Dievybė ir išgelbėjimo planas
Kadangi žinome tiesą apie dievybę ir savo ryšį su Jais, turime geriausią kelių žemėlapį savo kelionei per mirtingumą.
I.
Pirmasis tikėjimo teiginys skelbia: „Mes tikime Dievą, Amžinąjį Tėvą, ir jo Sūnų Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią.“ Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios tikėjimu mes nesiskiriame nuo kitų krikščionių, bet tuo, ką mes tikime apie dievybę, skiriamės. Mes netikime tuo, ką krikščionių pasaulis vadina Šventosios Trejybės doktrina. Per Pirmąjį regėjimą Džozefas Smitas matė dvi atskiras asmenybes, dvi esybes, ir taip išsiaiškino, jog tuo metu vyravusieji įsitikinimai dėl Dievo ir dievybės buvo neteisingi.
Priešingai įsitikinimui, kad Dievas yra nesuvokiamas ir nepažįstamas slėpinys, iš tikrųjų tiesa apie Dievo prigimtį ir mūsų santykį su Juo yra suvokiama ir yra visų kitų mūsų doktrinos teiginių pagrindas. Biblijoje užrašyta žymioji Jėzaus užtarimo malda, kurioje Jis pareiškė: „Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų“ (Jono 17:3).
Pastangos pažinti Dievą ir Jo darbą prasidėjo dar prieš šį mirtingąjį gyvenimą ir nesibaigs jame. Pranašas Džozefas Smitas mokė: „Bet praeis daug laiko, kol, praėję pro uždangą, [visus išaukštinimo principus] išmoksite.“1 Mes tobuliname pažinimą, kurį įgijome ikimirtingajame pasaulyje. Biblijoje užrašyta, kad bandydamas mokyti izraelitus apie Dievo prigimtį ir Jo santykį su savo vaikais, pranašas Izaijas sakė:
„Su kuo tad palyginsite Dievą? Į ką panašų darysite Jo atvaizdą? […]
Argi jūs nežinote? Argi negirdėjote? Argi nebuvo pranešta nuo pradžios? Argi nesuprantate iš pasaulio sutvėrimo?“ (Izaijo 40:18, 21.)
Žinome, kad trys dievybės nariai yra atskiros ir skirtingos esybės. Tai žinome iš pranašo Džozefo Smito duoto paaiškinimo: „Tėvas turi kūną iš mėsos ir kaulų, tokį pat apčiuopiamą kaip žmogaus; Sūnus – taip pat; bet Šventoji Dvasia neturi kūno iš mėsos ir kaulų, bet yra dvasinė asmenybė. Jei būtų kitaip, Šventoji Dvasia negalėtų gyventi mumyse“ (DS 130:22).
Apie aukščiausią Dievo Tėvo vietą dievybėje bei atitinkamą kiekvienos tos asmenybės vaidmenį pranašas Džozefas paaiškino:
„Kiekvienas žmogus, kuris matė atsivėrusius dangus, žino, kad danguose yra trys Asmenybės, turinčios galios raktus, ir visiems pirmininkauja vienas. […]
Šios asmenybės […] vadinasi Pirmasis Dievas, Kūrėjas; Antrasis Dievas, Išpirkėjas, ir Trečiasis Dievas, Liudytojas, arba Testatorius.
Tėvo kompetencija yra pirmininkauti – būti Vadovu arba Pirmininku, Jėzus yra tarpininkas, o Šventoji Dvasia yra Testatorius, arba Liudytojas.“2
II. Planas
Apie savo santykį su dievybės nariais suprantame iš to, kas apreikšta apie išgelbėjimo planą.
Atsakymus į klausimus: „Iš kur mes ateiname?“, „Kodėl čia esame?“ ir „Kur keliaujame?“, galime rasti Raštuose, vadinamajame „išgelbėjimo plane“, „didžiajame laimės plane“, arba „išpirkimo plane“ (Almos 42:5, 8, 11). Šio plano centre yra Jėzaus Kristaus Evangelija.
Kaip dvasiniai Dievo vaikai, ikimirtingajame būvyje mes troškome amžinojo gyvenimo likimo, bet negalėjome toliau pažengti be mirtingojo gyvenimo fiziniame kūne. Kad suteiktų tokią galimybę, mūsų Dangiškasis Tėvas vadovavo sukuriant šį pasaulį, kur, netekę prisiminimų apie tai, kas buvo prieš gimimą mirtingame kūne, mes galėtume įrodyti savo pasiryžimą laikytis Dievo įsakymų, įgyti patirties ir augti per kitus mirtingojo gyvenimo iššūkius. Bet dėl žemiškojo gyvenimo ir dėl mūsų pirmųjų gimdytojų nuopuolio mes patirtume dvasinę mirtį – būtume atkirsti nuo Dievo akivaizdos, susitepę nuodėme ir taptume pajungti fizinei mirčiai. Tėvo plane numatyti ir parūpinti būdai įveikti visas šias kliūtis.
III. Dievybė
Dabar, žinodami didžiojo Dievo plano prasmę, apsvarstykime atitinkamus trijų Dievybės narių vaidmenis tame plane.
Pradėkime nuo Biblijoje užrašyto mokymo. Baigdamas savo antrąjį laišką korintiečiams apaštalas Paulius išsakė šį beveik atsitiktinį teiginį apie dievybę – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendravimas[3] tebūna su jumis visais!“ (2 Korintiečiams13:13.)
Ši biblinė ištrauka aprašo dievybę ir mini visa apibūdinančią ir motyvuojančią Dievo Tėvo meilę, gailestingą ir gelbstinčią Jėzaus Kristaus misiją ir Šventosios Dvasios bendravimą.
Dievas Tėvas
Viskas prasideda nuo Dievo Tėvo. Nors apie Jį žinome palyginti mažai, tai, ką žinome, labai padeda suprasti Jo aukščiausią padėtį, mūsų santykį su Juo ir Jo vadovaujamą vaidmenį išgelbėjimo plane, sukūrime ir visame, kas vyko po jo.
Vyresnysis Briusas R. Makonkis prieš pat savo mirtį rašė: „Jeigu norime būti visiškai tikslūs, tai yra tik vienas tikras ir gyvas Dievas. Jis yra Tėvas, Visagalis Elohimas, Aukščiausioji Esybė, visatos Kūrėjas ir Valdovas.“4 Jis yra Jėzaus Kristaus Dievas ir Tėvas, o taip pat ir visų mūsų. Prezidentas Deividas O. Makėjus mokė, kad „pirma pagrindinė Jėzaus Kristaus ginama tiesa buvo ta, kad virš visko ir visų yra Dievas Tėvas, dangaus ir žemės Viešpats“5.
Apie Dievą Tėvą daugiausia žinome iš Jo Viengimio Sūnaus Jėzaus Kristaus tarnavimo ir mokymų. Vyresnysis Džefris R. Holandas mokė, kad vienas iš svarbiausių Jėzaus tarnystės tikslų buvo apreikšti mirtingiesiems, „koks yra Dievas, mūsų amžinasis Tėvas, apreikšti ir leisti kiekvienam suvokti Jo Tėvo, mūsų Dangiškojo Tėvo, prigimtį“6. Biblijoje yra apaštališkas liudijimas, kad Jėzus buvo Tėvo esybės „tikslus atvaizdas“ (Žydams 1:3). Šis liudijimas praplečia paties Jėzaus mokymą: „Kas matė mane, matė Tėvą!“ (Jono14:9.)
Dievas Tėvas yra mūsų dvasių Tėvas. Mes esame Jo vaikai. Jis mus myli ir viskas, ką Jis daro, skirta amžinam mūsų labui. Jis sukūrė išgelbėjimo planą, ir šis Jo galia bus įgyvendintas amžinai Jo vaikų šlovei.
Sūnus
Mirtingiesiems matomiausias dievybės narys yra Jėzus Kristus. 1909 m. Pirmosios Prezidentūros išleistas svarbus doktrininis pareiškimas teigia Jį esant „Pirmagimį tarp visų Dievo sūnų – pirmagimį pagal dvasią ir viengimį kūne“7. Tėvas išrinko Sūnų, kilniausią iš visų, įvykdyti Tėvo planą – naudotis Tėvo galia, kad sukurtų begalę pasaulių (žr. Mozės 1:33) ir kad savo prisikėlimu išgelbėtų Dievo vaikus nuo mirties, o savo Apmokėjimu – nuo nuodėmės. Šis dieviškas pasiaukojimas pagrįstai vadinamas „svarbiausiu poelgiu visoje žmonijos istorijoje“8.
Tais ypatingais ir šventais atvejais, kai Dievas Tėvas pats pristatydavo Sūnų, Jis sakydavo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Jo klausykite!“ (Morkaus 9:7; Luko 9:35; taip pat žr. 3 Nefio 11:7; Džozefo Smito – Istorijos 1:17). Taigi, tai Jėzus Kristus, Jehova, Izraelio Viešpats Dievas, kalba pranašams ir per juos.9 Štai kodėl pasirodęs nefitams po prisikėlimo Jėzus prisistatė kaip „visos žemės Dievas“ (3 Nefio 11:14). Štai kodėl Jėzus dažnai Mormono Knygos pranašams ir pastarųjų dienų šventiesiems kalba kaip „Tėvas ir Sūnus“. Vos prieš 100 metų šis titulas paaiškintas įkvėptame Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo doktrininiame paaiškinime.10
Šventoji Dvasia
Trečiasis dievybės narys yra Šventoji Dvasia, dar vadinama Viešpaties Dvasia, arba Guodėju. Ji yra dievybės narys, kuris perduoda asmeninį apreiškimą. Kaip dvasinė asmenybė (žr. DS 130:22), Ji gali gyventi mumyse ir vykdyti svarbų ryšininko vaidmenį tarp Tėvo, Sūnaus ir Dievo vaikų žemėje. Daug Raštų ištraukų moko mus, kad Jos misija yra liudyti apie Tėvą ir Sūnų (žr. Jono 15:26; 3 Nefio 28:11; DS 42:17). Gelbėtojas pažadėjo, kad šis Guodėjas mokys mus visko, viską primins ir ves mus į tiesos pilnatvę (žr. Jono 14:26; 16:13). Taip Šventoji Dvasia padeda mums atskirti tiesą nuo netiesos, vadovauja priimant svarbiausius sprendimus ir padeda įveikti mirtingojo gyvenimo sunkumus.11 Ji taip pat yra priemonė, per kurią esame šventinami, valomi ir taurinami nuo nuodėmių (žr. 2 Nefio 31:17; 3 Nefio 27:20; Moronio 6:4).
IV.
Kaip ši iš dangaus apreikšta doktrina apie dievybę ir išgelbėjimo planą padeda mums įveikti kasdienius sunkumus?
Kadangi žinome tiesą apie dievybę ir savo ryšį su Jais, gyvenimo prasmę ir mūsų amžinojo likimo prigimtį, turime geriausią kelių žemėlapį ir garantiją savo kelionei per mirtingumą. Žinome, ką garbiname ir kodėl garbiname. Žinome, kas esame ir kuo galime tapti (žr. DS 93:19). Žinome, kas visa tai daro įmanomą, ir žinome, ką turime daryti, kad džiaugtumės aukščiausiomis palaimomis, kurios ateina per Dievo išgelbėjimo planą. Kaip mes visa tai žinome? Žinome per Dievo apreiškimus Jo pranašams ir kiekvienam iš mūsų asmeniškai.
Kol, pasak apaštalo Pauliaus, „tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko“ (Efeziečiams 4:13), reikės daugiau nei vien pažinimo. Mums nepakankama net būti įsitikinusiems Evangelija. Turime elgtis ir galvoti taip, kad būtume jos atversti. Priešingai nei pasaulio įstaigos, mokančios mus kažką žinoti, išgelbėjimo planas ir Jėzaus Kristaus Evangelija kviečia mus kažkuo tapti.
Praeitoje visuotinėje konferencijoje prezidentas Tomas S. Monsonas mus mokė:
„Svarbiausias asmuo [išgelbėjimo] plane yra mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus. Be Jo apmokančios aukos viskas būtų prarasta. Tačiau nepakanka vien tik tikėti Juo ir Jo misija. Turime dirbti ir mokytis, tyrinėti ir melstis, atgailauti ir tobulėti. Turime žinoti Dievo įstatymus ir gyventi pagal juos. Turime priimti Jo gelbstinčias apeigas. Tik tai darydami pasieksime tikrą ir amžiną laimę. […]
Iš sielos gelmių ir su visu nuolankumu, – sakė prezidentas Monsonas, – liudiju apie didžią dovaną, kuri yra mūsų Tėvo planas mums. Jis yra vienintelis tobulas kelias į ramybę ir laimę tiek šiame, tiek būsimajame pasaulyje.“12
Aš pridedu savo liudijimą prie mūsų mylimo pranašo ir prezidento liudijimo. Liudiju, kad turime Dangiškąjį Tėvą, kuris mus myli. Liudiju, kad turime Šventąją Dvasią, kuri mus veda. Liudiju apie Jėzų Kristų, mūsų Gelbėtoją, su kuriuo viskas įmanoma. Jėzaus Kristaus vardu. Amen.