Įspėjimo balsas
Nors pareigą įspėti stipriausiai jaučia pranašai, šią pareigą turi ir kiti žmonės.
Pranašas Ezechielis gimė maždaug dvidešimt metų prieš Lehio ir jo šeimos išvykimą iš Jeruzalės. 597-ais metais prieš Kristaus gimimą, būdamas 25-erių, Ezechielis tapo vienu iš daugelio žmonių, kuriuos Nebukadnecaras išvedė į Babilonės nelaisvę. Ten, kiek numanome, jis praleido visą likusį savo gyvenimą.1 Jis buvo kilęs iš Aarono kunigų giminės, o sulaukęs 30-ies tapo pranašu.2
Suteikdamas pavedimą Ezechieliui Jehova pavartojo sargybinio metaforą.
„Jeigu [sargybinis], artėjant kardui, pūs trimitą ir taip įspės tautą
ir jei kas nors nepaisys įspėjimo, girdėdamas trimito garsą, ir kardas sunaikins jį, tai jo kraujas bus ant jo paties galvos.“3
O „jei sargybinis matys artėjantį kardą, bet nepūs trimito ir neįspės tautos, o kardas užmuš ką nors, tai jis bus užmuštas […], bet jo kraujo Aš pareikalausiu iš sargybinio rankų“4.
Tada, kalbėdamas tiesiogiai Ezechieliui, Jehova pareiškė: „Žmogaus sūnau, Aš paskyriau tave sargybiniu Izraeliui. Todėl tu girdėsi mano žodį ir įspėsi juos [už mane].“5 Tai įspėjimas nusigręžti nuo nuodėmės.
„Jei Aš sakysiu nedorėliui: ‘Nedorėli, tu mirsi!’, o tu jam nieko nesakysi ir neįspėsi dėl jo nedoro kelio, tai jis mirs dėl savo nusikaltimų, bet jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankų.
Jei tu įspėsi nedorėlį dėl jo nusikaltimų, bet jis tavęs neklausys, jis mirs dėl savo nusikaltimų, o tu išgelbėsi savo sielą. […]
Jei Aš sakau nedorėliui: ‘Tu tikrai mirsi’, ir jis nusigręžia nuo savo nuodėmės bei daro, kas yra teisinga ir teisu […].
Jo nuodėmės nebus jam įskaitytos, nes jis darė, kas yra teisinga ir teisu; jis tikrai bus gyvas.“6
Įdomu tai, kad šis įspėjimas taikomas ir teisiesiems. „Jei Aš sakau teisiajam: ‘Tu tikrai būsi gyvas’, o jis, pasitikėdamas savo teisumu, nusikalsta, tai jo [teisumo darbai] nebus [prisiminti], ir jis mirs už savo nusikaltimą.“7
Maldaudamas Savo vaikų Dievas Ezechieliui taria: „Sakyk jiems: ‘Kaip Aš gyvas, – sako Viešpats, – Aš nenoriu nedorėlio mirties, bet noriu, kad nedorėlis atsiverstų, paliktų savo piktus kelius ir gyventų. Nusigręžkite nuo savo piktų kelių! Kodėl jūs turėtumėte mirti, Izraelio namai?“8
Mūsų Dangiškasis Tėvas ir mūsų Gelbėtojas toli gražu netrokšta mūsų pasmerkti, bet siekia mūsų laimės ir maldauja mus, kad atgailautume, gerai suprasdami, kad „nelabumas niekada nebuvo [ir niekada nebus] laimė“9. Tad Ezechielis, ir visi pranašai prieš jį ir po jo, iš širdies skelbdami Dievo žodį visus klausančius įspėjo gręžtis nuo Šėtono, savo sielų priešo, ir rinktis „laisvę ir amžinąjį gyvenimą per didįjį visų žmonių Tarpininką“10.
Nors pareigą įspėti stipriausiai jaučia pranašai, šią pareigą turi ir kiti žmonės. Tiesa, kad „kiekvienas įspėtas žmogus turi įspėti savo artimą“11. Mes, žinantieji šį didįjį laimės planą – ir su juo susijusius įsakymus – turėtume jausti troškimą dalytis tokiu pažinimu, nes jis iš esmės viską pakeičia tiek čia, tiek ir amžinybėje. O jei paklausime: „O kas gi mano artimas, kad jį įspėčiau?“, tai atsakymą tikrai surasime palyginime, kuris prasideda taip: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas“12 ir t. t.
Palyginimas apie gerąjį samarietį šiame kontekste mums primena, kad klausimas: „Kas yra mano artimas?“, buvo susijęs su dviem didžiaisiais įsakymais: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį.“13 Meilė motyvuoja pakelti įspėjimo balsą – meilė Dievui ir meilė artimui. Įspėti reiškia rūpintis. Viešpats nurodo, kad tai daryti reikia „su švelnumu ir romumu“14, ir „įtikinimu, didžiu kantrumu, gerumu […] ir neveidmainiška meile“15. Tai gali būti skubu, lyg bandytume įspėti savo rankelę į ugnį kišantį vaiką. Tai turi būti aišku ir kartais griežta. Kartais įspėjimas gali būti lyg papeikimas, „kai įkvepia Šventoji Dvasia“16, tačiau visuomet toks įspėjimas būna pagrįstas meile. Pavyzdžiui, atkreipkite dėmesį į meilę, kuri motyvuoja mūsų misionierius tarnauti ir aukotis.
Meilė tikrai vers tėvus įspėti savo brangiausius „artimuosius“ – savo pačių vaikus. Tai apima Evangelijos tiesų mokymą ir jų liudijimą. Tai apima vaikų mokymą Kristaus doktrinos: tikėjimo, atgailos, krikšto ir Šventosios Dvasios dovanos.17 Viešpats tėvams primena: „Aš įsakiau jums auginti savo vaikus šviesoje ir tiesoje.“18
Labai svarbu, kad vykdydami savo pareigą įspėti tėvai aiškintų ne tik apie demoralizuojančias nuodėmės pasekmes, bet ir apie paklusnumo įsakymams džiaugsmą. Prisiminkite Enoso žodžius apie tai, kas paskatino jį ieškoti Dievo, gauti nuodėmių atleidimą ir atsiversti:
„Štai, išėjau aš į mišką medžioti žvėrių; ir žodžiai, kuriuos dažnai girdėjau savo tėvą kalbant apie amžinąjį gyvenimą ir šventųjų džiaugsmą, giliai įsismelkė į mano širdį.
Ir mano siela alko; ir aš atsiklaupiau priešais savo Sutvėrėją, ir šaukiausi jo, karštai melsdamas ir prašydamas.“19
Dėl Savo neprilygstamos meilės ir rūpesčio kitais bei jų laime Jėzus nedelsė įspėti. Savo tarnystės pradžioje „Jėzus pradėjo pamokslauti, skelbdamas: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė!“20 Žinodamas, jog ne visi keliai veda į dangų, Jis įsakė:
„Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių.
O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa.“21
Jis skyrė laiko nusidėjėliams, sakydamas: „Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai.“22
O Rašto žinovų, fariziejų ir sadukiejų veidmainystes Jėzus smerkė be kompromisų. Jo įspėjimai ir įsakymai buvo be išvedžiojimų: „Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o paliekate, kas Įstatyme svarbiau, – teisingumą, gailestingumą ir tikėjimą. Tai turite daryti ir ano nepalikti!“23 Tikrai, niekas nekaltintų Gelbėtojo nemeile šiems Raštų žinovams ir fariziejams, juk Jis kentėjo ir mirė tam, kad išgelbėtų ir juos. Tačiau net ir mylėdamas juos, Jis negalėjo ignoruoti jų nuodėmingumo, tad neabejotinai juos taisė. Vienas rašytojas pastebėjo: „Savo pasekėjus Jėzus mokė daryti tai, ką Jis pats darė: žmonių nesmerkti, tačiau mokyti apie nuodėmę, nes meilė reikalauja įspėti žmones apie tai, kas juos gali žaloti.“24
Kartais keliančius įspėjimo balsą laiko greitais kritikuoti. Tačiau paradoksalu yra tai, kad tiesą laikantieji reliatyviu dalyku, o moralės standartus – asmeninio pasirinkimo reikalu dažniausiai yra tie patys žmonės, kurie aršiausiai kritikuoja nepriimančius dabartinės „teisingo mąstymo“ normos. Kitas rašytojas tai pavadino „gėdos kultūra“:
„Kaltės kultūroje, ar esi geras ar blogas, žinai per tai, ką jaučia tavo sąžinė. Gėdos kultūroje, ar esi geras ar blogas, žinai per tai, ką apie tave tau sako bendruomenė – pagerbdama tave ar atstumdama. […] [Gėdos kultūroje] moralinis gyvenimas statomas ne ant gėrio ir blogio tiesės; jis statomas ant įsileidimo ir atstūmimo tiesės. […]
Įsileidimu ir atstūmimu grįstoje moralinėje sistemoje visi yra nuolatinėje nesaugumo būsenoje. Nėra jokių pastovių standartų, tik kintantis teisimas iš minios. Tai padidėjusio jautrumo, perdėtų reakcijų ir dažnos moralinės panikos kultūra, kada kiekvienas jaučiasi turįs pritarti daugumai. […]
Kaltės kultūra gali būti atšiauri, tačiau vis dar gali nekęsti nuodėmės ir mylėti nusidėjėlį. Šiuolaikinė gėdos kultūra tariamai vertina įsileidimą ir toleranciją, tačiau gali būti keistai negailestinga tiems, kurie nesutinka ir kurie nepritampa.“25
Kaip tai skiriasi nuo „mūsų Išpirkėjo uolos“26 – stabilaus ir pastovaus teisumo ir dorybės pamato. Daug geriau turėti nesikeičiantį Dievo įstatymą, pagal kurį galime rinktis savo likimą, o ne būti socialinės žiniasklaidos kompanijų nenuspėjamų taisyklių ir rūstybės įkaitu. Daug geriau žinoti tiesą, nei būti „siūbuojam[am] ir nešiojam[am] bet kokio mokymo vėjo“27. Daug geriau atgailauti ir lygiuotis į Evangelijos standartą, nei apsimesti, jog nėra gėrio ar blogio, kankintis nuodėmėje ir gailėtis.
Viešpats yra pareiškęs: „Įspėjimo balsas skambės visiems žmonėms burnomis mano mokinių, kuriuos aš išsirinkau šitomis paskutinėmis dienomis.“28 Būdami sargybiniai ir mokiniai, mes negalime būti neutralūs šio „pranašesnio kelio“29 atžvilgiu. Kaip ir Ezechielis, negalime „nepūsti trimito“, kai matome link žemės artėjantį kardą.30 Tai nereiškia, kad turėtume veržtis pro savo kaimyno duris ar stoti miesto aikštėje ir šaukti: „Atgailaukite!“ Tiesą sakant, kai pagalvoji, sugrąžintoje Evangelijoje mes turime tai, ko žmonės savo sielos gelmėse tikrai nori. Taigi, įspėjimo balsas dažniausiai turi būti ne tik civilizuotas, bet ir, kaip išsireiškė Psalmininkas, „džiaugsmingas triukšmas“31.
Savaitraščio Deseret News nuomonių skilties redaktorius Helas Boidas pateikė pavyzdį, kokią meškos paslaugą darome tylėdami. Jis pastebėjo, kad nors amerikiečių visuomenės elito atstovai santuoką vis dar laiko „intelektualių debatų“ reikalu, tačiau jų pačių gyvenime santuoka nėra debatų reikalas. „Elito atstovai tuokiasi, laikosi santuokos ir deda pastangas, kad jų vaikai mėgautųsi stabilios santuokos privalumais. […] Tačiau problema ta, jog [jie] nėra linkę pamokslauti apie tai, kaip gyvena.“ Jie nenori to „primesti“ tiems, kam tikrai praverstų jų moralinė lyderystė, tad „turbūt jau laikas turintiems išsilavinimą ir stiprias šeimas liautis apsimetinėti, kad yra neutralūs, pradėti pamokslauti apie tai, ką jiems praktiškai reiškia santuoka ir vaikų auklėjimas, […] [ir] padėti savo tėvynainiams amerikiečiams tai priimti“32.
Mes tikime, kad ypač jūs, augančioji karta, jaunuoliai ir jauni suaugusieji, kuriems ateityje Viešpats turės patikėti Savo darbo sėkmę, tiek viešai, tiek privačiai palaikysite Evangelijos mokymus ir Bažnyčios standartus. Nepalikite tų, kurie priimtų tiesą, svyruoti ir žūti dėl neišmanymo. Nesileiskite klaidinami neteisingų nuomonių apie toleranciją ir nesibaiminkite – nesibaiminkite nepatogumų, pasmerkimo ar net kančios. Atminkite šį Gelbėtojo pažadą:
„Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja.
Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus.“33
Galiausiai visi atsiskaitysime Dievui už savo pasirinkimus ir nugyventą gyvenimą. „Mano Tėvas pasiuntė mane, kad būčiau iškeltas ant kryžiaus ir kad po to, kai būsiu iškeltas ant kryžiaus, visus žmones traukčiau pas save, idant kaip aš buvau iškeltas žmonių, taip žmonės būtų iškelti Tėvo, kad stotų priešais mane, idant būtų teisiami už savo darbus, ar jie geri, ar jie pikti.“34
Suprasdamas tai – t. y. Viešpaties viršenybę – maldauju šiais Almos žodžiais:
„Ir dabar, mano broliai [ir seserys], aš trokštu iš savo širdies gilumos, taip, su dideliu susirūpinimu, netgi iki skausmo, kad jūs […] atmestumėte savo nuodėmes, ir neatidėliotumėte savo atgailos dienos;
bet kad nusižemintumėte priešais Viešpatį ir šauktumėtės jo švento vardo, ir nuolat budėtumėte ir melstumėtės, kad nebūtumėte gundomi labiau negu galite pakelti, ir todėl būtumėt vedami Šventosios Dvasios […];
tikėdami Viešpatį; vildamiesi, kad gausite amžinąjį gyvenimą; visuomet turėdami Dievo meilę savo širdyse, kad galėtumėte būti iškelti paskutiniąją dieną ir įeiti į jo atilsį.“35
Kartu su Dovydu ištarkime: „Tavo teisumo nepaslėpiau savo širdyje, apie Tavo ištikimybę ir išgelbėjimą kalbėjau. Nenutylėjau apie Tavo malonę ir tiesą dideliame susirinkime. Viešpatie, nesulaikyk man savo gailestingumo.“36 Jėzaus Kristaus vardu, amen.