Šlovingas mūsų Tėvo planas
Dėl Dievo švento plano mes žinome, kad gimimas ir mirtis iš tiesų tėra mūsų kelionės į amžinąjį gyvenimą su Dangiškuoju Tėvu etapai.
Savo, kaip mediko, praktinio mokymosi pradžioje turėjau privilegiją padėti jaunai mamai pagimdyti pirmagimį. Ji buvo rami, susikaupusi ir laiminga. Kai gimė kūdikis, aš padaviau jai tą brangų naujagimį. Laimės ašaroms riedant jos skruostais ji paėmė tą vaikutį į rankas ir apžiūrėjo jį nuo galvos iki kojų. Ji priglaudė jį ir pamilo taip, kaip tik motinos gali mylėti. Man buvo privilegija būti drauge su ja toje palatoje.
Tokia buvo kiekvieno iš mūsų pradžia. Kita vertus, ar mūsų gimimas išties yra pradžia? Pasaulis gimimą ir mirtį supranta kaip pradžią ir pabaigą. Bet dėl Dievo švento plano mes žinome, kad gimimas ir mirtis iš tiesų tėra mūsų kelionės į amžinąjį gyvenimą su Dangiškuoju Tėvu etapai.1 Jie yra būtinos mūsų Tėvo plano dalys – šventos akimirkos, kai susitinka mirtingasis gyvenimas ir dangus. Šiandien, prisimindamas, ką per visus mediko darbo ir tarnystės Bažnyčioje metus išmokau stebėdamas gimimus ir mirtis, noriu paliudyti apie šlovingą mūsų Tėvo planą.
Prieš gimdami gyvenome su Dievu, mūsų dvasių Tėvu. Visi, esantys žemėje, esame tiesiogine prasme broliai ir seserys Jo šeimoje2 ir kiekvienas esame Jam brangus. Dar prieš gimimą žemėje labai ilgai gyvenome su Juo – mokėmės, rinkomės ir ruošėmės.
Kadangi Dangiškasis Tėvas mus myli, Jis nori, kad gautume didžiausią Jo dovaną – amžinąjį gyvenimą.3 Jis negalėjo tiesiog jos mums duoti, mums reikėjo ją priimti pasirenkant Jį ir Jo kelius. Tam reikėjo palikti Jo akivaizdą ir pradėti nuostabią ir sudėtingą tikėjimo, augimo bei tobulėjimo kelionę. Mūsų Tėvo paruošta kelionė vadinama išgelbėjimo planu arba laimės planu.4
Didžiame ikimirtingojo gyvenimo pasitarime mūsų Tėvas mums papasakojo apie Savo planą.5 Supratę jį, taip nudžiugome, kad šaukėme iš džiaugsmo ir „drauge giedojo rytmetinės žvaigždės“6.
Tas planas pastatytas ant trijų didžiulių kolonų – amžinybės kolonų.7
Pirmoji kolona yra žemės, mūsų mirtingojo gyvenimo kelionės vietos, sukūrimas.8
Antroji kolona – mūsų pirmųjų žemiškųjų gimdytojų, Adomo ir Ievos, nuopuolis. Dėl nuopuolio mes sulaukėme kelių nuostabių dalykų. Mes galėjome gimti ir gauti fizinį kūną.9 Amžinai būsiu dėkingas savo motinai už tai, kad ji šiame pasaulyje pagimdė mane bei mano brolius ir mokė mus apie Dievą.
Dievas mums taip pat davė moralinę laisvę – gebėjimą ir privilegiją rinktis ir elgtis savo nuožiūra.10 Norėdamas padėti mums gerai pasirinkti, Dangiškasis Tėvas davė mums įsakymus. Kasdien laikydamiesi įsakymų mes parodome Dievui, kad Jį mylime. O Jis laimina mūsų gyvenimą.11
Žinodamas, kad ne visada teisingai pasirinksime, kitaip sakant, kad nusidėsime, Tėvas mums davė trečiąją koloną – Gelbėtoją Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą. Kentėdamas Kristus sumokėjo tiek už fizinę mirtį, tiek ir už nuodėmę.12 „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“13
Jėzus Kristus gyveno tobulą gyvenimą, visada laikėsi savo Tėvo įsakymų. „Jis vaikščiojo Palestinos keliais, gydydamas ligonius, teikdamas regėjimą akliesiems, prikeldamas mirusiuosius. Jis mokė amžinybės tiesų.“14 Jis „vaikščiojo, darydamas gera“15 ir karštai kvietė visus sekti Jo pavyzdžiu.16
Savo mirtingojo gyvenimo pabaigoje Jis atsiklaupė ir meldėsi sakydamas:
„Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!“ […]
Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.“17
Kristus padėjo mums geriau suvokti Savo kančios gylį, kai pranašui Džozefui Smitui pasakė:
„Aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus.
Bet jeigu jie neatgailautų, jie turėtų kentėti taip, kaip aš –
kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau iš kiekvienos poros, ir kentėjau tiek kūnu, tiek ir dvasia.“18
Getsemanės sode Jis pradėjo apmokėti mūsų nuodėmes, ligas, skausmus ir silpnybes.19 Dėl to, ką Jis padarė, niekada neliksime vieni su tomis silpnybėmis, jei tik nuspręsime eiti drauge su Juo. Jį suėmė, apkaltino nebūtais dalykais, pripažino kaltu, kad įtiktų miniai, ir pasmerkė mirti ant Kalvarijos kryžiaus. Kabėdamas ant kryžiaus Jis atidavė savo gyvybę, kad apmokėtų visos žmonijos nuodėmes. Tai buvo didi Jo išpirka už visus žemės gyventojus.20
Jis pareiškė:
„Štai, aš – Jėzus Kristus, apie kurio atėjimą į pasaulį liudijo pranašai.
Ir štai, aš esu pasaulio šviesa ir gyvybė; ir aš išgėriau iš tos karčios taurės, kurią Tėvas davė man, ir pašlovinau Tėvą, paimdamas ant savęs pasaulio nuodėmes.“21
Po to, pirmąją savaitės dieną,22 Jis prisikėlė iš kapo turėdamas tobulą prikeltą kūną, ir daugiau niekada neragaus mirties. Kadangi Jis prisikėlė, prisikelsime ir mes.
Liudiju, kad Kristus išties prisikėlė iš kapo. Bet, kad prisikeltų iš kapo, Jis pirmiausia turėjo numirti. Ir mes turime mirti.
Dar vienas didis mano gyvenimo palaiminimas – tai artumo dangui jausmas tomis akimirkomis, kai būnu prie mirštančiųjų lovos. Prieš daug metų vieną ankstų rytą įžengiau į ištikimos pastarųjų dienų šventosios našlės, sergančios vėžiu, palatą. Su ja buvo dvi dukterys. Priėjęs prie jos lovos, greitai suvokiau, kad ji jau nebekenčia, nes ką tik numirė.
Tą mirties akimirką palatoje tvyrojo ramybė. Jos dukterų veiduose matėsi švelnus liūdesys, bet jų širdyse plazdeno tikėjimas. Jos žinojo, kad jų mama ne išėjo, o sugrįžo namo.23 Net didžiausios širdgėlos akimirkomis, kai laikas sustoja ir gyvenimas atrodo neteisingas, ramybę galime rasti mūsų Gelbėtojuje, nes Jis irgi kentėjo.24 Man buvo privilegija būti toje palatoje.
Kai mirštame, mūsų dvasios palieka mūsų kūnus ir mes peržengiame į kitą mūsų kelionės etapą – dvasių pasaulį. Tai mokymosi, atgailos, atleidimo ir tobulėjimo25vieta, kurioje laukiame prisikėlimo.26
Vieną dieną visi, kurie gimė žemėje, taip pat prisikels iš kapo. Mūsų dvasios ir fiziniai kūnai susijungs į tobulą formą. Visi bus prikelti: tiek seni, tiek jauni, tiek vyrai, tiek ir moterys, tiek nelabi, tiek ir teisūs, ir „viskas bus atstatyta į savo tobulą kūno pavidalą“27.
Po prisikėlimo sulauksime aukščiausio palaiminimo – būsime teisiami Gelbėtojo, kuris sakė:
„Aš trauksiu visus žmones pas save, idant jie būtų teisiami pagal savo darbus.
Ir bus taip, kad kas tik atgailauja ir pasikrikštija mano vardu, bus pripildytas; ir jeigu jis ištveria iki galo, štai aš jį laikysiu be kaltės priešais savo Tėvą tą dieną, kada stosiu teisti pasaulio.“28
Ir tada, per Kristų ir Jo Apmokėjimą, visi nusprendusieji sekti Juo per tikėjimą, atgailą, krikštą, Šventosios Dvasios gavimą ir ištvėrimą iki galo29 supras, kad jų kelionės pabaigoje išsipildys jų dieviškas likimas – jie taps amžinojo gyvenimo paveldėtojais.30 Jie sugrįš savo Tėvo akivaizdon, kad amžinai gyventų su Juo. Gerai pasirinkime.
Mūsų būtis apima daug daugiau nei vien tai, kas nutinka tarp gimimo ir mirties. Kviečiu jus ateiti pas Kristų ir sekti Juo.31
Kviečiu visus Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narius: kasdien „ateikite pas Kristų ir tobulėkite jame, ir atsisakykite visokios bedievystės; […] [kad] per praliejimą Kristaus kraujo, [jūs galėtumėte] ta[pti] šventi, be dėmės“32.
Kviečiu visus, kurie dar nesate Bažnyčios nariai, ateiti, perskaityti Mormono Knygą ir išklausyti misionierius. Ateikite, tikėkite ir atgailaukite už savo nuodėmes. Ateikite, pasikrikštykite ir priimkite Šventąją Dvasią. Ateikite ir laimingai gyvenkite Kristaus pilną gyvenimą. Jei ateisite pas Jį ir laikysitės Jo įsakymų, pažadu, kad galėsite surasti ramybę ir prasmę šioje dažnai neramioje mirtingojo gyvenimo būtyje ir amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje.33
Tuos, kurie patyrė šias tiesas, bet dėl ko nors nuklydo, kviečiu sugrįžti. Sugrįžkite šiandien. Mūsų Tėvas ir Gelbėtojas jus myli. Liudiju, kad Kristus turi galią atsakyti į jūsų klausimus, išvaduoti jus iš skausmų, širdgėlos ir atleisti jūsų nuodėmes. Žinau – tai tiesa! Žinau, kad visa tai tiesa. Kristus gyvas. Tai yra Jo Bažnyčia. Jėzaus Kristaus vardu, amen.