Atsistokite viduje ir atiduokite visą save
Jei reikia, pakeiskime savo maršrutą ir žvelkime pirmyn su didele viltimi ir tikėjimu. Atsistokime viduje būdami šaunūs ir atiduodantys visą save.
Prieš kelerius metus mūsų anūkėlė pribėgusi prie manęs džiugiai sušuko: „Seneli, seneli, šiandien futbolo varžybose įmušiau visus tris įvarčius!“
Aš entuziastingai atsakiau: „Tai puiku, Sara!“
Tuo metu jos mama pažvelgė į mane ir pamerkusi akį tarė: „Rungtynių rezultatas buvo 2:1.“
Aš nedrįsau paklausti, kas laimėjo!
Konferencija – tai apmąstymų, apreiškimų ir kartais krypties keitimo metas.
Yra tokia automobilių nuomos įmonė, kurių automobiliuose sumontuota navigacijos sistema pavadinimu „Niekada nepaklysk“. Jei įvedę kelionės tikslą pasukate ne ten, tai navigacijos balsas nesako: „Tu žioplys!“ Vietoje to, ji maloniu balsu praneša: „Keičiamas maršrutas – kai galėsite, apsisukite.“
Ezechielio pranašystėje skaitome nuostabų pažadą:
„Jei nedorėlis atsivers nuo [visų] savo nusikaltimų, laikysis [visų] mano nuostatų ir darys, kas yra teisinga ir teisu, jis tikrai liks gyvas ir nemirs.
[Visi] ankstesni nusikaltimai bus užmiršti ir jam neįskaitomi; jis bus gyvas dėl savo teisumo.“1
Koks nepaprastas pažadas, tačiau reikia atlikti du „visus“, kad išsipildytų trečiasis. Reikia atsiversti nuo visų nusikaltimų ir laikytis visų Jo nuostatų, tada viskas bus atleista. Tam reikia atiduoti visą save!
Nederėtų sekti pavyzdžiu vyro, kuris, pasak Wall Street Journal leidinio, valstybinei mokesčių inspekcijai nusiuntė pinigų prikimštą voką su laišku, kuriame rašoma: „Brangi VMI, voke rasite mokesčiams skirtus pinigus, kuriuos jums esu skolingas. P. S. Jei mano sąžinė nesiliaus manęs graužusi, atsiųsiu likusius.“2
Mes taip nedarome! Neturėtume dėti tik tiek pastangų, kiek pakaktų, kad galėtume išsisukti. Viešpats reikalauja širdies ir uolaus proto.3 Visos mūsų širdies! Per krikštą mūsų panardinimas simbolizuoja mūsų pažadą visiškai, o ne pusėtinai sekti Gelbėtoju. Kai esame visiškai pasiryžę ir atiduodame visą save, dangus bus supurtytas mūsų labui.4 Jei esame drungni ir esame iš dalies pasišventę, netenkame kai kurių didžiausių dangaus palaimų.5
Prieš daugybę metų grupę skautų nuvežiau stovyklauti dykumoje. Vaikinai miegojo aplink pačių užkurtą laužą, o aš, kaip ir dera kiekvienam geram skautų vadovui, – savo pikapo kėbule. Ryte pabudęs pažvelgiau į stovyklavietę ir pamačiau vieną skautą, vadinkime jį Pauliumi, kuriam, sprendžiant iš išvaizdos, teko išgyventi sunkią naktelę. Paklausiau, kaip jis miegojo, ir jis atsakė: „Ne per geriausiai.“
Pasiteiravus kodėl, jis atsakė: „Sušalau, nes laužas užgeso.“
Tariau jam: „Na, taip jau yra, kad laužai užgęsta. Ar tavo miegmaišis buvo nepakankamai šiltas?”
Jis neatsakė.
Tada vienas iš skautų garsiai atsakė už jį: „Jis nemiegojo savo miegmaišyje.“
Nustebęs paklausiau: „Kodėl, Pauliau?“
Stojo tyla, bet po to galiausiai išgirdau nedrąsų atsakymą: „Na, aš pamaniau, kad jei neišvyniosiu savo miegmaišio, tai nereikės jo suvynioti atgal.“
Tai neišgalvotas pasakojimas. Jis valandų valandas šalo, nes mėgino sutaupyti penkias minutes darbo. Galime pamanyti: „Kaip kvaila! Kas gi galėtų taip pasielgti?“ Tačiau mes taip elgiamės nuolatos daug pavojingesniu būdu. Mes, tiesą sakant, nesiteikiame išvynioti savo dvasinių miegmaišių, kada neskiriame laiko nuoširdžiai maldai, studijavimui ir kasdieniniam gyvenimui pagal Evangeliją. Ne tik laužas užges, bet ir neteksime apsaugos ir sušalsime dvasiškai.
Kai nežiūrime, kaip laikomės savo sandorų, sulaukiame pasekmių. Viešpats mums patarė „saugo[tis], stropiai dėmė[tis] amžinojo gyvenimo žodžius“6. Jis taip pat sakė: „Mano kraujas jų neapvalys, jeigu jie manęs negirdi.“7
Iš tikrųjų yra kur kas lengviau atiduoti visą save nei tik dalį savęs. Kai atiduodame tik dalį savęs arba nė kiek, kalbant filmo „Žvaigždžių karai“ terminologija, atsiranda „trikdžiai jėgos lauke“. Nesame darnoje su Dievo valia, o tuo pačiu nesame darnoje su laimės prigimtimi.8 Izaijas sakė:
„Nedorėliai yra lyg sujudinta jūra, kuri negali nurimti, jos vanduo išmeta purvą ir dumblą.
Nėra ramybės nedorėliui, – sako mano Dievas.“9
Laimei, nepaisant to, kur esame ar kur buvome, esame pasiekiami Gelbėtojui, kuris sakė: „Todėl, kas tik atgailauja ir ateina pas mane kaip mažas vaikas, tą aš priimsiu, nes iš tokių yra Dievo karalystė. Štai, už tokius aš paguldžiau savo gyvybę ir vėl ją paėmiau.“10
Nuolatos atgailaudami ir kliaudamiesi Viešpačiu, įgauname stiprybės lavindami vaikišką nuolankumą ir tikėjimą,11 praturtintą išmintimi, užgimusia iš gyvenimiškos patirties. Jobas skelbė: „Teisusis laikysis savo kelio, o tas, kurio rankos švarios, stiprės ir stiprės.“12 Tenisonas rašė: „Aš stiprus kaip dešimt vyrų, nes mana širdis tyra.“13 Viešpats patarė: „Stovėkite šventose vietose ir nesitraukite.“14
Mūsų sūnus Džastinas mirė vos sulaukęs 19-os metų, po visą gyvenimą trukusios kovos su liga. Prieš pat mus palikdamas, kalbėjo sakramento susirinkime ir pasidalijo turbūt jam reikšmingu pasakojimu apie tėvą ir jo jauną sūnų, užėjusius į žaislų parduotuvę, kurioje buvo žmogaus formos pripučiama bokso kriaušė. Berniukas trankė pripučiamą žmogų, kuris po kiekvieno smūgio nuvirsdavo ir iškart „atsistodavo“ į pradinę padėtį. Tėvas paklausė savo jauno sūnaus, kodėl tas pripučiamas žmogus vis „atsistoja“ į pradinę padėtį. Minutėlę pagalvojęs jis atsakė: „Nežinau. Galbūt todėl, kad jis atsistoja viduje.“ Tam, kad atiduotume visą save, turime atsistoti viduje, kad ir kas nutiktų.15
Atsistojame viduje, kai kantriai laukiame, kol Viešpats pašalins arba suteiks jėgų įveikti savo kūno dyglius.16 Tokie dygliai gali būti liga, negalia, protiniai sutrikimai, artimo mirtis ir daugybė kitų sunkumų.
Atsistojame viduje, kai pakeliame nusvirusias rankas. Atsistojame viduje, kai giname tiesą nuo nuodėmingo ir materialistinio pasaulio, kuriam vis sunkiau gyventi šviesoje, kuris „vadina pikta geru ir gera piktu“17 ir „nuteis[ia] teisiuosius už jų teisumą“18.
Atsistoti viduje nepaisant sunkumų įmanoma dėl švarios sąžinės, stiprinančio ir guodžiančio patikinimo iš Šventosios Dvasios ir amžinosios perspektyvos, kuri pranoksta mirtingąjį supratimą.19 Mūsų ikimirtingajame gyvenime šaukėme iš džiaugsmo dėl galimybės patirti mirtingumą.20 Buvome pasiryžę atiduoti visą save, kai nusprendėme būti šauniais mūsų Dangiškojo Tėvo plano gynėjais. Laikas atsistoti ir vėl ginti Jo planą!
Neseniai mirė mano 97-erių metų tėvas. Kaskart, kieno nors paklaustas, kaip jam sekėsi, jis atsakydavo: „Dešimties balų skalėje – maždaug dvidešimt penki!“ Net kai šis brangus žmogus nebegalėjo stovėti ar net sėdėti ir sunkiai kalbėjo, jo atsakymas nesikeitė. Jis visada stovėjo viduje.
Kai mano tėvas buvo 90-ies, oro uoste paklausiau jo, ar parūpinti vežimėlį. Jis atsakė: „Ne, Gari, – galbūt, kai pasensiu.“ Tuomet dar pridūrė: „Be to, jei pavargsiu eiti, visada galiu bėgti.“ Jei negalime atiduoti viso savęs eidami, tai galbūt mums reiktų bėgti; galbūt mums reiktų pakeisti savo maršrutą. Galbūt net reiktų apsisukti. Galbūt mums reiktų dėmesingiau studijuoti, nuoširdžiau melstis arba kažko atsisakyti ir imtis to, kas tikrai svarbu. Mums reikėtų paleisti pasaulį tam, kad įsitvertume į amžinybę. Mano tėvas tai suprato.
Kai jis tarnavo kariniame jūrų laivyne Antrojo pasaulinio karo metu, ten buvo žmonių iš didžiulio ir erdvaus pastato21, kurie šaipėsi iš jo principų. Tačiau buvo ir du įgulos nariai, Deilas Medoksas ir Donas Deividsonas, kurie atkreipė dėmesį į jo principus, bet nesišaipė. Jie paklausė: „Sabinai, kodėl tu taip išsiskiri iš kitų? Tavo aukšta moralė, tu negeri, nerūkai ir nesikeiki, bet, regis, visada ramus ir laimingas.“
Teigiamas įspūdis, kurį jiems paliko mano tėvas, neatitiko to, ko jie buvo mokomi apie mormonus. Mano tėvas mokė ir pakrikštijo abu įgulos narius. Deilo tėvai labai nuliūdo ir įspėjo jį, kad, jei prisijungs prie Bažnyčios, neteks savo mylimosios Meri Olivės. Tačiau jam paprašius ji susitiko su misionieriais ir taip pat pasikrikštijo.
Baigiantis karui, prezidentas Heberis Dž. Grantas šaukė misionierius, tarp jų ir kai kuriuos vedusius vyrus. 1946 metais Deilas su žmona Meri Olive nusprendė, kad Deilui derėtų tarnauti, nepaisant to, kad jie laukėsi savo pirmojo vaiko. Galiausiai jie susilaukė devynių vaikų, trijų berniukų ir šešių mergaičių. Visi devyni tarnavo misijose, po kurių Deilas ir Meri Olivė patys tarnavo trijose misijose. Daugybė vaikaičių taip pat tarnavo. Du iš jų sūnų, Džonas ir Metju Medoksai, šiuo metu yra Tabernakulio choro nariai, taip pat ir Metju žentas Rajanas. Dabar Medoksų giminė išsiplėtė iki 144 narių ir yra nuostabūs pavyzdžiai, kaip atiduoti visą save.
Naršydami po mano tėvo užrašus radome laišką nuo Dženifer Ričards, vienos iš penkių kito įgulos nario, Dono Deividsono, dukterų. Ji rašė: „Jūsų teisumas pakeitė mūsų gyvenimą. Sunku suvokti, koks būtų mūsų gyvenimas be Bažnyčios. Mano tėvas mirė mylėdamas Evangeliją ir stengdamasis gyventi pagal ją iki galo.“22
Sunku pamatuoti, kiek gėrio kiekvienas žmogus skleidžia, kai tvirtai stovi viduje. Mano tėvas ir kiti du įgulos nariai atsisakė klausytis esančiųjų didžiuliame ir erdviame pastate, kurie rodė pašaipos pirštais.23 Jie žinojo, kad kur kas geriau sekti Kūrėju nei minia.
Gali būti, kad apaštalas Paulius kalbėjo apie mūsų dienas, kai sakė Timotiejui, kad „kai kurie, nuklydę nuo šių dalykų, paskendo tuščiuose plepaluose“24. Šiandien pasaulyje vyksta daugybė „tuščių plepalų“. Tai pokalbiai tų, kurie yra didžiuliame ir erdviame pastate.25 Dažnai tai pasireiškia racionalizacijos forma tam, kad pateisintų nelabumą arba žmonėms išklydus iš kelio ir nutolus. Kartais taip daro tie, kurie nesumokėjo visos kainos, neatidavė viso savęs ir pasirinko sekti paskui prigimtinį žmogų, o ne pranašą.
Laimei, mes žinome, kuo tai baigsis ištikimiesiems. Kai atiduodame visą save, gauname visa apimantį patikinimą, kad „mylintiems Dievą viskas išeina į gera“26.
Mano uošvis mokė BJU ir labai mėgo BJU futbolą, tačiau negalėjo prisiversti stebėti jų rungtynių, nes labai jaudindavosi dėl rezultato. Tuomet nutiko nuostabus dalykas – buvo išrastas kasetinis videomagnetofonas, kuriuo jis galėjo įrašyti rungtynes. Jei laimėdavo BJU, jis stebėdavo įrašą visiškai nesibaimindamas, nes užtikrintai žinojo rungtynių baigtį! Jei jie nepelnytai susirinkdavo baudų, susižeisdavo ar rezultatas rungtynėms artėjant link pabaigos būdavo ne jų naudai, jam nereikėjo nerimauti, nes žinojo, kad jie vis tiek laimės! Galima teigti, kad jis turėjo „tobulą vilties skaistumą“!28
Mes irgi taip galime. Jei esame ištikimi, galime būti tiek pat tikri, kad galiausiai viskas mums išeis į gerą. Viešpaties pažadai yra užtikrinti. Tai nereiškia, kad šiame žemiškajame universitete bus lengva ar nebus ašarų, tačiau Paulius rašė: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli.“29
Broliai ir seserys, niekam dar neteko nusidėti būsimajame laike. Jei reikia, pakeiskime savo maršrutą ir žvelkime pirmyn su didele viltimi ir tikėjimu. Atsistokime viduje būdami šaunūs ir atiduodantys visą save. Būkime tyri ir drąsus gindami savo Dangiškojo Tėvo planą ir Jo Sūnaus, mūsų Gelbėtojo, misiją. Liudiju, kad mūsų Tėvas gyvena, kad Jėzus yra Kristus ir kad didysis laimės planas veikia. Meldžiu jums rinktinių Viešpaties palaiminimų, Jėzaus Kristaus vardu, amen.