Mūsų Gerasis Ganytojas
Jėzus Kristus, mūsų Gerasis Ganytojas, džiūgauja matydamas, kaip Jo sergančios avys po truputį sveiksta.
Suvokę begalinę mūsų Dangiškojo Tėvo užuojautą nusidėjėliams, galime šiek tiek pažinti Jo charakterį ir būti dėkingi už tai, kad Jis netapatina nuodėmės su nusidedančiu. Tai padeda mums teisingiau suprasti Jo charakterį, tobulumą bei savybes1 ir yra tikėjimo Juo ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi pagrindas. Gelbėtojo užuojauta, nepaisant mūsų netobulumo, veda pas Jį ir skatina mus nuolatinių sunkumų apsuptyje atgailauti ir sekti Jo pavyzdžiu. Tapdami panašesni į Jį išmokstame elgtis su kitais taip, kaip Jis, nepaisydami jokių išorinių bruožų ar elgesio.
Išorinių asmens bruožų netapatinimo su pačiu asmeniu poveikis yra prancūzų rašytojo Viktoro Hugo romano Vargdieniai pagrindinė mintis.2 Romano pradžioje pasakotojas apibūdina Dinio vyskupą Bjenveniu Mirielį ir aprašo dilemą, su kuria susiduria vyskupas. Ar turėtų jis aplankyti vyrą, prisiekusį ateistą, visuomenės niekinamą dėl ankstesnio elgesio per Prancūzijos revoliuciją?3
Pasakotojas teigia, kad būtų natūralu, jei vyskupas tam vyrui jaustų stiprią antipatiją. Tada užduoda paprastą klausimą: „Ar ganytojas turi teisę pasitraukti nuo susna apkrėstos avies?“4 Atsakydamas už vyskupą pasakotojas užtikrintai pasako: „Ne.“ Paskui prideda šmaikštų komentarą: „Antra vertus, ir avis aviai nelygu!“5
Toje pastraipoje Hugo žmogaus „nelabumą“ sulygina su avies odos liga, o vyskupą su ganytoju, kuris nepasišalina pamatęs, kad avis serga. Vyskupas jaučia užuojautą ir vėliau romane panašiai užjaučia kitą vyrą, pagrindinį romano veikėją, degradavusį buvusį kalinį Žaną Valžaną. Vyskupo malonė ir empatija paskatina Žaną Valžaną pakeisti savo gyvenimo kryptį.
Kadangi Dievas Raštuose vartoja ligą kaip nuodėmės metaforą, prasminga paklausti: „Kaip Jėzus Kristus elgiasi susidūręs su mūsų metaforinėmis ligomis – nuodėmėmis?“ Juk Gelbėtojas yra pasakęs, kad Jis „negal[i] žiūrėti į nuodėmę net su mažiausiu nuolaidžiavimu“6, tad kaip Jis žiūri į mus, tokius netobulus, ir baisėdamasis bei bjaurėdamasis neatsitraukia?
Atsakymas yra paprastas ir aiškus. Būdamas Gerasis Ganytojas,7 Jėzus Kristus mato Savo avių ligą kaip gydymo, rūpesčio ir užuojautos reikalaujančią būseną. Tas ganytojas, mūsų Gerasis Ganytojas, džiūgauja matydamas, kaip Jo sergančios avys po truputį sveiksta.
Gelbėtojas išpranašavo, kad Jis „ganys savo bandą kaip piemuo“8, paklydusių ieškos, išsklaidytas surinks, sužeistas aptvarstys ir ligotas pastiprins9. Nors atsimetęs Izraelis apibūdinamas kaip ištiktas nuodėmingais „sumušim[ais], randai[s] [ir] pūliuojančiomis žaizd[omis]“10, Gelbėtojas drąsino, mokė ir žadėjo išgydymą.11
Gelbėtojo žemiškąją tarnystę iš tikrųjų apibūdino meilė, užuojauta ir empatija. Jis nevaikščiojo Galilėjos ir Judėjos dulkėtais keliais su panieka ir nekrūpčiojo pamatęs nusidėjėlius. Jis nesišalino jų baisėdamasis. Ne, Jis valgė su jais.12 Jis padėjo ir laimino, pakylėjo ir ugdė, baimę ir neviltį pakeisdavo džiaugsmu ir viltimi. Kaip tikras ganytojas, Jis ieško mūsų ir randa, kad padėtų ir suteiktų vilties.13 Suprasdami Jo užuojautą ir meilę geriau galėsime panaudoti tikėjimą Juo ir atgailauti bei išgyti.
Evangelijoje pagal Joną yra aprašytas Gelbėtojo empatijos poveikis nusidėjėliui. Raštų žinovai ir fariziejai atvedė pas Gelbėtoją moterį, sugautą svetimaujant. Kaltintojai norėjo, kad ji būtų užmėtyta akmenimis pagal Mozės įstatymą. Jiems nesiliaujant klausinėti, Jėzus galiausiai tarė jiems: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį.“
Kaltintojai pasišalino, liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris.
„Nebematydamas nė vieno, tik moterį, Jėzus paklausė: „Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?“
Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“ Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“14
Žinoma, Gelbėtojas netoleravo svetimavimo. Tačiau Jis ir nepasmerkė moters. Jis paskatino ją keisti savo gyvenimą. Ji jautė norą keistis dėl Jo užuojautos ir gailestingumo. Biblijos Džozefo Smito Vertimas patvirtina jos pasikeitimą. Ten rašoma, kad nuo tos valandos ta moteris šlovino Dievą ir tikėjo Jo vardą.15
Nors Dievas yra empatiškas, neturėtume klaidingai manyti, kad Jis priima nuodėmę ir ją toleruoja. Taip nėra. Gelbėtojas atėjo į žemę, kad išgelbėtų mus iš mūsų nuodėmių, bet svarbiausia tai, kad Jis mūsų neišgelbės mums esant nuodėmėse.16 Įgudęs tardytojas Ziezromas kartą mėgino paspęsti pinkles Amulekui paklausdamas: „Ar [Mesijo atėjimas] išgelbės [Jo] žmones jų nuodėmėse? Ir Amulekas jam atsakė ir tarė: Sakau tau, ne, nes jis negali paneigti savo žodžio. […] Jis negali jų išgelbėti jų nuodėmėse.“17 Amulekas pasakė pagrindinę tiesą, kad tam, jog būtume išgelbėti iš savo nuodėmių, turime laikytis „atgailos sąlygų“, kurios išlaisvina Išpirkėjo galią išgelbėti mūsų sielas.18
Gelbėtojo užuojauta, meilė ir gailestingumas veda mus pas Jį.19 Per Apmokėjimą mes nebesame patenkinti savo nuodėminga būsena.20 Dievas aiškiai sako, kas yra teisinga ir Jam priimtina, o kas yra neteisinga ir nuodėminga. Taip yra ne todėl, kad Jis nori turėti nemąstančius, paklusnius pasekėjus. Ne, mūsų Dangiškasis Tėvas nori, kad Jo vaikai suvoktų ir noriai pasirinktų tapti tokie kaip Jis21, ir pasiruoštų tam gyvenimui, kuriuo mėgaujasi Jis.22 Tai darydami Jo vaikai įgyvendina savo dievišką lemtį ir tampa visko, ką turi Jis, paveldėtojais.23 Dėl tos priežasties Bažnyčios vadovai negali pakeisti Dievo įsakymų ar doktrinos priešingai Jo valiai, siekdami populiarumo arba norėdami įtikti.
Tačiau mums stengiantis visą gyvenimą sekti Jėzumi Kristumi, Jo gerumo nusidėjėliams pavyzdys yra ypač pamokantis. Mes, nusidėjėliai, turime, kaip ir Gelbėtojas, ieškoti, kaip su užuojauta ir meile padėti kitiems. Mūsų vaidmuo taip pat yra padėti ir laiminti, pakylėti ir ugdyti, baimę ir neviltį pakeisti džiaugsmu ir viltimi.
Gelbėtojas sudraudė asmenis, kurie šalinosi tų, į kuriuos žiūrėjo kaip į nešvarius, ir kurie iškeldami savo teisumą teisė kitus kaip nuodėmingesnius už save.24 Tokia buvo Gelbėtojo pabrėžta pamoka tiems, kurie „pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino“. Jis pasakė tokį palyginimą:
„Du žmonės atėjo į šventyklą melstis: vienas – fariziejus, o kitas – muitininkas.
Fariziejus stovėdamas taip sau vienas meldėsi: „Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas.
Aš pasninkauju du kartus per savaitę, duodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju.“
O muitininkas, atokiai stovėdamas, nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik, mušdamasis į krūtinę, maldavo: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“
Sakau jums: šitas [muitininkas] nuėjo į namus išteisintas, o ne anas [fariziejus]. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“25
Žinia mums aiški: atgailaujantis nusidėjėlis priartėja prie Dievo arčiau nei savo teisumą iškeliantis asmuo, smerkiantis tą nusidėjėlį.
Almos dienomis žmonės taip pat buvo linkę iškelti savo teisumą ir teisti kitus. Kada žmonės „pradėjo labiau tvirtinti bažnyčią; […] bažnyčios žmonės ėmė darytis išdidūs […] [ir] ėmė aukštintis dėl savo akių išdidumo ir […] pradėjo niekinti vienas kitą ir pradėjo persekioti tuos, kurie netikėjo pagal jų valią ir pageidavimą“26.
Toks persekiojimas buvo griežtai draudžiamas: „Dabar, tarp bažnyčios žmonių buvo griežtas įstatymas, kad joks žmogus, priklausantis bažnyčiai, neimtų ir nepersekiotų tų, kurie nepriklausė bažnyčiai, ir kad nebūtų persekiojimų tarp jų pačių.“27 Pastarųjų dienų šventieji vadovaujasi tuo pačiu principu. Draudžiama persekioti bet ką tiek Bažnyčioje, tiek už jos ribų.
Tie, kurie dėl kokios nors priežasties buvo persekiojami, žino, kaip tai yra neteisinga ir fanatiška. Būdamas paauglys septintajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje gyvenau Europoje ir patyriau nuolatinę kritiką bei psichologinį smurtą dėl to, kad buvau amerikietis ir priklausiau Bažnyčiai. Kai kurie mano bendraklasiai elgėsi su manimi tarytum būčiau asmeniškai atsakingas už nepopuliarią JAV politiką. Į mane buvo žiūrima taip, lyg mano religija būtų įžeidimas tautoms, kuriose gyvenau, kadangi ji skyrėsi nuo valstybės remiamos religijos. Vėliau daugelyje šalių visame pasaulyje teko pastebėti su kokiu nemaloniu išankstiniu nusistatymu ir diskriminacija susidūrė tie, prie kurių buvo kabinėjamasi dėl jų rasės ar priklausymo etninėms grupėms.
Persekiojimas būna įvairių formų: išjuokimas, priekabiavimas, psichologinis smurtas, pašalinimas ir atskyrimas arba neapykanta kitam. Turime saugotis fanatiškumo, kuris bjauriai puola manančius kitaip. Fanatiškumas iš dalies pasireiškia nenorėjimu suteikti vienodą laisvę reikštis.28 Visi, įskaitant religijos žmones, turi teisę viešoje erdvėje reikšti savo nuomonę. Tačiau niekas neturi teisės nekęsti kitų, kada tos nuomonės yra reiškiamos.
Bažnyčios istorija pateikia apsčiai pavyzdžių, kada su mūsų nariais buvo elgiamasi su neapykanta ir fanatizmu. Kaip būtų ironiškai liūdna, jeigu mes elgtumės su kitais taip, kaip buvo elgiamasi su mumis. Gelbėtojas mokė: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite.“29 Jei tikimės pagarbos, turime būti pagarbūs. Be to, mūsų nuoširdus atsivertimas atneša romumą ir širdies nusižeminimą, kuris pakviečia Šventąją Dvasią ir pripildo mus tobulos30 ir „neveidmainiškos […] meilės“31 kitiems.
Mūsų Gerasis Ganytojas nesikeičia ir šiandien nuodėmei ir nusidėjėliui jaučia tą patį, ką jautė vaikščiodamas žeme. Jis nesitraukia nuo mūsų, kai nusidedame, net jei Jam kartais gali atrodyti, kad „antra vertus, ir avis aviai nelygu!“ Jis mus taip stipriai myli, kad parūpino kelią atgailauti ir tapti švariems, kad galėtume grįžti pas Jį ir mūsų Dangiškąjį Tėvą.32 Tokiu būdu Jėzus Kristus taip pat parodė pavyzdį, kuriuo turime sekti, kad rodytume pagarbą visiems ir niekam neturėtume neapykantos.
Kaip Jo mokiniai visiškai atspindėkime Jo meilę ir atvirai bei visiškai mylėkime vieni kitus, kad nė vienas nesijaustų paliktas, vienišas ar beviltiškas. Liudiju, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gerasis Ganytojas, kuris myli mus ir rūpinasi mumis. Jis pažįsta mus ir už Savo „avis“ yra paguldęs Savo gyvybę.33 Jis taip pat gyvena dėl mūsų ir nori, kad pažintume Jį ir panaudotume tikėjimą Juo. Myliu ir garbinu Jį, ir esu labai dėkingas Jam, Jėzaus Kristaus vardu, amen.