Šventa Dvasia, vesk visus
Dievišku pavedimu Šventoji Dvasia įkvepia, liudija, moko ir ragina vaikščioti Viešpaties šviesoje.
Broliai ir seserys, aš, kaip ir jūs, matau, kaip spartinamas Viešpaties darbas per prezidentą Tomą S. Monsoną ir tai, ką jis kalbėjo šį rytą. Mūsų brangus pranaše1, prezidente Monsonai, mes mylime jus, palaikome jus ir meldžiamės už jus.
Šį savaitgalį jutome Dvasios išsiliejimą. Ar esate šioje didžiulėje salėje, ar stebite namuose, ar susirinkę į susirinkimų namus tolimiausiuose pasaulio kampeliuose – visi turėjote galimybę pajusti Viešpaties Dvasią. Toji Dvasia jūsų širdims ir protams patvirtina tiesas, kurių mokoma šioje konferencijoje.
Prisiminkite tokius pažįstamos giesmės žodžius:
Iš pastarųjų dienų apreiškimo žinome, kad Dievybę sudaro trys skirtingos ir atskiros esybės: mūsų Dangiškasis Tėvas, Jo Viengimis Sūnus Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia. Mes žinome, kad „Tėvas turi kūną iš mėsos ir kaulų, tokį pat apčiuopiamą kaip žmogaus; Sūnus – taip pat; bet Šventoji Dvasia neturi kūno iš mėsos ir kaulų, bet yra dvasinė asmenybė. Jei būtų kitaip, Šventoji Dvasia negalėtų gyventi mumyse.“3
Mano šiandienos žinia bus apie Šventosios Dvasios svarbą mūsų gyvenimuose. Mūsų Tėvas danguje žinojo, kad mirtingame gyvenime susidursime su iššūkiais, negandomis ir neramumais; Jis žinojo, kad grumsimės su klausimais, nusivylimais, pagundomis ir silpnybėmis. Kad suteiktų mums žemiškos stiprybės ir dieviškos pagalbos, Jis parūpino Šventąją Dvasią.
Šventoji Dvasia sujungia mus su Viešpačiu. Dievišku pavedimu, Ji įkvepia, liudija, moko ir ragina vaikščioti Viešpaties šviesoje. Mūsų šventa pareiga yra išmokti atpažinti Jos įtaką savo gyvenimuose ir į ją reaguoti.
Prisiminkite šį Viešpaties pažadą: „Aš tau suteiksiu savo Dvasios, kuri apšvies tavo protą, kuri pripildys tavo sielą džiaugsmo.“4 Man labai patinka šis patikinimas. Mūsų sielas pripildantis džiaugsmas su savimi atsineša amžinąją perspektyvą – kasdienės rutinos priešingybę. Tas džiaugsmas ateina kaip ramybė sunkumų ir širdgėlos metu. Jis suteikia paguodos ir drąsos, atskleidžia Evangelijos tiesas ir išplečia mūsų meilę Viešpačiui ir visiems Dievo vaikams. Nors tokių palaimų poreikis yra milžiniškas, tačiau pasaulis jas yra vienaip ar kitaip užmiršęs ir apleidęs.
Kiekvieną savaitę priimdami šventą sakramentą sudarome sandorą visuomet atminti Jį – Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo apmokančiąją auką. Mums pažadėta, kad jei laikysimės šios sandoros, tai „jo Dvasia visuomet [bus] su [mumis]“5.
Kaip tai daryti?
Pirma, stengtis gyventi taip, kad būtume verti tos Dvasios.
Šventoji Dvasia lydi tuos, kurie yra „stropūs prisiminti Viešpatį, savo Dievą, diena iš dienos“6. Viešpats pataria, kad turime „[atidėti] į šalį šio pasaulio dalykus ir [siekti] geresniojo pasaulio dalykų“7, „kadangi Viešpaties Dvasia negyvena nešventose šventyklose“8. Visuomet turime stengtis paklusti Dievo įstatymams, studijuoti Raštus, melstis, lankyti šventyklą ir ištikimai laikytis tryliktojo tikėjimo teiginio: „Būti sąžiningi, patikimi, skaistūs, geranoriški, dorybingi ir daryti gera visiems žmonėms.“9
Antra, turime norėti priimti tą Dvasią.
Viešpats yra pažadėjęs: „Aš tau pasakysiu tavo prote ir tavo širdyje, Šventąja Dvasia, kuri nužengs ant tavęs ir kuri apsigyvens tavo širdyje.”9 Tai ėmiau suprasti, kai jaunystėje tarnavau misionieriumi Skoč Pleinse, Naujojo Džersio valstijoje. Vieną karštą liepos rytą pajutome raginimą apsilankyti pas Šventyklos aikštėje rekomenduotą asmenį. Pasibeldėme į Elvudo Šeiferio namų duris. Ponia Šeifer mandagiai mus išprašė.
Jai uždarant duris pajutau turįs padaryti tai, ko nebuvau daręs niekada anksčiau ir daugiau niekada to nekartojau! Koja užlaikiau duris ir paklausiau: „Gal žinote, kam dar būtų įdomi mūsų žinia?“ Susidomėjo jos šešiolikmetė dukra Marti, kuri dieną prieš mūsų apsilankymą meldė patarimo. Marti susitiko su mumis, o ilgainiui į pokalbius įsijungė ir mama. Abi jos prisijungė prie Bažnyčios.
Pasikrikštijus Marti, pasikrikštijo ir Evangelijos sandoras vėliau sudarė dar 136 žmonės, įskaitant daugybę jos pačios šeimos narių. Koks esu dėkingas, kad klausiausi Dvasios ir tą karštą liepos dieną koja užlaikiau duris. Šiandien čia yra Marti ir daug jos šeimos narių.
Trečia, turime atpažinti atėjusią Dvasią.
Iš patirties žinau, kad Dvasia dažniausiai bendrauja per jausmus. Ją jaučiate per jums pažįstamus ir suprantamus žodžius, raginančius jus. Paklausykite, kaip reagavo nefitai, klausydamiesi Viešpaties maldos už juos: „Ir minia girdėjo ir liudija; ir jų širdys buvo atvertos, ir jie savo širdimis suprato žodžius, kuriais jis meldėsi.“10 Savo širdimis jie suprato Jo maldos žodžius. Šventosios Dvasios balsas yra ramus ir tylus.
Senajame Testamente Elija susirėmė su Baalo pranašais. Tie pranašai tikėjosi, kad Baalo „balsas“ pasigirs lyg griaustinis ir įžiebs jų aukurą. Tačiau nebuvo jokio balso ir jokios ugnies.11
Po kiek laiko Elija meldėsi. „Viešpats praėjo, ir didelė bei smarki audra, ardanti kalnus ir trupinanti uolas, buvo priešais Viešpatį. Bet audroje nebuvo Viešpaties. Po audros drebėjo žemė, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime.
Žemės drebėjimui praėjus, pakilo liepsnos, bet ir liepsnose Viešpaties nebuvo. Tada pasigirdo tylus ramus balsas.“12
Ar pažįstate šį balsą?
Prezidentas Monsonas yra mokęs: „Eidami gyvenimo keliu mokykimės Dvasios kalbos.“13 Toji Dvasia mums kalba jausmais. Tie jausmai yra švelnūs, jie lyg baksteli mus veikti, ką nors daryti, ką nors pasakyti ir tam tikru būdu reaguoti. Jei garbiname paviršutiniškai ar atsainiai, esame apsnūdę ar nujautrinti pasaulietiškų siekių, tai galiausiai mūsų gebėjimas jausti atbuks. Nefis Lamanui ir Lemueliui sakė: „[Ji] kalbėjo jums; taip, laikas nuo laiko jūs girdėjote [jos] balsą; ir [ji] kalbėjo jums ramiu tyliu balsu, bet jūs buvote bejausmiai, tad negalėjote jausti [jos] žodžių.“14
Praeitą birželį su paskyrimu lankiausi Pietų Amerikoje. Įtemptoje 10 dienų kelionėje aplankėme Kolumbiją, Peru ir Ekvadorą. Ekvadoro Portovjecho ir Mantos miestuose milžiniškas žemės drebėjimas užmušė šimtus, sužeidė dešimtis tūkstančių žmonių, apgadino ir sugriovė namus ir bendruomenes. Pajutau raginimą į savo kelionės tvarkaraštį įtraukti vizitą pas tų miestų narius. Nebuvome tikri, ar sugebėsime ten nusigauti, nes keliai buvo sugadinti. Tiesą sakant, mums buvo sakoma, jog negalėsime ten nuvykti, tačiau tas raginimas nesiliovė. Tad galiausiai buvome palaiminti galimybe aplankyti abu miestus.
Kadangi nepranešėme iš anksto, manėme, kad į skubomis surengtas sueigas ateis vos keli vietos kunigijos vadovai. Bet mums atvykus į kiekvieną iš kuolo centrų pamatėme, kad susirinkimų salės buvo sausakimšos. Kai kurie iš susirinkusiųjų buvo to regiono dvasiniai galiūnai, pionieriai, tvirtai įsikabinę į Bažnyčią, raginantys ir kitus prisijungti prie garbinimo ir savo gyvenimuose jausti Dvasią. Pirmose eilėse sėdėjo nariai, kurie to žemės drebėjimo metu neteko savo mylimųjų ir kaimynų. Pajutau raginimą visiems susirinkusiems suteikti savo apaštališką palaiminimą – vieną iš pirmųjų mano suteiktų tokių palaiminimų. Nors stovėjau salės priekyje, tačiau jaučiau, lyg savo rankas būčiau uždėjęs ant kiekvieno iš jų galvų. Jaučiau, kad ėmė lietis Viešpaties žodžiai.
Bet tai dar ne viskas. Pajutau raginimą jiems pasisakyti, kaip tai padarė Amerikos žemyne apsilankęs Jėzus Kristus. „Jis ėmė jų mažus vaikus […] ir laimino juos, ir meldėsi Tėvui dėl jų.“15 Ekvadore lankėmės su mūsų Tėvo reikalais, ir tai buvo Jo vaikai.
Ketvirta, turime veikti sulig pirmuoju raginimu.
Atminkite šiuos Nefio žodžius: „Ir aš buvau vedamas Dvasios, nežinodamas iš anksto, ką turėsiu daryti. Nepaisydamas to, – sako jis, – aš ėjau.“16
Taip turime daryti ir mes. Turime pasikliauti pirmaisiais raginimais. Kartais mes imame racionalizuoti, svarstyti, ar tai iš dvasios, ar iš mūsų pačių. Kai imame taip abejoti ar nebūti tikri – o taip nutinka mums visiems – atmetame Dvasią; imame kvestionuoti dievišką patarimą. Pranašas Džozefas Smitas mokė: „Jei klausysitės pirmųjų raginimų, devynis kartus iš dešimties jūs nesuklysite.“17
Leiskite perspėti: nesitikėkite, kad paklausę Šventosios Dvasios išvysite gausius palaiminimus. Atminkite, kad darote „ramaus tylaus balso“ darbą.
Kai tarnavau misijos prezidentu Niujorko mieste, su keliais iš savo misionierių pietavome viename iš Bronkso rajono restoranų. Šalia mūsų vėliau atėjo ir atsisėdo jauna šeima. Jie atrodė idealiai tinkantys Evangelijai. Stebėjau savo misionierius, įnikusius į pokalbius su manimi, o toji šeima baigė valgyti ir išėjo pro duris. Tada tariau: „Vyresnieji, štai jums šiandienos pamoka. Matėte, kaip į restoraną užsuko graži šeimyna. Ką turėjome padaryti?“
Vienas iš vyresniųjų skubiai atsakė: „Norėjau atsistoti ir nueiti juos užkalbinti. Jutau bakstelėjimą, bet nereagavau.“
Aš tariau: „Vyresnieji, visuomet turime veikti sulig pirmuoju raginimu. Tas tavo jaustas bakstelėjimas buvo Šventoji Dvasia!“
Pirmieji raginimai – tai tyras įkvėpimas iš dangaus. Kai jie mums patvirtina ar paliudija, turime atpažinti, kas tai yra, ir niekada neleisti jiems praslysti pro šalį. Labai dažnai Dvasia įkvepia mus ištiesti pagalbos ranką stokojančiam, ypač šeimai ir draugams. „Taip […] ramus tylus balsas, kurio kuždesys veria kiaurai ir persmelkia viską“18, parodo mums progą pamokyti Evangelijos, paliudyti apie Sugrąžinimą ir Jėzų Kristų, išsakyti palaikymą ir susirūpinimą ir išgelbėti vieną iš brangiųjų Dievo vaikų.
Įsivaizduokite, kad esate iš vadinamojo greitojo reagavimo būrio. Daugumoje bendruomenių tokie greitojo reagavimo būriai, reaguojantys į tragedijas, nelaimes ar katastrofą, yra gaisrininkai, policininkai ir paramedikai. Jie atvyksta su įjungtais švyturėliais ir, noriu pridurti, kad esame jiems be galo dėkingi. Viešpaties būdas yra mažiau akivaizdus, bet jis taip pat reikalauja staigios reakcijos. Viešpats žino visų Savo vaikų poreikius. Be to, Jis žino, kas yra pasiruošęs padėti. Jei melsdamiesi ryte Viešpačiui pranešime apie savo pasiruošimą, Jis pakvies mus reaguoti. O jei reaguosime, tai Jis kvies mus ir vėl, kol suvoksime, kad, kaip sako prezidentas Monsonas, „vykdome Viešpaties pavedimą“.19 Tapsime dvasiniu greitojo reagavimo būriu, teikiančiu pagalbą iš aukštybių.
Jei būsime dėmesingi mums ateinantiems raginimams, augsime apreiškimo dvasioje ir sulauksime vis daugiau dvasinių įžvalgų ir patarimų. Viešpats yra pasakęs: „Pasitikėk ta Dvasia, kuri veda daryti gera.“20
Tad rimtai žiūrėkime į šį Viešpaties kvietimą: „Būkite džiugūs, nes aš jus vesiu.“21 Jis veda mus per Šventąją Dvasią. Tad gyvenkime arti tos Dvasios, greitai veikdami sulig savo pirmaisiais raginimais ir žinodami, kad jie ateina iš Dievo. Liudiju apie Šventosios Dvasios galią vesti mus, sergėti mus ir visada būti su mumis. Jėzaus Kristaus vardu, amen.