Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo
Kaskart, kai jaučiatės prašomi padaryti ką nors sunkaus, pagalvokite apie Viešpatį, žvelgiantį į jus, mylintį jus ir kviečiantį jus sekti paskui Jį.
Prieš kelerius metus aš, su žmona Džeki, buvau pašauktas vadovauti Vašingtono Spokano misijai. Į misijos vietą atvykome nerimaudami ir džiaugdamiesi atsakomybe darbuotis su tiek daug puikių jaunų misionierių. Jie atvyko iš skirtingų aplinkybių, bet greitai tapo tarsi mūsų pačių sūnūs ir dukterys.
Nors daugumai sekėsi puikiai, keletui kilo sunkumų pildant aukštus jų pašaukimo lūkesčius. Prisimenu vieną misionierių, man sakiusį: „Prezidente, man paprasčiausiai nepatinka žmonės.“ Keletas man pasakė, kad jiems trūko noro laikytis gana griežtų misionieriškų taisyklių. Aš nerimavau ir mąsčiau, ką galėtume padaryti, kad pakeistume širdis tų kelių misionierių, dar nepažinusių paklusnumo džiaugsmo.
Vieną dieną, važiuodamas per gražius banguojančių kviečių laukus Vašingtono ir Aidaho paribyje, klausiausi Naujojo Testamento įrašo. Besiklausydamas žinomos istorijos apie turtingą jaunuolį, atėjusį pas Gelbėtoją pasiklausti, ką galėtų padaryti, kad įgytų amžinąjį gyvenimą, gavau netikėtą, bet svarbų asmeninį apreiškimą, kuris dabar man yra šventas prisiminimas.
Jėzui išvardijus įsakymus ir jaunuoliui atsakius, kad jis jų visų laikėsi nuo jaunystės, klausiausi, kaip Gelbėtojas švelniai jį pataisė: „Vieno dalyko tau trūksta: […] parduok visa, ką turi, […] tada ateik […] ir sek paskui mane.“1 Tačiau, savo nuostabai, prieš šią eilutės dalį išgirdau šešis žodžius, kurių, regis, niekada nebuvau nei skaitęs, nei girdėjęs. Atrodė, lyg jie buvo papildomai įrašyti į Raštus. Tada atėjęs įkvėptas supratimas mane sužavėjo.
Kokie buvo tie šeši mane taip neapsakomai paveikę žodžiai? Pasiklausykite, ar galite atpažinti šiuos iš pažiūros paprastus žodžius, esančius tik Evangelijoje pagal Morkų:
„[…] vienas žmogus pribėgęs puolė prieš Jį […] ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“
Jėzus jam tarė: […]
„Žinai įsakymus: ‘Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną’“.
Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo savo jaunystės“.
Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo ir tarė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalink vargšams ir turėsi turtą danguje. Tada ateik, paimk kryžių ir sek paskui mane.“2
Tada „Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo“.
Išgirdęs šiuos žodžius, savo vaizduotėje išvydau ryškų vaizdą, kaip Viešpats sustoja ir pažvelgia į šį jaunuolį. Pažvelgia – lyg žvelgdamas giliai jo sielon, pamatydamas jo gerumą bei jo potencialą ir įžvelgdamas, ko jam labiausiai reikia.
Po to seka paprasti žodžiai – Jėzus jį pamilo. Jis pajuto nenusakomą meilę ir užuojautą šiam jaunuoliui ir dėl šios meilės bei su šia meile Jėzus paprašė jo padaryti dar daugiau. Įsivaizdavau, kaip jautėsi šis jaunuolis, apgaubtas tokia meile netgi tuomet, kai jo buvo paprašyta padaryti kai ką ypač sunkaus – parduoti visa, ką turėjo, ir išdalinti vargšams.
Tuomet supratau, kad reikėjo pakeisti ne tik kai kurių mūsų misionierių širdis. Reikėjo pakeisti ir mano širdį. Klausimas „ką nusivylęs misijos prezidentas gali padaryti, kad misionierius, kuriam sunkiai sekasi, elgtųsi geriau?“ tapo klausimu „kaip galiu prisipildyti Kristaus meilės, kad misionierius per mane galėtų pajusti Dievo meilę ir norą keistis?“ Kaip, žvelgdamas į jį ar ją taip, kaip į turtingą jaunuolį pažvelgė Viešpats, galėčiau juos matyti tokius, kokie jie yra išties ir kokiais jie gali tapti, o ne tik ką jie daro ar ko nedaro? Kaip galiu būti panašesnis į Gelbėtoją?
Tada „Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo“.
Nuo to laiko susėsdamas su jaunu misionieriumi, kuriam sunkiai sekėsi paklusti kokiu nors aspektu, savo širdyje ėmiau matyti ištikimą vaikiną ar merginą, veikiančius pagal troškimą vykti į misiją. Tada, lyg koks švelnus gimdytojas, išmokau pasakyti:3 „Vyresnysis ar sese, jei tavęs nemylėčiau, man nerūpėtų, kas nutiks tavo misijoje. Tačiau aš tave tikrai myliu, ir kadangi aš tave myliu, man rūpi, kuo tu tapsi. Taigi kviečiu tave įveikti savo silpnybes, ir tapti tuo, kuo Viešpats nori, kad būtumei.“
Kaskart prieš eidamas į pokalbius su misionieriais, pirmiausia melsdavau sau tikrosios meilės dovanos – kad kiekvieną vyresnįjį ar seserį galėčiau pamatyti taip, kaip juos mato Viešpats.
Prieš zonų konferencijas, kai kartu su seserimi Palmer asmeniškai pasisveikindavome su kiekvienu misionieriumi, aš stabtelėdavau ir įdėmiai pažvelgdavau jiems į akis, pažvelgdavau į juos – lyg per kokį asmeninį pokalbį be žodžių – ir po to visada prisipildydavau didžios meilės šiems brangiems Dievo sūnums ir dukroms.
Aš išmokau daug gyvenimą keičiančių pamokų iš šio labai asmeninio patyrimo, susijusio su Morkaus 10 skyriumi. Štai keturios iš šių pamokų, kurios, tikiu, padės kiekvienam iš mūsų:
-
Jei mokysimės matyti kitus taip, kaip juos mato Viešpats, o ne savo akimis, augs mūsų meilė jiems, o taip pat ir mūsų troškimas jiems padėti. Pamatysime tokį kitų potencialą, kurio tikriausiai jie patys nemato. Su Kristaus meile nebijosime drąsiai kalbėti, „nes tobula meilė išveja baimę“4. Ir niekada nenuleisime rankų, atmindami, kad tiems, kuriuos sunkiausia mylėti, meilės reikia labiausiai.
-
Niekada nebus mokoma ar mokomasi esant nepasitenkinimui ar pykčiui, nes kur nėra meilės, širdys nesikeis. Ar būtume gimdytojai, mokytojai ar vadovai, tikrasis mokymas vyks tik pasitikėjimo, o ne smerkimo atmosferoje. Mūsų namai mūsų vaikams visada turėtų būti saugūs uostai – ne priešiška aplinka.
-
Kai vaikas, draugas ar šeimos narys nepatenkina mūsų lūkesčių, meilė niekada neturėtų nutrūkti. Mes nežinome, kas tam turtingam jaunuoliui nutiko po to, kai jis liūdnas nuėjo, bet aš neabejoju, kad Jėzus toliau jį tobulai mylėjo, net jeigu jis pasirinko lengvesnį kelią. Gal vėliau gyvenime, suvokęs savo didelių turtų tuštybę, jis veikė prisiminęs tą patyrimą su Viešpačiu, žiūrinčiu į jį, mylinčiu jį ir kviečiančiu sekti paskui Jį.
-
Kadangi Viešpats mus myli, Jis daug iš mūsų tikisi. Būdami nuolankūs, Viešpaties kvietimus atgailauti, aukotis ir tarnauti priimsime kaip Jo tobulos meilės mums įrodymą. Galų gale kvietimas atgailauti taip pat yra kvietimas gauti nuostabią atleidimo ir ramybės dovaną. Todėl „nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja“5.
Mano brangūs broliai ir seserys, jei kada jausitės prašomi padaryti ką nors sunkaus – atsisakyti prasto įpročio ar priklausomybės, atidėti pasaulietinius reikalus, paaukoti mėgstamą veiklą dėl šabo, atleisti žmogui, kuris jums padarė bloga, – pagalvokite apie Viešpatį, žvelgiantį į jus, mylintį jus ir kviečiantį jus pasiaukoti ir sekti paskui Jį. Ir padėkokite Jam už tai, kad Jis jus myli tiek, kad kviečia daryti daugiau.
Liudiju apie mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų ir su nekantrumu laukiu dienos, kai Jis apkabins kiekvieną iš mūsų, pažvelgs į mus ir apgaubs mus Savo tobula meile. Jėzaus Kristaus vardu, amen.