Pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk savo supratimu
Mūsų gyvenimo centras gali būti Jėzus Kristus, jei mes stengsimės Jį pažinti ir leisime Jam nukreipti mūsų takus.
Kartą viešint Azijoje prie manęs priėjo brangi sesuo. Ji mane apkabino ir paklausė: „Ar tikrai tikite, kad ši Evangelija yra tikra?“ Brangi sese, žinau, kad ji tikra. Aš pasitikiu Viešpačiu.
Patarlių 3:5–6 mums patariama:
„Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu.
Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus.“
Šioje Raštų ištraukoje randame du patarimus, perspėjimą ir šlovingą pažadą. Du patarimai: „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi“ ir „Visuose savo keliuose pripažink Jį.“ Perspėjimas: „Nesiremk savo supratimu.“ Ir šlovingasis pažadas: „Jis nukreips tavo takus.“
Pirmiausia aptarsiu perspėjimą. Ši vaizdinga mintis duoda peno apmąstymams. Perspėjimas skamba taip: „nesiremk“, t. y. „nesiremk savo supratimu“. Biblijoje anglų kalba šiose eilutėse vartojamas žodis lean taip pat reiškia „svyruoti“ arba „nukrypti“. Kai fiziškai nukrypstame į vieną ar kitą pusę, mes nukrypstame nuo centro, prarandame pusiausvyrą ir suklumpame. Kai dvasiškai nukrypstame į savo pačių supratimą, mes nukrypstame nuo mūsų Gelbėtojo. Nukrypę nebesame centre; prarandame pusiausvyrą; nebesame susitelkę į Kristų.
Seserys, atminkite, kad ikimirtingajame gyvenime mes stovėjome šalia Gelbėtojo. Mes Juo pasitikėjome. Mes palaikėme Dangiškojo Tėvo siūlomą laimės planą, juo žavėjomės ir džiaugėmės. Mes nesvyravome. Kovoje naudojome savo liudijimą ir „vieningai išsirikiavome drauge su Dievo pajėgomis, kurios pasiekė pergalę.“1 Ši gėrio ir blogio kova persikėlė į žemę. Mums ir vėl teko šventa atsakomybė būti liudytojomis ir pasitikėti Viešpačiu.
Kiekviena turime savęs paklausti: ką galiu padaryti, kad likčiau susitelkusi ir nesiremčiau savo supratimu? Ar atpažįstu Gelbėtojo balsą ir seku Jo balsu, nepaisydama to, kad pasaulio balsai yra tokie patrauklūs. Kaip stiprinu pasitikėjimą Gelbėtoju?
Norėčiau pasiūlyti tris būdus, padėsiančius plėsti mūsų žinias apie Gelbėtoją ir stiprinti pasitikėjimą Juo. Pamatysite, kad jie nėra kažkas nauja, jie yra pamatiniai. Apie juos dainuoja Pradinukai, jie kartojami Merginų organizacijos pamokose ir yra dažnas atsakymas Paramos bendrijos pamokose. Tai, apie ką kalbėsiu, padeda išlikti susitelkus, tai padeda nenukrypti.
Visų pirma, Viešpatį geriau pažįstame ir Juo pasitikime „sotin[damiesi] Kristaus žodžiais; nes štai, Kristaus žodžiai pasakys jums viską, ką turėtumėte daryti.“2
Prieš keletą mėnesių su šeima studijavome Raštus. Kol skaitėme, mano dvimetis anūkėlis sėdėjo man ant kelių. Mus lankė mano sūnaus šeima, ir aš visa širdimi mėgavausi tuo, kad esu močiutė.
Baigėme studijuoti Raštus, ir aš užverčiau savo knygą. Mano anūkėlis žinojo, kad artėja metas eiti miegoti. Jis pažvelgė į mane tomis žingeidžiomis mėlynomis akutėmis ir ištarė amžinai teisingus žodžius: „Daugiau Raštų, močiut.“
Mano sūnus, kuris yra geras ir nuoseklus tėvas, mane perspėjo: „Mama, nebūk silpnoji grandis. Jis tiesiog nenori eiti miegoti.“
Tačiau, jei mano anūkėlis prašo daugiau Raštų, mes skaitom daugiau Raštų! Daugiau Raštų apšviečia mūsų protą, maitina mūsų dvasią, atsako į mūsų klausimus, stiprina mūsų pasitikėjimą Viešpačiu ir padeda mūsų gyvenimą sutelkti į Jį. „Atmin[kite] stropiai [juos] tyrinėti, kad gautumėte naudos iš to.“3
Antra, Viešpatį geriau pažįstame ir Juo pasitikime melsdamiesi. Esame be galo palaiminti turėdami galimybę melstis mūsų Dievui! „Melskitės mūsų Tėvui iš visų širdies jėgų.“4
Vienas malonus su malda susijęs prisiminimas man yra ypač brangus. Būdama studentė, per vienas vasaros atostogas sutikau dirbti Teksase. Važiuodama iš Aidaho į Teksasą savo senu automobiliu, kurį meiliai praminiau Vernu, turėjau įveikti tūkstančius kilometrų. Vernas buvo visiškai užkrautas iki stogo ir pasiruošęs naujam nuotykiui.
Išeidama apkabinau savo brangią mamą, ir ji tarė: „Pasimelskim prieš tau išvažiuojant.“
Mes atsiklaupėme, ir mano mama pradėjo melstis. Ji maldavo Dangiškojo Tėvo, kad mane saugotų. Ji meldėsi už mano automobilį, kuriame nebuvo oro kondicionieriaus, prašydama, kad jis gerai man veiktų. Ji prašė, kad tą vasarą su manimi būtų angelai. Ji meldė, meldė ir meldė.
Iš tos maldos sklindanti ramybė suteikė man drąsos pasitikėti Viešpačiu ir nesiremti savo supratimu. Tą vasarą, priimant daugybę sprendimų, mano takus nukreipė Viešpats.
Kai įprasime malda kreiptis į Dangiškąjį Tėvą, mes pažinsime Gelbėtoją. Mes pradėsime Juo pasitikėti. Pradėsime trokšti to, ko trokšta Jis. Maldos tikslas yra ne pakeisti Dievo valią, bet gauti sau ir kitiems palaiminimus, kuriuos Dievas jau nori duoti, bet kurių mes turime paprašyti, kad gautume.5
Trečia, Viešpatį geriau pažįstame ir Juo pasitikime tarnaudami kitiems. Gavau Eimi Rait sutikimą pasidalinti su jumis vienu pasakojimu; apie tarnystę ji suprato susidūrusi su siaubinga ir gyvybei pavojinga liga. Eimi rašė:
„2015 m. spalio 29 d. sužinojau, kad sergu vėžiu. Išgijimo nuo tokio vėžio tikimybė yra 17 procentų. Tikimybė pasveikti maža. Žinojau, kad tai bus nuožmiausia mano gyvenimo kova. Buvau pasiryžusi atiduoti viską, ką turėjau; ne tik dėl savęs, tačiau, kur kas svarbiau, dėl savo šeimos. Gruodį prasidėjo chemoterapija. Daugelis nuo vėžio gydančių vaistų šalutinių poveikių man buvo žinomi, tačiau aš nežinojau, kad įmanoma taip baisiai sirgti ir tuo pačiu būti gyvai.
„Kartą pareiškiau, kad chemoterapija yra žmogaus teisių pažeidimas. Pasakiau savo vyrui, kad jau patyriau užtektinai. Pasiduodu! Į ligoninę nebegrįšiu. Būdamas išmintingas mano brangusis mane išklausė ir tuomet tarė: „Na, tuomet mums reikia rasti, kam galėtume tarnauti“.“
Ką? Nejaugi jis nepastebėjo, kad jo žmona serga vėžiu ir nepakels dar vieno pykinimo priepuolio ar dar vienos didžiulio skausmo akimirkos?
Tuomet Eimi paaiškino: „Mano savijauta vis prastėjo, kol galiausiai per mėnesį turėjau vieną ar dvi dienas, kai jausdavausi pakenčiamai, kai būdavau bent kiek panaši į gyvą alsuojantį žmogų. Būtent tomis dienomis mano šeima rasdavo būdų tarnauti.“
Vieną tokią dieną Eimi šeima dalino kitiems pacientams rinkinukus, kuriuose buvo dvasią pakylėjančių ir ligos simptomus palengvinančių priemonių. Negalėdama užmigti Eimi galvodavo, kaip praskaidrinti kažkieno dieną. Kartais tai būdavo dideli darbai, kartais tiesiog trumpos padrąsinančios ar meilę išreiškiančios žinutės. Tomis naktimis, kai negalėdavo miegoti dėl patiriamo skausmo, ji gulėdavo lovoje ir naudodamasi savo planšetiniu kompiuteriu ieškodavo, už kuriuos iš jos mirusių protėvių reikia atlikti apeigas. Skausmas stebuklingai nuslopdavo, ir ji galėdavo ištverti.
Eimi liudija: „Tarnavimas išgelbėjo man gyvybę. Jėgų judėti pirmyn galiausiai radau džiaugdamasi tuo, kad randu galimybių palengvinti mane supančių žmonių naštas. Nekantriai ir su didžiu džiaugsmu laukdavau mūsų tarnavimo projektų. Man tai iki šiol keistas paradoksas. Būtų buvę pateisinama, kad ta, kuri nupliko, buvo apsinuodijusi ir kovojo už [savo] gyvybę, galvotų tik apie save. Tačiau kai galvodavau apie save, savo būklę, savo kančią ir skausmą, pasaulis atrodydavo tamsus ir slegiantis. Kai dėmesį sutelkdavau į kitus, atsirasdavo šviesa, viltis, stiprybė, drąsa ir džiaugsmas. Žinau, kad tai įmanoma per palaikančią, gydančią ir įgalinančią Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galią.“
Eimi išmoko pasitikėti Viešpačiu geriau Jį pažindama. Jei būtų pasirėmusi savo supratimu, mintį tarnauti ji tikriausiai būtų atmetusi. Tarnavimas suteikė jai jėgų ištverti patiriamą skausmą bei negandas ir gyventi, kaip parašyta šioje Raštų ištraukoje: „Tarnaudami savo artimiems, jūs tik tarnaujate savo Dievui.“6
Jėzus Kristus nugalėjo pasaulį. Dėl Jo ir dėl Jo begalinio Apmokėjimo mes turime rimtą priežastį pasitikėti, nes žinome, kad galiausiai viskas bus gerai.
Seserys, kiekviena iš mūsų gali pasitikėti Viešpačiu ir nesiremtisavo supratimu. Mūsų gyvenimo centras gali būti Jėzus Kristus, jei mes stengsimės Jį pažinti ir leisime Jam nukreipti mūsų takus.
Žemėje esame, kad parodytume tą patį pasitikėjimą Juo, kuris įgalino mus stovėti šalia Jėzaus Kristaus, kai Jis tarė: „Štai aš, siųsk mane.“7
Mano brangios seserys, prezidentas Tomas S. Monsonas liudijo, kad „mums pažadėti didžiuliai palaiminimai. Nors virš mūsų susikauptų audros debesys, nors prapliuptų liūtys, mūsų Evangelijos pažinimas ir Dangiškojo Tėvo bei mūsų Gelbėtojo meilė paguos ir palaikys mus […], jei elgsimės teisiai ir laikysimės įsakymų. […] Niekas šiame pasaulyje negalės mūsų įveikti.“8
Prisidedu prie mūsų mylimo pranašo liudijimo. Jei pasitikėsime mūsų Dangiškuoju Tėvu ir mūsų Gelbėtoju ir nesiremsime savo supratimu, Jie nukreips mūsų takus ir išties mums gailestingumo ranką. Jėzaus Kristaus vardu, amen.
Pastaba: 2017 m. balandžio 1d., sesuo Kordon buvo atleista, kaip antroji patarėja visuotinėje Pradinukų organizacijos prezidentūroje ir pašaukta tarnauti pirmąja patarėja.