožis.
Kai karaliaus Benjamino žmonės išgirdo jo žodžius, jie parkrito ant žemės, nes didis buvo jų nuolankumas ir pagarbumas Dievo malonei ir šlovei. Jie pripažino savo kūnišką būseną. Ar pastebime savo visišką priklausomybę nuo Kristaus, mūsų Viešpaties, malonės ir gailestingumo? Ar pripažįstame, kad kiekviena gera tiek dvasinė, tiek materiali dovana ateina mums per Kristų? Ar atmename, kad, pagal Tėvo amžinąjį planą, ramybė šiame gyvenime ir amžinybės šlovė ateina mums tik per Jo šventą Sūnų ir tik Jame?
Tad prisijunkime prie karaliaus Benjamino žmonių, kai jie vienu balsu garsiai sušuko: „O pasigailėk ir panaudok Kristaus apmokantįjį kraują, kad gautume savo nuodėmių atleidimą ir mūsų širdys būtų išvalytos; nes mes tikime Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, kuris sukūrė dangų ir žemę, ir visa“.27
Liudiju, kad kai ateisime pas Izraelio Šventąjį, Jo Dvasia bus su mumis, kad būtume pripildytos džiaugsmo, gautume nuodėmių atleidimą ir sąžinės ramybę.
Dangiškasis Tėvas suteikė kiekvienai iš mūsų gebėjimą tapti šventai. Tad laikykimės savo sandorų kaip galime geriau ir leiskime Šventajai Dvasiai vadovauti mums. Tikėdamos Jėzumi Kristumi tampame šventosios per Jo Apmokėjimą, kad gautume nemirtingumą bei amžinąjį gyvenimą, ir teikiame Dievui, mūsų Dangiškajam Tėvui, šlovę, priderančią Jo vardui. Tegul mūsų gyvenimas būna šventa atnaša, kad stotume priešais Viešpatį šventumo grožyje. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.