Nugalėti pasaulį
Pasaulio nugalėjimas yra ne kuri nors viena apibrėžta gyvenimo akimirka, bet pats gyvenimas, kurį sudaro tos amžinybę lemiančios akimirkos.
Prieš daugelį metų prezidentas Deividas O. Makėjus papasakojo nuostabų sapną, kurį susapnavo plaukdamas laivu į Samoa. Užmigęs jis „regėjime pamatė kažką nepaprastai didingo. Tolumoje, – pasakojo jis, – pamačiau nuostabų baltą miestą. […] Medžius su sultingais vaisiais […] ir visur aplinkui tobulai žydinčias gėles. […] Prie to miesto artinosi didžiulis žmonių būrys. Visi dėvėjo baltus, gražiai krintančius apsiaustus. […] Tuoj pat mano dėmesys […] nukrypo į jų vadovą ir, nors vos galėjau jį įžiūrėti […] , iš karto atpažinau, kad jis buvo mano Gelbėtojas! […] Jo veidas šlovingai švytėjo. […] Jį supo dieviška […] ramybė!“
Prezidentas Makėjus pasakojo toliau: „Tas miestas […] buvo Jo […] Amžinasis miestas; o paskui Jį ėję žmonės turėjo ten gyventi ramybėje ir amžinoje laimėje.“
Prezidentas Makėjus paklausė savęs: „Kas jie? [Kas tie žmonės?]“
Jis paaiškino, kas įvyko po to:
„Tarsi perskaitęs jo mintis Gelbėtojas atsakė rodydamas į [žodžius] pusskritulyje, […] pasirodžiusius virš [žmonių] […], užrašytus auksu […] :
„Tai tie, kurie nugalėjo pasaulį,
kurie iš tikrųjų užgimė iš naujo!“1
Ištisus dešimtmečius prisimindavau tuos žodžius: „Tai tie, kurie nugalėjo pasaulį.“
Viešpaties pažadėtos palaimos tiems, kurie nugalėjo pasaulį, gniaužia kvapą. Jie bus apvilkti baltais drabužiais, o jų vardai užrašyti gyvenimo knygoje. Viešpats išpažins jų vardus Tėvo ir Jo angelų akivaizdoje.2 Visi jie „turės dalį pirmajame prisikėlime“3, gaus amžinąjį gyvenimą4 ir „jau nebeišeis laukan“5 iš Dievo akivaizdos.
Ar įmanoma nugalėti pasaulį ir gauti šias palaimas? Taip, įmanoma.
Meilė Gelbėtojui
Tie, kurie nugali pasaulį, išsiugdo visa apimančią meilę mūsų Viešpačiui ir Gelbėtojui Jėzui Kristui.
Jo šventas gimimas, tobulas gyvenimas, beribis Apmokėjimas Getsemanėje ir Golgotoje kiekvienam iš mūsų užtikrino prikėlimą. Jis vienintelis gali apvalyti mus nuo nuodėmių, jei nuoširdžiai atgailaujame, ir taip suteikti galimybę mums grįžti Dievo akivaizdon. „Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo.“6
Jėzus sakė: „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“7
Vėliau Jis pridūrė: „Aš noriu, kad jūs nugalėtumėte pasaulį.“8
Pasaulio nugalėjimas yra ne kuri nors viena apibrėžta gyvenimo akimirka, bet pats gyvenimas, kurį sudaro tos amžinybę lemiančios akimirkos.
Tai gali prasidėti, kai vaikutis išmoksta melstis ir pagarbiai dainuoja: „Stengiuosi būti kaip Jėzus.“9 Tai tęsiasi, kai žmogus studijuoja Gelbėtojo gyvenimą, aprašytą Naujajame Testamente, ir apmąsto Gelbėtojo Apmokėjimo galią skaitydamas Mormono Knygą.
Melsdamiesi, atgailaudami, sekdami Gelbėtoju ir priimdami Jo malonę imame geriau suprasti, kodėl čia esame ir kuo turime tapti.
Alma tai paaiškina taip: „Galinga permaina [įvyksta] […] jų širdyse, ir jie [nusižemina] ir [sudeda] savo viltis į tikrąjį ir gyvąjį Dievą […] [ir išlieka] ištikimi iki galo.“10
Nugalintieji pasaulį, žino, kad turės atsakyti savo Dangiškajam Tėvui. Nuoširdus pasikeitimas ir atgaila dėl nuodėmių ne apriboja, bet išlaisvina, o „nuodėmės […], skaisčiai raudonos, [tampa] baltos kaip sniegas“11.
Atsakomybė Dievui
Žmonėms iš pasaulio sunku mąstyti apie tai, kad teks atsakyti Dievui, – kaip ir vaikui, kuris šėlsta tėvų namuose, kol šie išvykę iš miesto, mėgaujasi dūkdamas ir nenori galvoti apie pasekmes, kai po 24 valandų grįš tėvai.
Pasaulis labiau nori pataikauti prigimtiniam žmogui, nei jį suvaldyti.
Pasaulio nugalėjimas yra ne visuotinis įsiveržimas, bet privatus, asmeninis mūšis, kuriame su savo vidiniais priešais reikia kautis vienam prieš vieną.
Nugalėti pasaulį reiškia branginti didžiausią įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis.“12
Krikščionis rašytojas K. S. Luisas tai apibūdino taip: „Kristus sako: „Atiduok man viską. Aš nenoriu kažkiek tavo laiko nei kažkiek tavo pinigų, nei kažkiek tavo darbo: Aš noriu Tavęs.“13
Nugalėti pasaulį reiškia laikytis savo pažadų Dievui – krikšto ir šventyklos sandorų, ir ištikimybės savo amžinajam bendražygiui priesaikos. Nugalėję pasaulį mes kas savaitę nuolankiai susirenkame prie sakramento stalo, prašome atleidimo ir prisiekiame „jį atminti ir laikytis jo įsakymų“, kad „jo Dvasia visuomet būtų su [mumis]“14.
Mūsų meilė šabo dienai nesibaigia mums už nugaros uždarius maldos namų duris. Ji atidaro duris į puikią poilsio nuo kasdienių darbų dieną, į studijavimo, maldos ir pagalbos šeimai ar kitiems, kam reikia mūsų dėmesio, dieną. Užuot lengviau atsidusę, kad baigėsi susirinkimai bažnyčioje, ir strimgalviais bėgę ieškoti televizoriaus, kol dar neprasidėjo futbolo rungtynės, likime susitelkę į Gelbėtoją ir Jo šventą dieną.
Pasaulį be perstojo užlieja viliojančių ir gundančių balsų potvynis.15
Nugalėti pasaulį reiškia pasitikėti vienu balsu, kuris įspėja, guodžia, apšviečia ir atneša ramybę, „ne kaip pasaulis duoda“16.
Nesavanaudiškumas
Nugalėti pasaulį reiškia imti žiūrėti išorėn, atmenant antrąjį įsakymą17: „Kas iš jūsų didžiausias, tebūna jums tarnas.“18 Mūsų sutuoktinio laimė yra svarbesnė nei mūsų pačių malonumas. Padėti savo vaikams mylėti Dievą ir laikytis Jo įsakymų yra pirmučiausias prioritetas. Mes noriai dalijamės savo materialinėmis palaimomis per dešimtinę bei pasninko atnašas ir duodami beturčiams. Kai laikome savo antenas nukreiptas link dangaus, Viešpats mus veda pas tuos, kuriems galime padėti.
Pasaulis kuria savo visatą aplink save, su pasididžiavimu skelbdamas: „Žiūrėkit į mane ir lyginkite su mano kaimynu! Žiūrėkite, ką aš turiu! Ar matote, koks aš svarbus!“
Pasaulis lengvai susierzina, greit praranda susidomėjimą, reikalauja sau daug dėmesio ir mėgsta minios susižavėjimo šūksnius, o pasaulio nugalėjimas atneša nuolankumą, empatiją, kantrybę ir užuojautą tiems, kurie ne tokie kaip mes.
Sekdami pranašais būsime saugūs
Pasaulio nugalėjimas visada reikš, kad tikėsime kai kuo, ką tas pasaulis išjuoks. Gelbėtojas sakė:
„Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų.
Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius.“19
Šį rytą prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė: „Tikri Jėzaus Kristaus mokiniai pasiryžę išsiskirti iš kitų, drąsiai kalbėti ir būti kitokie nei pasauliečiai.“20
Kristaus mokinys nesijaudins, jeigu žinutė apie jo tikėjimą „Facebook’e“ nesurenka 1000 spustelėjimų „patinka“ ar kelių draugiškų „šypsenėlių“.
Nugalėti pasaulį reiškia mažiau rūpintis ryšiais su savo internetiniais pažįstamais, o daugiau rūpintis savo dangišku ryšiu su Dievu.
Viešpats teikia mums saugumo, kai įsiklausome į Jo šiuolaikinių pranašų ir apaštalų patarimus.
Prezidentas Tomas S. Monsonas sakė: „Pasaulyje galime patirti iššūkių […]. […] [Lankydamiesi šventykloje], tapsime pajėgūs pakelti bet kokius išbandymus ir įveikti bet kokias pagundas. […] Atsinaujinsime ir sustiprėsime.“21
Siūlydamas vis daugiau pagundų, pramogų ir iškraipymų pasaulis mėgina apgauti ištikimuosius, kad jie atmestų turtingą savo praeities dvasinę patirtį, vadindami tai kvailomis apgavystėmis.
Nugalėti pasaulį reiškia atminti, net kai esame nusivylę, tuos laikus, kai jautėme Gelbėtojo meilę ir šviesą. Vyresnysis Nylas A. Maksvelas taip paaiškino vieną iš tokių potyrių: „Aš buvau palaimintas, ir žinojau, kad Dievas žino, jog aš žinau, kad buvau palaimintas.“22 Nors laikinai galime jaustis pamiršti, mes patys nepamirštame.
Nugalėti pasaulį nereiškia gyventi atsiskyrėlio gyvenimą ir būti apsaugotam nuo mirtingojo gyvenimo neteisingumo ir sunkumų. Pasaulio nugalėjimas atveria platesnį tikėjimo vaizdą, artinantį mus prie Gelbėtojo ir Jo pažadų.
Nors šiame gyvenime tobulumo nepasieksime, pasaulio nugalėjimas palaiko liepsnojančią viltį, kad kažkurią dieną stosime „priešais [savo Išpirkėją]; [išvysime] jo veidą su džiaugsmu“23, ir išgirsime Jo balsą, sakantį: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite […] jums paruoštą karalystę!“24
Vyresniojo Briuso D. Porterio pavyzdys
Praeitų metų gruodžio 28 d. mūsų brangus draugas ir mylimas visuotinis įgaliotinis, vyresnysis Briusas D. Porteris užbaigė savo mirtingąjį gyvenimą. Jam buvo 64-eri.
Pirmą kartą sutikau Briusą, kai buvome Brigamo Jango universiteto studentai. Jis buvo vienas geriausių ir gabiausių. Kai Harvardo universitete įgijo politikos mokslų daktaro laipsnį ryšių su Rusija srityje, Briuso mąstymas ir raštai jį išgarsino. Tai galėjo paklaidinti. Bet pasaulio turtai ir gyrius niekada neužtemdė jo suvokimo.25 Jis liko ištikimas savo Gelbėtojui Jėzui Kristui, savo amžinajai bendražygei Siuzanai, savo vaikams ir vaikaičiams.
Briusas gimė su inkstų yda. Jam buvo atlikta operacija, bet laikui bėgant jo inkstai toliau nyko.
Netrukus po to, kai 1995 metais Briusas buvo pašauktas visuotiniu įgaliotiniu, tarnavome drauge su savo šeimomis Frankfurte, Vokietijoje, o jo darbas buvo susijęs su Rusija ir Rytų Europa.
Vyresniajam Porteriui gyvenimas dramatiškai pasikeitė 1997 metais, kai jo inkstai nustojo veikti, o sveikata suprastėjo. Porterio šeima grįžo į Solt Leik Sitį.
Per savo 22-us metus trukusią Septyniasdešimties nario tarnystę Briusas daugelį kartų gulėjo ligoninėje ir patyrė 10 operacijų. Gydytojai du kartus sakė Siuzanai, kad Briusas neišgyvens nakties, bet jis vis išgyvendavo.
Jam tarnaujant visuotiniu įgaliotiniu dializė jo kraujui valyti buvo atliekama daugiau nei 12 metų. Didžiąją to laiko dalį dializė būdavo atliekama penkis vakarus per savaitę, kiekviena procedūra trukdavo keturias valandas, kad jis galėtų tarnauti pagal savo pašaukimą dienos metu ir priimti pavedimus vykti į konferencijas savaitgaliais. Kai jo sveikata nepagerėjo po kelių kunigystės palaiminimų, Briusas suglumo, tačiau žinojo, kuo pasitikėjo.26
2010 metais Briusas gavo inkstą iš savo sūnaus Deivido. Šį sykį jo kūnas neatmetė persodinto organo. Tai buvo stebuklas, atnešęs pagerėjusią sveikatą ir galiausiai leidęs jam ir Siuzanai grįžti į jų mylimą Rusiją, kur jis tarnavo Krašto prezidentūroje.
Praeitų metų gruodžio 26 d., po kovos su užsitęsusia infekcija Solt Leik Sičio ligoninėje, jis paprašė gydytojų išeiti iš palatos. Briusas Siuzanai pasakė, „kad jis per Dvasią sužinojo, jog gydytojai nebegali padaryti nieko, kas išgelbėtų jo gyvybę. Jis žinojo […], kad Dangiškasis Tėvas paims jį namo. Jis buvo kupinas ramybės.“27
Gruodžio 28 dieną Briusas sugrįžo į savo šeimos namus. Po kelių valandų, apsuptas artimųjų, jis ramiai išėjo į savo dangiškuosius namus.
Prieš daugelį metų Briusas Porteris savo vaikams parašė šiuos žodžius:
„Mano turimas liudijimas apie Jėzaus Kristaus realumą ir meilę yra kompasas mano gyvenime. […] Tai tyras, degantis Dvasios paliudijimas, kad Jis gyvas, kad Jis yra mano Išpirkėjas ir Draugas kiekvienos bėdos atveju.“28
„Mūsų iššūkis […] yra pažinti [Gelbėtoją] […] ir per tikėjimą juo įveikti šio pasaulio išmėginimus ir pagundas.“29
„Tad būkime ištikimi ir atsidavę, pasikliaudami juo.“30
Briusas Daglasas Porteris nugalėjo pasaulį.
Linkiu, kad kiekvienas iš mūsų truputį uoliau stengtumės nugalėti pasaulį, neignoruodami rimtų prasižengimų, bet būdami kantrūs su nežymiais kluptelėjimais ir nuopuoliais, energingai greitindami savo dvasinį augimą ir dosniai padėdami kitiems. Jei labiau pasikliausite Gelbėtoju, pažadu jums didesnės ramybės palaimas šiame gyvenime ir didesnį tikrumą dėl jūsų amžinojo likimo, Jėzaus Kristaus vardu.