Evangelijos kalba
Stiprus mokymas yra labai svarbus, kad Evangelija būtų išsaugota mūsų šeimose, ir reikalauja stropumo bei pastangų.
Po to, kai buvau pašauktas visuotiniu įgaliotiniu, dėl pirmos man paskirtos užduoties su savo šeima persikraustėme iš Kosta Rikos į Solt Leik Sitį. Čia, Jungtinėse Valstijose, buvau palaimintas galimybe lankyti nuostabius įvairių etninių grupių ir kultūrų žmones. Tarp jų yra daugelis, kurie, kaip ir aš, gimė Lotynų Amerikos šalyse.
Pastebėjau, kad daugelis pirmosios kartos lotynų amerikiečių kalba ispaniškai ir pakankamai angliškai, kad susikalbėtų su kitais. Antroji karta, tie, kurie gimė Jungtinėse Valstijose arba atvyko būdami labai maži ir lankė mokyklą čia, angliškai kalba labai gerai ir galbūt kažkiek laužyta ispanų kalba. O trečiojoje kartoje ispanų – jų protėvių gimtoji kalba – dažnai yra prarandama.1
Kalbiniu atžvilgiu tai tiesiog vadinama „kalbos praradimu“. Kalba prarandama, kai šeimos persikrausto į užsienio šalį, kurioje jų gimtoji kalba nėra vyraujanti. Taip nutinka ne tik lotynų amerikiečiams, bet ir kitiems gyventojams visame pasaulyje, kur gimtoji kalba yra pakeičiama naująja.2 Net Nefis, Mormono Knygos pranašas, buvo sunerimęs dėl gimtosios jo tėvų kalbos praradimo, kai ruošėsi išvykti į pažadėtąją žemę. Nefis rašo: „Ir štai tai yra Dievo išmintis, kad mes gautume šiuos metraščius, kad galėtume išsaugoti savo vaikams savo tėvų kalbą.“3
Tačiau Nefis taip pat nerimavo dėl kitokios kalbos praradimo. Kitoje eilutėje jis tęsia: „Ir taip pat, kad galėtume išsaugoti jiems žodžius, pasakytus visų šventųjų pranašų burna, perduotus jiems Dievo Dvasia ir galia nuo tada, kai prasidėjo pasaulis, net iki šio dabartinio laiko.“4
Pastebėjau panašumų tarp gimtosios kalbos išlaikymo ir Jėzaus Kristaus Evangelijos išsaugojimo savo gyvenime.
Šiandien, savo pavyzdyje, norėčiau pabrėžti ne kažkurią konkrečią pasaulio kalbą, o amžinąją kalbą, kuri turi būti išsaugota mūsų šeimose ir niekada nepranykti. Kalbu apie Jėzaus Kristaus Evangelijos kalbą5. Sakydamas „Evangelijos kalba“, omenyje turiu visus mūsų pranašų mokymus, mūsų paklusnumą tiems mokymams ir teisių tradicijų laikymąsi.
Aptarsiu tris būdus, kaip ši kalba gali būti išsaugota.
Pirmas būdas: Būti kruopštesniems ir rūpestingesniems namuose
Doktrinoje ir Sandorose Viešpats kvietė daugelį žymių Bažnyčios narių, taip pat ir Njuelą K. Vitnį, įvesti tvarką savo namuose. Viešpats sakė: „Mano tarnas Njuelas K. Vitnis […] turi būti sudrausmintas ir turi įvesti tvarką savo šeimoje, ir žiūrėti, kad jie būtų stropesni ir rūpestingesni namuose, ir visada melstųsi, arba jie bus pajudinti iš savo vietos.“6
Viena iš aplinkybių, sąlygojančių kalbos praradimą, yra ta, kad tėvai neskiria laiko mokyti savo vaikus gimtosios kalbos. Nepakanka šiek tiek kalbėti ta kalba namuose. Jei tėvai trokšta išlaikyti savo kalbą, jos turi būti mokoma. Tyrimai parodė, kad tėvams, kurie sąmoningai stengiasi išsaugoti savo gimtąją kalbą, dažniausiai pavyksta tai padaryti.7 Tad kokios būtų sąmoningos pastangos išsaugoti Evangelijos kalbą?
Vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo įspėjo, kad „silpnas Evangelijos mokymas žodžiu ir pavyzdžiu šeimoje“ yra svarbi priežastis, dėl kurios gali nutrūkti kartų kartas Bažnyčioje gyvavęs šeimos ratas.8
Todėl galime apibendrinti, jog stiprus mokymas yra labai svarbus, kad Evangelija būtų išsaugota mūsų šeimose, ir reikalauja stropumo bei pastangų.
Daug kartų buvome kviečiami išsiugdyti įprotį kasdien studijuoti Raštus su šeima ir asmeniškai.9 Daugelis taip besielgiančių šeimų yra kasdien laiminamos stipresne vienybe ir artimesniu ryšiu su Viešpačiu.
Kada turi vykti kasdienis Raštų studijavimas? Tada, kai tėvai į rankas paima Raštus ir su meile pakviečia šeimą susirinkti kartu studijuoti. Sunku įsivaizduoti šį studijavimą vykstant kokiu nors kitu būdu.
Tėvai ir motinos, nepramiegokite šių didžių palaiminimų. Nelaukite, kol bus per vėlu!
Antras būdas: Stiprus pavyzdys šeimoje
Vienas kalbos ekspertas rašė, kad norint išsaugoti gimtąją kalbą „reikia savo vaikams pateikti gyvą kalbą“10. „Pateik[iame] gyvą kalbą“, kai mūsų mokymas ir pavyzdys veikia drauge.
Kai buvau jaunas, per atostogas dirbdavau savo tėvo fabrike. Pirmas klausimas, kurį tėvas užduodavo man gavus atlyginimą būdavo: „Ką darysi su savo pinigais?“
Žinojau atsakymą ir atsakydavau: „Sumokėsiu dešimtinę ir atidėsiu misijai.“
Maždaug po aštuonerių metų darbo su juo ir pastovaus atsakinėjimo į tą patį jo klausimą, tėvas nusprendė, kad išmokė mane mokėti dešimtinę. Tačiau jis nesuvokė, kad šio svarbaus principo išmokau vos per vieną savaitgalį. Leiskite man papasakoti, kaip išmokau to principo.
Po keleto įvykių, susijusių su pilietiniu karu Centrinėje Amerikoje, mano tėvo verslas bankrutavo. Personalą turėjome sumažinti nuo 200 visu etatu dirbančių darbuotojų iki vos penkių siuvėjų, kurios pagal poreikį darbavosi mūsų namų garaže. Vieną dieną tuo sunkiu laikotarpiu, išgirdau savo tėvus tariantis, ar turėtų sumokėti dešimtinę ar nupirkti maisto vaikams.
Sekmadienį pasekiau tėvą, kad pamatyčiau, ką jis darys. Po Bažnyčios susirinkimų mačiau jį imant voką ir į jį įdedant savo dešimtinę. Tai buvo tik dalis pamokos. Mane kankino neišspręstas klausimas, ką gi mes valgysime?
Ankstų pirmadienio rytą kažkas pasibeldė į mūsų duris. Kai atvėriau jas, atėjusieji pasiteiravo mano tėvo. Pakviečiau jį ir, jam atėjus, svečiai pranešė apie skubų siuvimo užsakymą, kurį reikėjo atlikti kuo greičiau. Jie pasakė jam, kad šis užsakymas yra toks skubus, kad sumokės iš anksto. Tą dieną išmokau dešimtinės mokėjimo ir po to ateinančių palaiminimų principą.
Naujajame Testamente Viešpats kalba apie pavyzdžio rodymą. Jis sako: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.“11
Nepakanka tiesiog kalbėti savo vaikams apie santuokos šventykloje, pasninko ir šabo dienos šventimo svarbą. Jie turi matyti, kad mes savo tvarkaraščiuose skiriame laiko reguliariems apsilankymams šventykloje. Jie turi matyti mūsų įsipareigojimą reguliariai pasninkauti12 ir švęsti visą šabo dieną. Jei mūsų jaunimas negali atsisakyti dviejų valgių pasninkaujant, negali reguliariai studijuoti Raštų ir negali sekmadienį išjungti televizoriaus vykstant rungtynėms, ar jie turės dvasinės savikontrolės atsispirti galingoms šiandienos pasaulio pagundoms, įskaitant pornografijos viliones?
Trečias būdas: Tradicijos
Kalba taip pat gali pasikeisti arba būti prarasta, kai kitos kalbos ir tradicijos susipina su gimtąja kalba.13
Ankstyvaisiais atkurtosios Bažnyčios metais Viešpats kvietė daugelį žymių Bažnyčios narių įvesti tvarką savo namuose. Savo pakvietimą jis pradėjo paminėdamas du būdus, kaip galime prarasti šviesą ir tiesą savo namuose: „Ir tas nelabasis ateina ir atima iš žmonių vaikų šviesą ir tiesą per nepaklusnumą ir dėl jų tėvų tradicijos.“14
Kaip šeimos turėtume vengti kiekvienos tradicijos, kuri neleistų mums švęsti šabo dienos, trukdytų studijuoti Raštus ar melstis namuose. Turime uždaryti skaitmenines savo namų duris pornografijai ir visoms kitoms blogio įtakoms. Kad įveiktume mūsų dienų pasaulio tradicijas, mums reikia naudoti Raštus ir šių laikų pranašų balsą, kad mokytume savo vaikus apie jų dieviškąją prigimtį, gyvenimo tikslą ir Jėzaus Kristaus dangiškąją misiją.
Apibendrinimas
Raštuose randame keletą „kalbos praradimo“ pavyzdžių.15 Pavyzdžiui:
„Dabar buvo taip, kad augančioje kartoje buvo daug tokių, kurie negalėjo suprasti karaliaus Benjamino žodžių, kadangi tuo metu, kai jis kalbėjo savo liaudžiai, jie buvo maži vaikai; ir jie netikėjo savo tėvų tradicijomis. […]
Ir dabar, dėl savo netikėjimo jie negalėjo suprasti Dievo žodžio; ir jų širdys buvo užkietintos.“16
Augančiai kartai Evangelija tapo keista kalba. Nors gimtosios kalbos išsaugojimo nauda kartais abejojama, išgelbėjimo plano kontekste, nėra jokių abejonių dėl amžinųjų padarinių praradus Evangelijos kalbą namuose.
Būdami Dievo vaikai esame netobuli žmonės, bandantys išmokti tobulą kalbą.17 Kaip mama atjaučia savo mažus vaikus, taip mūsų Dangiškasis Tėvas kantriai žiūri į mūsų netobulumus ir klaidas. Jis supranta ir brangina mūsų nuoširdžius veblenimus, tarsi tai būtų nuostabiausia poezija. Jis džiūgauja mūsų pirmaisiais Evangelijos žodžiais. Jis moko mus su tobula meile.
Joks pasiekimas šiame gyvenime, kad ir koks svarbus jis būtų, nebus pakankamai svarbus, jei prarasime Evangelijos kalbą savo šeimose.18 Liudiju, kad Dangiškasis Tėvas laimins mūsų pastangas stengiantis įvaldyti Jo kalbą, net kol sklandžiai bendrausime šiame aukštesniajame lygmenyje, nes ji visuomet buvo mūsų gimtoji kalba. Jėzaus Kristaus vardu, amen.