Bažnyčios draugams ir besidomintiesiems
Jei sumokėsite apreiškimo kainą – nusižeminsite, skaitysite, melsitės ir atgailausite, – dangūs atsivers ir sužinosite, kad Jėzus yra Kristus.
1988 m. rugsėjo 16 d., penktadienio popietę, Visente Lopeso apylinkės susirinkimų namuose Buenos Airėse, Argentinoje, buvau pakrikštytas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariu. Tą dieną mane pakrikštijo labai geras mano draugas Alinas Spanausas, ir aš jaučiausi laimingas, palengvėjęs, nusiteikęs sužinoti daugiau.
Šiandien noriu papasakoti apie kelias pamokas, kurių išmokau eidamas link krikšto, – viliuosi, kad jos padės tiems iš jūsų, kurie dar nesate Bažnyčios nariai. Meldžiuosi, kad jūsų širdys būtų paliestos Dvasios taip, kaip buvo paliesta manoji.
Pirma, susitikimas su misionieriais
Kodėl žmogus, kurio neslegia sunkumai, poreikiai ar klausimai, turėtų norėti susitikti su misionieriais ir išklausyti jų pamokas? Na, mano atveju, tai buvo meilė – meilė merginai, vardu Reni. Pamilau ją ir norėjau vesti. Ji buvo kitokia ir jos standartai skyrėsi nuo daugumos mano pažinotų merginų. Tačiau įsimylėjau ją ir paprašiau tekėti už manęs, o ji pasakė: „Ne!“
Buvau sutrikęs. Man atrodė, kad esu pavydėtinas jaunikis! Buvau gražus, 24 metų amžiaus, baigęs koledžą ir turėjau gerą darbą. Ji užsiminė apie savo tikslus – ištekėti tik už to, kuris galėtų ją nusivesti į šventyklą sukurti amžiną šeimą, – ir atmetė mano pasiūlymą. Norėjau, kad bendrautume toliau, todėl sutikau susitikti su misionieriais. Ar tai tinkama priežastis susitikti su misionieriais? Na, man ji buvo tinkama.
Pirmą kartą susitikęs su misionieriais nelabai supratau, ką jie sakė, ir tiesą sakant, nelabai kreipiau į juos dėmesį. Naujai religijai mano širdis buvo uždara. Tenorėjau įrodyti, kad jie yra neteisūs, ir išlošti laiko įtikinti Reni vis tiek tekėti už manęs.
Dabar mano vaikai yra tarnavę arba tarnauja misijose ir aš suprantu, kiek tie vaikinai ir merginos aukojasi, kad galėtų mokyti Jėzaus Kristaus Evangelijos. Dabar norėčiau, kad būčiau buvęs dėmesingesnis mane mokiusiems nuostabiems misionieriams, vyresniesiems Ričardsonui, Farelui ir Hailandui.
Taigi remdamasis pirma savo pamokasakau jums, Bažnyčios draugai ir besidomintieji, kai susitiksite su misionieriais, prašau žiūrėti į juos rimtai. Jie dėl jūsų aukoja svarbius savo gyvenimo metus.
Antra, bažnyčios lankymas
Pirmą kartą atėjęs į Bažnyčios susirinkimą išgirdau daug žodžių, kurių nesupratau. Kas yra tos bitutės? Kas yra Aarono kunigystė? Kas yra Paramos bendrija?
Jeigu Bažnyčioje esate pirmą kartą ir jus trikdo kažkas, ko nesuprantate, nesijaudinkite! Man taip pat buvo neaišku. Tačiau vis dar pamenu, kokius įspūdžius, naujus ramybės ir džiaugsmo jausmus aš jaučiau. Tada dar nežinojau, bet Šventoji Dvasia šnibždėjo mano ausims ir širdžiai: „Tai teisinga.“
Taigi apibrėšiu šią pamoką vienu sakiniu: jeigu esate sutrikę, nesijaudinkite – prisiminkite ką jautėte; tai ateina iš Dievo.
Trečia, Mormono Knygos skaitymas
Po kelių susitikimų su misionieriais nedariau jokios pažangos. Nejaučiau, kad būčiau gavęs Evangelijos teisingumo patvirtinimą.
Vieną dieną Reni manęs paklausė: „Ar tu skaitai Mormono Knygą?“
Atsakiau: „Ne“. Juk klausiausi misionierių mokymų – ar to nepakako?
Su ašaromis akyse Reni patikino mane, kad ji žino, jog Mormono Knyga yra tikra, ir paaiškino, kad jeigu aš noriu sužinoti, ar ji tikra, yra tik vienas būdas – ją skaityti! O tada paklausti!
Skaitykite, savo širdyse apmąstykite ir „paklaus[kite] Dievą, Amžinąjį Tėvą, Kristaus vardu, […] nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdami Kristų“ (Moronio 10:4), ar Mormono Knyga yra tikra, ar tai yra tikroji Bažnyčia.
Taigi trečioji pamoka vienu sakiniu: Kada gausite Mormono Knygą ir būsite paraginti skaityti ir paklausti Dievą, ar tai, kas joje aprašyta, yra tikra, prašau, tiesiog darykite tai!
Galiausiai, atgailaukite
Paskutinis išgyvenimas, apie kurį noriu papasakoti, yra atgaila. Išklausęs visų misionierių pamokų vis dar nebuvau įtikintas, kad savo gyvenime turiu ką nors keisti. Buvo toks jaunas savimi pasitikintis misionierius, menkai žinojęs ispanų kalbą, vyresnysis Katleris, kuris vieną dieną pasakė: „Žoakinai, paskaitykime kartu Almos 42 skyrių ir skaitydami įterpkime tavo vardą.
Pamaniau, kad tai kvaila, tačiau padariau, kaip prašė vyresnysis Katleris, ir taip perskaičiau 1-ą eilutę: „Ir dabar, mano sūnau [Žoakinai], aš suvokiu, kad yra dar šis tas, kas jaudina tavo protą, ko jūs negalite suprasti.“ O! Knyga kalbėjo man.
Tada perskaitėme 2 eilutę: „Dabar štai, mano sūnau [Žoakinai], aš tau paaiškinsiu tai“, o toliau buvo aprašytas Adomo nuopuolis.
Paskui 4 eilutę: „Ir taip matome, kad [Žoakinui] buvo duotas laikas atgailauti.“
Mes toliau skaitėme lėtai, eilutę po eilutės, kol pasiekėme paskutines tris eilutes. Tada mane sukrėtė galinga jėga. Knyga prabilo tiesiogiai man ir aš pradėjau verkti skaitydamas: „Ir dabar, [Žoakinai] mano sūnau, aš norėčiau, kad neleistum šitiems dalykams daugiau varginti tavęs, ir tegul tik tavo nuodėmės vargina tave tuo varginimu, kuris atves tave […] į atgailą“ ( 29 eilutė).
Dabar suvokiu, kad tikėjausi gauti apreiškimą nesumokėdamas kainos. Iki tol niekada nebuvau iš tiesų kalbėjęs su Dievu, o mintis kalbėtis su kažkuo, ko nėra šalia, atrodė kvaila. Turėjau nusižeminti ir daryti tai, ko buvau prašomas, netgi jei mano pasaulietiškam protui tai atrodė kvaila.
Tą dieną atvėriau širdį Dvasiai, troškau atgailauti ir norėjau būti pakrikštytas! Iki tos akimirkos apie atgailą galvojau kaip apie kažką negatyvaus, susijusio tik su nuodėme ir nusižengimu, tačiau staiga pamačiau ją kitoje šviesoje, kaip kažką teigiamo, išvalančio kelią augimui ir laimei.
Vyresnysis Katleris šiandien yra čia, ir aš noriu padėkoti jam už tai, kad atvėrė mano akis. Nuo tada kiekvieną mano sprendimą veikė ta akimirka, kai nusižeminau, meldžiau atleidimo ir Jėzaus Kristaus Apmokėjimas, atliktas dėl manęs, tapo mano gyvenimo dalimi.
Taigi, paskutinė pamoka vienu sakiniu: Išgyvenkite atgailą; niekas jūsų nepritrauks arčiau Viešpaties Jėzaus Kristaus nei troškimas keistis.
Mano brangūs besidomintieji, Bažnyčios draugai, jei šiandien klausotės, esate labai arti to, kad pasiektumėte didžiausią džiaugsmą. Esate arti!
Noriu pakviesti jus iš visų širdies jėgų ir iš savo sielos gelmių – eikite ir būkite pakrikštyti! Tai bus geriausia, ką kada nors padarysite. Tai pakeis ne tik jūsų gyvenimą, bet taip pat ir jūsų vaikų bei vaikaičių gyvenimus.
Viešpats palaimino mane per šeimą. Vedžiau Reni ir mes susilaukėme keturių nuostabių vaikų. O dėl savo krikšto galiu, kaip ir senovės pranašas Lehis, pakviesti juos ragauti gyvybės medžio vaisiaus, kuris yra Dievo meilė (žr. 1 Nefio 8:15; 11:25). Galiu padėti jiems ateiti pas Kristų.
Todėl prašau apsvarstyti mano patirtį ir 1) žiūrėti į misionierius labai rimtai, 2) lankyti bažnyčią ir prisiminti dvasinius jausmus, 3) skaityti Mormono Knygą ir paklausti Viešpaties, ar ji yra tikra, bei 4) išgyventi atgailą ir būti pakrikštytiems.
Liudiju jums, kad jei sumokėsite apreiškimo kainą – nusižeminsite, skaitysite, melsitės ir atgailausite, – dangūs atsivers ir sužinosite, kaip žinau aš, kad Jėzus yra Kristus, kad Jis yra mano ir jūsų Gelbėtojas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.