Įsitikinusios moterys
Įsitikinusios moterys yra mokinės, Gelbėtoją Jėzų Kristų pavertusios savo gyvenimo šerdimi ir turinčios vilties per Jo apmokančiąją auką.
Mano mylimos seserys, kaip mes jus mylime ir kokios dėkingos esame už jūsų šiltą ir entuziastingą atsiliepimą į Pirmosios Prezidentūros kvietimą ir iniciatyvą #BuvauKeleivis. Prašau nesiliauti melstis, klausytis Dvasios kuždesių ir paklusti gautam įkvėpimui.
Keliaudama po šalį ir svetur dažnai sulaukiu klausimo: „Ar pamenate mane?“ Kadangi esu labai netobula, turiu pripažinti, kad dažnai neprisimenu vardų. Tačiau prisimenu neginčijamą Dangiškojo Tėvo meilę, kurią Jis leido man pajusti susitinkant su Jo brangiomis dukromis ir sūnumis.
Neseniai turėjau progą aplankyti mylimas moteris kalėjime. Atsisveikinant viena žavi moteris maldavo: „Prašau, sese Burton, nepamirškite mūsų.“ Viliuosi, kad ji ir kitos moterys, norinčios nelikti užmaršty, tuo įsitikins man kalbant jums.
Įsitikinusios moterys Gelbėtojo dienomis – moterys, Gelbėtoją Jėzų Kristų pavertusios gyvenimo šerdimi
Visais laikais mūsų seserys rodė tikėjimo kupiną mokinystės pavyzdį, kuriuo ir mes turėtume vadovautis. „Naujajame Testamente skaitome apie [įsitikinusias] moteris, vienas minimas vardais, kitas ne, tikėjusias Jėzumi Kristumi [ir Jo Apmokėjimu], sekusias ir gyvenusias pagal Jo mokymus ir liudijusias apie Jo tarnystę, stebuklus ir didybę. Šios moterys tapo pavyzdingomis mokinėmis ir svarbiomis išgelbėjimo darbo liudytojomis.“1
Štai pasakojimai iš evangelijos pagal Luką. Pirmasis – iš Gelbėtojo tarnystės:
„Po to Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, pamokslaudamas ir skelbdamas Dievo karalystės Gerąją naujieną. Su Juo buvo dvylika
ir kelios moterys , […] Marija, vadinama Magdaliete , […] Joana , Zuzana ir daug kitų, kurios [jam] tarnavo.“2
Kitas – po Jo prisikėlimo:
„Be to, kai kurios mūsiškės moterys […] nuėjusios pažiūrėti kapo
[…] nerado Jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios angelus, kurie sakę Jį esant gyvą.“3
Daugybę kartų skaičiau šiuos pasakojimus, bet tik neseniai atkreipiau dėmesį į minimų moterų charakterio savybes. Atidžiau apmąsčius šiuos du pasakojimus tapo akivaizdu, kad šias moteris galima pavadinti įsitikinusiomis moterimis, nes jos tam tikra prasme buvo: pozityvios , pasitikinčios, tvirtos, užtikrintos ir patikimos.4
Mąstydama apie šiuos galingus apibūdinimus prisiminiau dvi tokias įsitikinusias moteris Naujajame Testamente, kurios užtikrintai, tvirtai ir įtikinančiai liudijo apie Gelbėtoją. Nors jos, kaip ir mes, buvo netobulos moterys, jų liudijimai įkvepia.
Pamenate vardu nepaminėtą moterį prie šulinio, pakvietusią kitus ateiti ir išgirsti, ko ji išmoko iš Gelbėtojo? Ji užtikrintai paliudijo savo klausimu: „Ar tik Jis nebus Kristus?“5 Jos liudijimas ir kvietimas buvo tokie viliojantys, kad „daug […] įtikėjo Jėzų“.6
Po savo brolio Lozoriaus mirties Morta, mylima Viešpaties mokinė ir draugė, kupina jausmų pareiškė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Atkreipkite dėmesį į jos žodžiuose atsispindintį įsitikinimą: „Bet ir dabar žinau: ko tik prašysi Dievo, Dievas Tau duos“. Tada ji paliudijo: „Aš tikiu, jog Tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.7
Iš šių seserų sužinome, kad įsitikinusios moterys mokinės Gelbėtoją Jėzų Kristų yra pavertę savo gyvenimo šerdimi ir turi vilties per Jo apmokančiąją auką.
Įsitikinusios sandorų besilaikančios Sugrąžinimo moterys – pasiryžusios aukotis
Senovėje įsitikinusios moterys aukojosi liudydamos apie Jėzaus mokymus ir gyvendamos pagal juos. Įsitikinusios moterys Sugrąžinimo pradžioje darė tą patį. Drusila Hendriks ir jos šeima buvo vieni iš pirmųjų atsivertusiųjų, kentėjusių šventųjų persekiojimus Klei apygardoje Misūryje. Jos vyras per Crooked River (Kreivosios upės) mūšį buvo suparalyžiuotas. Jai teko rūpintis juo ir aprūpinti savo šeimą.
„Kartą, kai buvo be galo daug rūpesčių, kai šeima nebeturėjo ką valgyti, ji prisiminė girdėjusi balsą, sakantį jai: „Laikykis, nes Viešpats tau parūpins.“
Kai jos sūnui reikėjo stoti į Mormonų batalioną, iš pradžių Drusila priešinosi ir kovojo maldoje su Dangiškuoju Tėvu, kol „ji išgirdo balsą, tarsi sakantį jai: „Ar nenori aukščiausios šlovės?“ Savaime aišku, kad ji atsakė: „Taip“, ir balsas jai tęsė: „Kaip manai ją įgyti, jei nepaaukosi to, kas brangiausia?“8
Iš šios įsitikinusios moters sužinome, kad sandorų laikymosi mokinystė reikalauja ryžto aukotis.
Šiandienos įsitikinusios moterys – atmenančios Jo sugrįžimą ir besiruošiančios juo džiaugtis
Minėjau įsitikinusias moteris, gyvenusias Gelbėtojo dienomis ir Evangelijos Sugrąžinimo dienomis, o ką galime pasakyti apie mūsų dienų įsitikinusių moterų mokinystės pavyzdžius ir liudijimus?
Neseniai pagal paskyrimą keliaudama po Aziją ir vėl buvau įkvėpta mano sutiktų įsitikinusių moterų. Ypač mane sužavėjo pirmosios kartos nariai Indijoje, Malaizijoje ir Indonezijoje, kurie stengiasi gyventi pagal Evangeliją savo namuose, kas kartais pareikalauja didžiulių aukų, nes gyvenimas pagal Evangeliją dažnai kertasi su šeimos ir šalies papročiais. Mano sutiktos skirtingų kartų įsitikinusių moterys Honkonge ir Taivane, savo gyvenimo šerdimi pavertusios Gelbėtoją ir noriai aukodamosi, kad laikytųsi sandorų, ir toliau laimina savo šeimų, Bažnyčios narių ir bendruomenių gyvenimus. Tokių įsitikinusių moterų yra ir visoje Bažnyčioje.
Įsitikinusi moteris, dešimtmečius laiminusi mano gyvenimą, pastaruosius 15 metų kovoja su alinančia, sunkia ir progresuojančia liga, vadinama inkliuziniu miozitu. Nors ir įkalinta savo vežimėlyje, ji stengiasi būti dėkinga ir veda sąrašą to, ką gali daryti, pavyzdžiui: aš galiu kvėpuoti, galiu nuryti, galiu melstis ir galiu jausti mano Gelbėtojo meilę. Ji vos ne kasdien su savo šeima ir draugais užtikrintai dalijasi savo liudijimu, kurio šerdis yra Kristus.
Neseniai man papasakojo apie Dženę. Ji yra grįžusi misionierė, kurios gimdytojai išsituokė, kai ji tarnavo misijoje. Ji pasakojo, kaip mintis, kad teks grįžti namo, „baisiai [ją] gąsdino“. Tačiau jos misijos Italijoje pabaigoje, prieš grįždama namo į Jungtines Valstijas, ji užsuko į misijos namus, kuriuose įsitikinusi moteris, misijos prezidento žmona, švelniai jai tarnavo tiesiog šukuodama jos plaukus.
Prabėgus ne vieneriems metams, dar viena įsitikinusi moteris, vardu Terė – kuolo Paramos bendrijos prezidentė ir Jėzaus Kristaus mokinė – palaimino Dženės gyvenimą, kai ši buvo pašaukta apylinkės Paramos bendrijos prezidente. Tuo metu Dženė rašė savo doktorantės disertaciją. Terė ne tik buvo Dženės mentorė kaip Bažnyčios vadovė, bet ji taip šalia jos praleido 10 valandų ligoninėje, kai Dženė išgirdo nerimą keliančią leukemijos diagnozę. Terė lankydavo Dženę ligoninėje ir vežiodavo ją pas gydytojus. Dženė prisipažino: „Manau, kad jos automobilyje apsivėmiau bent keletą kartų.“
Nepaisydama savo ligos Dženė ir toliau uoliai tarnavo apylinkės Paramos bendrijos prezidente. Net šioje nepaprastai sunkioje situacijoje, gulėdama lovoje, ji skambindavo ir siųsdavo SMS žinutes ir el. laiškus ir kviesdavo seseris ateiti pasimatyti. Ji žmonėms siųsdavo atvirukus ir laiškelius per atstumą mylėdama savo seseris. Kai apylinkei prireikė jos prezidentūros nuotraukos, būtinos apylinkės istorijai, štai ką jie gavo. Kadangi Dženė yra įsitikinusi moteris, ji visus kvietė dalintis vieniems su kitais naštomis, įskaitant ir savąją.
Kaip įsitikinusi moteris Dženė liudijo: „Mes esame čia ne vien tam, kad išgelbėtume kitus, bet kad ir patys išsigelbėtume. Išgelbėjimas gaunamas, kai tampame viena su Jėzumi Kristumi, suprantame Jo malonę, Jo Apmokėjimą ir Jo meilę Bažnyčios moterims. Tai nutinka per tokius paprastus dalykus kaip plaukų šukavimas, laiškelis, kuriame įamžinta įkvėpta, aiški, apreikšta vilties ir malonės žinia, arba leidžiant kitiems tarnauti mums.“9
Seserys, kai tampame išsiblaškiusios, imame dvejoti, pasiduodame pesimizmui, tampame nuodėmingos, liūdnos arba jaučiame, kad sielos plyšta, priimkime Viešpaties kvietimą gerti Jo gyvojo vandens, kaip tai darė įsitikinusi moteris prie šulinio, kvieskime ir kitus tai daryti užtikrintai liudydamos: „Ar tik Jis nebus Kristus?“
Kai gyvenimas atrodo neteisingas, kaip jis tikriausiai atrodė Mortai mirus jos broliui, – kai patiriame sielvartą dėl vienatvės, neištikimybės, artimųjų netekties, neišnaudotų galimybių susituokti ir sukurti šeimą, iširusių namų, alinančios depresijos, fizinės ar psichikos ligos, slegiančio streso, nerimo, priklausomybės, finansinių sunkumų ar daugybės kitų dalykų – prisiminkime Mortą ir panašiai užtikrintai paliudykime: „Bet ir dabar žinau […] [ir] tikiu, jog Tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.”
Atminkime, kad daugelis įsitikinusių moterų, atsisakiusių išsižadėti mūsų brangaus Gelbėtojo, kai Jis patyrė siaubingas kančias ant kryžiaus, netrukus gavo privilegiją būti pirmosiomis įsitikinusiomis Jo šlovingo prisikėlimo liudytojomis. Būkime arti Jo per maldą ir Raštų studijavimą. Artinkimės prie Jo pasiruošdamos kas savaitę, per sakramento apeigas, priimti šventus Jo apmokančiosios aukos simbolius ir laikytis sandorų tarnaudamos tiems, kam reikia pagalbos. Galbūt tada galėsime būti priskaičiuotos prie tų įsitikinusių moterų , Jėzaus Kristaus mokinių , kurios džiaugsis Jo šlovingu sugrįžimu, kai Jis vėl ateis.
Seserys, liudiju apie mylinčius Dangiškuosius Gimdytojus, mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų ir Jo beribį Apmokėjimą vardan mūsų. Aš žinau, kad pranašas Džozefas Smitas buvo iš anksto paskirtas Sugrąžinimo pranašas. Žinau, kad Mormono Knyga yra tikra ir buvo išversta Dievo galia. Mes esame palaimintos turėdamos gyvąjį mūsų dienų pranašą prezidentą Tomą S. Monsoną. Esu įsitikinusi šiomis tiesomis! Jėzaus Kristaus vardu, amen.
Pastaba: 2017 m. balandžio 1d. sesuo Burton buvo atleista kaip Paramos bendrijos visuotinė prezidentė.