Nesidairykite aplinkui, žvelkite aukštyn!
Kviesti kitus ateiti pas Kristų yra mūsų paskirtis, ir ją galime įvykdyti žvelgdami aukštyn į Jėzų Kristų.
Mano paskirtis – „kviesti kitus ateiti pas Kristų“1. Tai ir jūsų paskirtis. Šį tikslą galime pasiekti žvelgdami aukštyn į Jėzų Kristų.
Aš pasikrikštijau su savo tėvais, kai man buvo 16 metų. Mano jaunesnysis brolis Kjung Hvan, kuriam buvo 14, prie Bažnyčios prisidėjo per mano dėdę Jung Jik Ly ir pakvietė mus į bažnyčią. Kiekvienas mūsų dešimties žmonių šeimos narys priklausė skirtingai bažnyčiai, todėl buvome laimingi, kad radome tiesą, ir norėjome pasidalyti ta laime, kurią po krikšto radome Jėzaus Kristaus Evangelijoje.
Mano tėtis iš mūsų buvo entuziastingiausiai nusiteikęs mokytis tiesos ir ja dalintis. Kiekvieną dieną jis keldavosi anksti ryte studijuoti Raštus daugiau nei dvi valandas. Po darbo beveik kasdien jis eidavo su misionieriais lankyti mūsų šeimos, draugų ir kaimynų. Po mūsų krikšto praėjus septyniems mėnesiams, 23 žmonės iš mano šeimos ir giminaičių tapo Bažnyčios nariais. Po to įvyko stebuklas ir kitais metais dėl mano tėčio misionieriško darbo pamatėme 130 žmonių krikštus.
Jam buvo svarbi ir šeimos istorija, tad jis atliko tą darbą aštuonioms mūsų protėvių kartoms. Nuo tada mūsų šeimos atsivertimo, kurį pradėjo mano 14-metis broliukas, vaisiai nesuskaičiuojamai pagausėjo ne tik tarp gyvųjų, bet ir tarp mirusiųjų. Dėl mūsų tėvo ir kitų atlikto darbo mūsų šeimos medis išsiplėtė iki 32 kartų, ir dabar mes užbaiginėjame šventyklos darbą už daugelį jo šakų. Šiandien aš jaučiu nuostabą ir didelį džiaugsmą jungdamas savo protėvius ir palikuonis.
Prezidentas Gordonas B. Hinklis aprašė panašų potyrį Kolambuso Ohajo šventykloje:
„Kai sėdėdamas šventykloje mąsčiau apie [savo prosenelio, senelio ir tėvo] gyvenimus, pažvelgiau į dukrą, į jos dukrą […] ir jos vaikus – mano proanūkius. Staiga supratau, kad esu šių septynių kartų viduryje – trys kartos prieš mane ir trys po manęs.
Toje šventoje šventovėje mano mintis persmelkė nepaprastos asmeninės pareigos jausmas: visa tai, ką esu gavęs iš savo protėvių, turiu dabar kaip paveldą perduoti po manęs atėjusioms kartoms.“2
Visi esame amžinosios šeimos viduryje. Mūsų vaidmuo gali būti posūkio tašku, nuo kurio gali prasidėti reikšmingi pasikeitimai į gerąją ar į blogąją pusę. Prezidentas Hinklis kalbėjo toliau: „Niekada neleiskite sau tapti silpnąja grandimi jūsų kartų grandinėje.“3 Jūsų ištikimybė Evangelijai sustiprins jūsų šeimą. Kaip galime užtikrinti, kad būsime stiprioji grandis savo amžinojoje šeimoje?
Vieną dieną, po mano krikšto praėjus keliems mėnesiams, išgirdau, kaip kai kurie nariai bažnyčioje kritikavo vieni kitus. Dėl to labai nusivyliau. Nuėjau namo ir pasakiau tėčiui, kad galbūt daugiau neisiu į bažnyčią. Buvo sunku matyti narius, taip kritikuojančius kitus. Išklausęs tėtis pamokė mane, kad Evangelija buvo sugrąžinta ir yra tobula, bet nei nariai, nei jis pats, nei aš dar nėra tobuli. Jis tvirtai pasakė: „Neprarask savo tikėjimo dėl žmonių aplink tave, bet kurk stiprius santykius su Jėzumi Kristumi. Nesidairyk aplinkui, žvelk aukštyn!“
Žvelk aukštyn į Jėzų Kristų – šis išmintingas tėvo patarimas stiprina mano tikėjimą kas kartą, kai gyvenime susiduriu su iššūkiais. Jis išmokė mane, kaip pritaikyti Kristaus mokymus, esančius, pavyzdžiui, šiuose žodžiuose: „Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane; neabejokite, nebijokite.“4
Kai pirmininkavau Vašingtono Sietlo misijai, daugelį dienų metuose lydavo. Vis dėlto misionieriams buvo nurodyta eiti laukan ir skelbti Evangeliją lyjant. Sakydavau jiems: „Išeikite į lietų, pažvelkite į dangų, atverkite burną ir gerkite! Kai pažvelgsite aukštyn, būsite sustiprinti, kad galėtumėte atverti burnas ir kalbėtis su kiekvienu be jokios baimės.“ Jiems tai buvo simboliška pamoka netgi po misijos susidūrus su iššūkiais žvelgti aukštyn. Prašyčiau nemėginti to daryti užterštose vietovėse.
Vis dar tarnaujant Sietlo misijoje man paskambino mano vyriausiasis sūnus Sanbimas; jis yra pianistas. Jis pasakė, kad turėsiąs privilegiją groti Kernagi Hole Niujorke, nes laimėjo tarptautinį konkursą. Labai susijaudinome ir apsidžiaugėme dėl jo. Tačiau tą vakarą su dėkingumu melsdamasi mano žmona pripažino, kad negalėsime klausytis jo pasirodymo, ir Dangiškajam Tėvui pasakė maždaug taip: „Dangiškasis Tėve, esu dėkinga už Sanbimui Tavo suteiktą palaimą. Šiaip man labai gaila, kad negaliu nuvykti ten. Galėčiau, jei šią palaimą būtum suteikęs prieš arba po šios misijos. Aš nesiskundžiu, man tiesiog truputėlį gaila.“
Vos baigusi maldą, ji išgirdo aiškų balsą. „Dėl to, kad negali vykti, tavo sūnui ir buvo suteikta ši privilegija. Ar geriau norėtum viską sukeisti?“
Mano žmona labai nustebo. Ji žinojo, kad vaikai gali būti laiminami per savo tėvų ištikimą darbavimąsi Viešpaties karalystėje, bet tai buvo pirmas kartas, kai ji savo vaidmenį suvokė taip aiškiai. Ji tuoj pat Jam atsakė: „Ne, ne, aš sutinku nevykti. Tegul jis gauna tą garbę.“
Brangūs broliai ir seserys, mums nėra lengva atpažinti Dangiškojo Tėvo meilę, kai dairomės aplinkui savo žemiškomis akimis, nes pirmiausia matome nepatogumus, netektis, sunkumus ar vienatvę. Iš kitos pusės, galime matyti palaimas tolumoje, kai žvelgiame aukštyn. Viešpats apreiškė: „Kada gauname kokį nors palaiminimą iš Dievo, – tai dėl paklusnumo tam įstatymui, kuriuo jis pagrįstas.“5 Visi jūs, kurie imatės bet kokios Dievo tarnystės, žinokite, kad esate tvirta galingų palaimų jungtis tiems, kurie buvo prieš jus, ir kartų kartoms po jūsų.
Šiandien esu dėkingas matydamas, kad daugelis mano šeimos narių ištikimai eina sandorų keliu, bet man liūdna įsivaizduoti šalia mūsų tuščias vietas. Vyresnysis M. Raselas Balardas sakė: „Jei renkatės tapti neaktyvūs ar palikti sugrąžintąją Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią, kur jūs eisite? Ką jūs darysite? Sprendimas „daugiau nebevaikščioti“ su Bažnyčios nariais ir Viešpaties išrinktais vadovais turės ilgalaikių pasekmių, kurių neįmanoma dabar įžvelgti.“6 Prezidentas Tomas S. Monsonas mus ragino: „Visada pasirinkime sunkesnį, bet teisingą kelią, užuot pasirinkę lengvesnį neteisingą.“7
Niekada ne vėlu pažvelgti aukštyn į Jėzų Kristų. Jo rankos visados ištiestos į jus. Kartų kartos prieš mus ir po mūsų priklauso nuo to, ar mes seksime paskui Kristų taip, kad galėtume būti amžinoji Dievo šeima.
Kai buvau atleistas iš kuolo prezidento pašaukimo, mano sūnūs labai apsidžiaugė, kad galės su manimi praleisti daugiau laiko. Praėjus trims savaitėms buvau pašauktas į Septyniasdešimties narius. Iš pradžių galvojau, jie nusivils, bet jaunesniojo sūnaus nuolanki reakcija buvo: „Tėti, nesijaudink. Esame amžinoji šeima.“ Kokia tai paprasta ir aiški tiesa! Truputėlį nerimavau, nes iš pradžių žvalgiausi aplinkui tik po šį mirtingąjį pasaulį, o mano sūnus buvo laimingas, nes nesižvalgė aplinkui, bet žvelgė aukštyn į amžinybę ir į Viešpaties tikslus nukreiptomis akimis.
Ne visada lengva žvelgti aukštyn, kai jūsų tėvai priešinasi Evangelijai, kai esate mažyčio Bažnyčios padalinio nariai, kai jūsų sutuoktinis yra ne narys, kai vis dar esate vieniši, nors darėte, ką galėjote, kad sukurtumėte šeimą, kai vaikas nuklysta nuo kelio, kai esate vienišas gimdytojas, kai turite fizinių ar emocinių sunkumų arba kai tampate katastrofos auka ir panašiai. Tokiais sunkiais laikais laikykitės savo tikėjimo. Žvelkite aukštyn į Kristų ieškodami stiprybės, pusiausvyros ir išgydymo. Per Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galią „viskas išeis [jums] į gera“8.
Liudiju apie Jėzų Kristų, kad Jis yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Sekdami mūsų gyvuoju pranašu prezidentu Tomu S. Monsonu, žvelgiame aukštyn į Jėzų Kristų. Kasdien melsdamiesi bei studijuodami Raštus ir kas savaitę nuoširdžiai priimdami sakramentą, įgyjame stiprybės visada žvelgti aukštyn į Jį. Esu laimingas, kad esu šios Bažnyčios narys ir amžinosios šeimos dalis. Man patinka dalintis šia didžia Evangelija su kitais. Kviesti kitus ateiti pas Kristų yra mūsų paskirtis, ir ją galime įvykdyti žvelgdami aukštyn į Jėzų Kristų. Apie visa tai nuolankai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.