Tobula meilė išveja baimę
Verčiau atidėkime į šalį savo baimes ir gyvenkime su džiaugsmu, nuolankumu, viltimi, drąsiai pasitikėdami, kad Viešpats yra su mumis.
Mano mylimi broliai ir seserys, brangūs draugai, kokia privilegija ir džiaugsmas susirinkti kaip pasaulinei Bažnyčiai, suvienytai tikėjimo ir meilės Dievui ir Jo vaikams.
Esu ypač dėkingas, kad su mumis yra mūsų mylimas pranašas Tomas S. Monsonas. Prezidente, mes visada į širdis priimsime jūsų nurodymo, patarimo ir išminties žodžius. Mes mylime jus, prezidente Monsonai, ir nuolat meldžiamės dėl jūsų.
Prieš daug metų, kai tarnavau kuolo prezidentu Frankfurte, Vokietijoje, pasibaigus vienam mūsų kuolo konferencijos susirinkimui, prie manęs priėjo miela, bet susirūpinusi sesuo.
Ji pasakė: „Argi ne siaubinga? Jums kalbant keturi ar penki žmonės kietai miegojo!“
Truputį pamąstęs atsakiau: „Esu įsitikinęs, kad miegas bažnyčioje yra viena sveikiausių miego rūšių.“
Mano nuostabi žmona Harietė nugirdo šį neoficialų pokalbį ir vėliau paminėjo, kad tai buvo vienas maloniausių kada nors mano duotų atsakymų.
Didysis nubudimas
Prieš kelis šimtus metų Šiaurės Amerikoje išplito judėjimas, pavadintas „Didžiuoju nubudimu“. Vienas jo pagrindinių uždavinių buvo pažadinti žmones, kurie atrodė miegą dvasinių reikalų atžvilgiu.
Jaunąjį Džozefą Smitą paveikė tai, ką jis išgirdo iš pamokslininkų, kurie dalyvavo to meto religiniame nubudime. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jis nusprendė nuoširdžiai per asmeninę maldą siekti sužinoti Viešpaties valią.
Tie pamokslininkai dramatiškai ir emocingai sakydavo pamokslus, kuriuose smarkiai pabrėždavo nusidėjėlių laukiančias pragaro kančias.1 Jų kalbos nemigdė žmonių, – bet galėjo tapti košmarų priežastimi. Jų tikslas ir būdas, regis, buvo prigąsdinti žmones, kad ateitų į bažnyčią.
Baimė kaip manipuliavimo priemonė
Istorijoje siekiant priversti žmones veikti dažnai buvo griebiamasi baimės. Gimdytojai taikė ją savo vaikams, darbdaviai – darbuotojams, o politikai – balsuotojams.
Marketingo specialistai supranta baimės galią ir dažnai ja remiasi. Veikiausiai dėl to kai kurios reklamos perteikia žinią, kad jeigu mes nesuskubsime nusipirkti jų sausų pusryčių arba praleisime progą įsigyti naujausią kompiuterinį žaidimą ar mobilųjį telefoną, rizikuosime nugyventi apgailėtiną gyvenimą ir mirsime vieniši bei nelaimingi.
Mes nusijuokiame iš to ir manome, kad niekada nepasiduosime tokiai manipuliacijai, tačiau kartais pasiduodame. Dar blogiau, mes kartais taikome panašius metodus siekdami, kad kiti darytų tai, ko norime mes.
Savo žinia šiandien noriu pasiekti du tikslus. Pirmas – paskatinti susimąstyti ir apmąstyti, kokiu mastu mes taikome baimę skatindami kitus – ir save pačius. Antras – pasiūlyti geresnį būdą.
Baimės problema
Pirma, paanalizuokime baimės problemą. Galiausiai, kuris iš mūsų nebuvo baime verčiamas geriau valgyti, užsisegti saugos diržą, daugiau mankštintis, taupyti pinigus arba netgi atgailauti dėl nuodėmės?
Tiesa, baimė gali galingai paveikti mūsų veiksmus ir elgesį. Tačiau ta įtaka paprastai yra laikina ir paviršutiniška. Baimė retai turi galią pakeisti mūsų širdis ir ji niekada nepavers mūsų tokiais žmonėmis, kurie mylės tai, kas teisu, ir norės paklusti Dangiškajam Tėvui.
Išsigandę žmonės gali kalbėti ir elgtis teisingai, bet jie nejaučia to, kas teisinga. Jie dažnai jaučiasi bejėgiai ir įsižeidę, netgi pikti. Ilgainiui tie jausmai veda prie nepasitikėjimo, niekinimo, net maišto.
Nelaimei, toks netinkamas požiūris į gyvenimą ir vadovavimą neapsiriboja pasaulietiniu gyvenimu. Mane liūdina, kai išgirstu apie Bažnyčios narius, kurie taiko neteisų viešpatavimą – namuose, atlikdami Bažnyčios pašaukimus, darbe arba kasdien bendraudami su kitais.
Dažnai žmonės gali pasmerkti kitų priekabiavimą, tačiau negali jo įžvelgti savo elgesyje. Jie reikalauja paklusti jų pačių nustatytoms taisyklėms, tačiau jei kiti nesilaiko tų išgalvotų taisyklių, jie drausmina juos žodžiais, emociškai, o kartais net fiziškai.
Viešpats yra pasakęs, kad „kai imame […] taikyti kontrolę ar valdžią, ar prievartą žmonių vaikų sieloms bent kiek neteisiai, […] dangūs atsitraukia [ir] Viešpaties Dvasia nuliūdinta“2.
Gali būti akimirkų, kada esame gundomi pateisinti savo veiksmus manydami, kad tikslas pateisina priemones. Galbūt netgi galime manyti, kad mūsų kontrolė, manipuliavimas ir šiurkštumas išeis kitiems į gera. Taip nebus, nes Viešpats yra aiškiai pasakęs, kad „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas [ir] susivaldymas“3.
Geresnis kelias
Kuo geriau pažįstu savo Dangiškąjį Tėvą, tuo geriau matau, kaip Jis įkvepia ir veda Savo vaikus. Jis nėra piktas, kerštingas ar atsakantis tuo pačiu.4 Jo tikslas – Jo darbas ir Jo šlovė – mus mokyti, išaukštinti ir vesti į Jo pilnatvę.5
Dievas Mozei save apibūdino kaip „gailesting[ą] ir maloning[ą], kantr[ų] ir kupin[ą] gerumo bei tiesos“6.
Mūsų Tėvo danguje meilė mums, Jo vaikams, pranoksta mūsų gebėjimą suvokti.7
Ar tai reiškia, kad Dievas toleruoja arba nekreipia dėmesio į elgesį, kuris prieštarauja Jo įsakymams? Ne, tikrai ne!
Tačiau Jis nori pakeisti daugiau nei vien mūsų elgesį. Jis nori pakeisti pačią mūsų prigimtį. Jis nori pakeisti mūsų širdis.
Jis nori, kad ištiestume ranką ir nusitvertume geležies lazdos, nugalėtume savo baimes ir drąsiai eitume pirmyn ir aukštyn ankštu ir siauru keliu. Jis to nori mums todėl, kad mus myli, ir todėl, kad toks yra kelias į laimę.
Tad kaip Dievas skatina Savo vaikus sekti Juo mūsų laikais?
Jis siuntė savo Sūnų!
Dievas siuntė Savo Viengimį Sūnų Jėzų Kristų, kad parodytų mums teisingą kelią.
Dievas skatina įtikinimu, didžiu kantrumu, gerumu, romumu ir neveidmainiška meile.8 Dievas yra mūsų pusėje. Jis myli mus ir, kai suklumpame, nori, kad keltumės, vėl mėgintume ir taptume stipresni.
Jis yra mūsų auklėtojas.
Jis yra mūsų didžiausia ir brangiausia viltis.
Jis trokšta skatinti mus tikėjimu.
Jis tikisi, kad mokysimės iš savo klaidų ir rinksimės teisingai.
Tai geresnis kelias!9
O kaip dėl pasaulio blogybių?
Šėtonas nori, kad manipuliuotume kitais pabrėždami pasaulio blogį ir net jį išpūsdami.
Tikrai mūsų pasaulis visada buvo ir toliau lieka netobulas. Per daug nekaltų žmonių kenčia dėl gamtos sukeltų aplinkybių, o taip pat ir nuo žmogaus nežmoniškumo. Mūsų dienų sugedimas ir nelabumas yra unikalūs ir kelia nerimą.
Tačiau nepaisant viso to, gyvenimo šiais laikais nemainyčiau į jokį kitą pasaulio istorijos laikotarpį. Esame neišmatuojamai palaiminti, kad gyvename neprilygstamo klestėjimo, nušvitimo ir pažangos dienomis. Labiausiai esame palaiminti, kad turime Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvę, kuri suteikia unikalią perspektyvą žvelgti į pasaulio pavojus ir parodo mums, kaip tų pavojų išvengti arba su jais kovoti.
Kai mąstau apie tas palaimas, noriu pulti ant kelių ir pagarbinti mūsų Dangiškąjį Tėvą už Jo niekada nesibaigiančią meilę visiems Jo vaikams.
Nemanau, kad Dievas nori, jog Jo vaikai bijotų pasaulio blogybių arba į jas sutelktų dėmesį. „Nes Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią.“10
Jis suteikė mums gausybę priežasčių džiūgauti. Mums tereikia jų paieškoti ir jas atpažinti. Viešpats dažnai primena mums „nenusigąsk“, „nebijok“11, „nebijok, mažoji kaimene“12.
Viešpats kovos mūsų kovas
Broliai ir seserys, esame Viešpaties „mažoji kaimenė“. Esame pastarųjų dienų šventieji. Mūsų pavadinime glūdi pasišventimas laukti Gelbėtojo sugrįžimo ir pasiruošti patiems bei ruošti pasaulį Jį priimti. Todėl tarnaukime Dievui ir mylėkime savo artimą. Darykime tai neapsimetinėdami, nuolankiai, niekada nežiūrėdami iš aukšto į kitus tikėjimus ar žmonių grupes. Broliai ir seserys, esame įpareigoti studijuoti Dievo žodžius ir paklusti Dvasios balsui, kad „pažint[ume] laikų ženklus bei Žmogaus Sūnaus atėjimo ženklus“13.
Todėl neignoruojame nei pasaulio iššūkių, nei mūsų laikų sunkumų. Tačiau tai nereiškia, kad turime varginti save ar kitus nuolatine baime. Ar nebūtų geriau, jei užuot sutelkę dėmesį į iššūkius, susitelktume į Dievo beribį didingumą, gerumą ir visišką galią, pasitikėtume Juo ir džiugia širdimi ruoštumės Jėzaus Kristaus sugrįžimui?
Kaip Jo sandoros žmonės, mes neturime būti kaustomi baimės dėl galinčių įvykti blogybių. Susidūrę su mūsų laukiančiais iššūkiais ir galimybėmis, galime eiti pirmyn su tikėjimu, drąsa, ryžtu ir pasitikėjimu Dievu.14
Mes neiname mokinystės keliu vieni. „Viešpats, tavo Dievas, yra su tavimi; Jis nepasitrauks ir nepaliks tavęs.“15
„Viešpats kariaus už jus, o jūs būkite ramūs!“16
Susidūrę su baime, raskime drąsos, sukaupkime tikėjimą ir pasitikėkime pažadu, kad „joks prieš tave nukaltas ginklas neturės galios“17.
Ar gyvename pavojingais ir neramiais laikais? Žinoma, taip.
Pats Dievas yra pasakęs: „Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“18
Ar galime panaudoti tikėjimą, kad tikėtume ir atitinkamai veiktume? Ar galime laikytis savo įsipareigojimų ir šventų sandorų? Ar galime laikytis Dievo įsakymų net sunkiomis aplinkybėmis? Žinoma, galime!
Galime, nes Dievas pažadėjo, kad „viskas išeis jums į gera, jei vaikščiosite teisiai“19. Todėl verčiau atidėkime į šalį savo baimes ir gyvenkime su džiaugsmu, nuolankumu, viltimi, drąsiai pasitikėdami, kad Viešpats yra su mumis.
Tobula meilė išveja baimę
Mano mylimi draugai, mano brangūs broliai ir seserys Kristuje, jeigu kada pastebėsime, jog gyvename baimėje arba nerimaudami, arba jei matysime, kad mūsų žodžiai, požiūris arba veiksmai sukelia baimę kitiems, iš visų savo sielos jėgų meldžiuosi, kad būtume išvaduoti iš tos baimės šiuo dieviškai paskirtu baimės priešnuodžiu – tyra Kristaus meile, nes „tobula meilė išveja baimę“20.
Tobula Kristaus meilė suardo pagundas kenkti, bauginti, priekabiauti arba engti.
Tobula Kristaus meilė leidžia mums vaikščioti kaip mūsų mylimo Gelbėtojo pasekėjams – nuolankiai, oriai ir drąsiai su pasitikėjimu. Tobula Kristaus meilė suteikia mums drąsų pasitikėjimą brautis pro savo baimes ir visiškai pasitikėti mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus galia ir gerumu.
Savo namuose, darbovietėse, atlikdami Bažnyčios pašaukimus, savo širdyse baimę pakeiskime tobula Kristaus meile. Kristaus meilė pakeis baimę tikėjimu!
Ši meilė leis mums atpažinti mūsų Dangiškojo Tėvo gerumą, Jo dievišką planą, Jo Evangeliją ir Jo įsakymus, pasitikėti ir tikėti jais.21 Meilė Dievui ir artimui mūsų paklusnumą Dievo įsakymams pavers palaima, o ne našta. Kristaus meilė padės mums tapti truputį geresniems, atlaidesniems, rūpestingesniems ir labiau atsidavusiems Jo darbui.
Kai pripildysime savo širdis Kristaus meilės, nubusime su atnaujintu dvasiniu šviežumu ir džiugiai, su pasitikėjimu, budrūs ir energingi vaikščiosime mūsų mylimo Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šviesoje ir šlovėje.
Kartu su apaštalu Jonu aš liudiju: „[Kristaus] meilėje nėra baimės.“22 Broliai ir seserys, brangūs draugai, Dievas tobulai jus pažįsta. Jis tobulai jus myli. Jis žino, kas jūsų laukia ateityje. Jis nori, kad jūs nebijotumėte, vien tik tikėtumėte23 ir pasiliktumėte tobuloje Jo meilėje.24 Tokia yra mano malda ir palaiminimas Jėzaus Kristaus vardu, amen.