Didžiausias iš jūsų
Didžiausią Dievo atlygį gauna tie, kurie tarnauja nesitikėdami atlygio.
Mano brangūs broliai, brangūs draugai, esu labai dėkingas, kad galiu būti su jumis šiame įkvepiančiame pasauliniame kunigijos susirinkime. Prezidente Monsonai, dėkojame jums už jūsų žinią ir palaiminimą. Mes visada laikysime širdyje jūsų nukreipiančius, patariančius ir išminties teikiančius žodžius. Mylime ir palaikome jus, ir nuolat meldžiamės už jus. Esate iš tiesų Viešpaties pranašas. Esate mūsų prezidentas. Palaikome ir mylime jus.
Beveik prieš du dešimtmečius buvo pašventinta ir pagal savo, kaip Viešpaties namų, paskirtį ėmė veikti Madrido Ispanijos šventykla. Mudu su Hariete gerai tai prisimename, nes tuo metu aš tarnavau Europos krašto prezidentūroje. Kartu su daugybe kitų begalę valandų praleidome rūpindamiesi planavimo detalėmis ir pašventinimui skirtų renginių organizavimu.
Artėjant pašventinimo dienai, atkreipiau dėmesį, kad dar negavau kvietimo dalyvauti pašventinime. Tai buvo šiek tiek netikėta. Galų gale, tarnaudamas krašto prezidentu, daug prisidėjau prie šios šventyklos projekto ir jaučiausi, tarsi jis šiek tiek man priklausytų.
Paklausiau Harietės, ar ji nematė kvietimo. Ji jo nematė.
Dienos bėgo ir mano nerimas augo. Mąsčiau, kad galbūt mūsų kvietimas pasimetė – galbūt užkritęs tarp mūsų sofos pagalvėlių. Gal jis buvo palaikytas reklaminiu paštu ir išmestas. Kaimynai turėjo smalsų katiną, ir aš ėmiau įtariai žiūrėti į jį.
Galiausiai buvau priverstas pripažinti faktą: Manęs nepakvietė.
Bet kaip tai gali būti? Ar aš ką nors įžeidžiau? Ar kas nors nusprendė, kad mums bus per toli keliauti? Gal mane pamiršo?
Galiausiai suvokiau, kad toks mąstymas vedė ten, kur nenorėjau įsikurti.
Mudu su Hariete priminėme sau, kad šventyklos pašventinimas skirtas ne mums. Svarbiausia ne tai, kas vertas būti pakviestas, o kas ne. Svarbiausi ne mūsų jausmai ar mūsų teisė dalyvauti.
Tai švento statinio – Aukščiausiojo Dievo šventyklos – pašventinimas. Tai buvo džiugesio diena Bažnyčios nariams Ispanijoje.
Jei būčiau pakviestas, mielai dalyvaučiau. Bet jei nebūčiau pakviestas, mano džiaugsmas nebūtų mažesnis. Mudu su Hariete iš tolo džiaugtumės drauge su mūsų draugais, mūsų mylimais broliais ir seserimis. Būdami namuose Frankfurte mes šlovintume Dievą dėl šio nuostabaus palaiminimo taip pat entuziastingai, kaip ir būdami Madride.
Griaustinio Vaikai
Tarp Dvylikos Jėzaus pašauktųjų ir įšventintųjų buvo du broliai – Jokūbas ir Jonas. Ar pamenate, kokią Jis jiems davė pravardę?
Griaustinio Vaikai (Boanerges).1
Tokios pravardės niekas negauna be intriguojančios istorijos. Deja, Raštuose nedaug pasakyta apie šios pravardės kilmę. Tačiau galime trumpai peržvelgti Jokūbo ir Jono charakterius. Tai buvo tie patys broliai, kurie pasiūlė iškviesti ugnį iš dangaus ant miestelio Samarijoje, nes nebuvo į jį pakviesti.2
Jokūbas su Jonu buvo žvejai – galbūt šiek tiek gruboki, – bet, spėju, jie gerai nusimanė apie gamtos stichijas. Be abejo, jie buvo veiklūs vyrai.
Vieną kartą, kai Gelbėtojas ruošėsi Savo paskutinei kelionei į Jeruzalę, Jokūbas su Jonu kreipėsi į Jį su ypatingu prašymu, – ko gero, vertu jų pravardės.
„Norime, kad padarytum mums viską, ko tik prašysime“, – pasakė jie.
Galiu įsivaizduoti Jėzų su šypsena atsakant jiems: „Ko norite?“
„Leisk mums sėdėti vienam Tavo dešinėje, kitam – kairėje, Tavo šlovėje!“
Tada Gelbėtojas paprašė juos šiek tiek rimčiau pagalvoti apie tai, ko jie prašė, ir atsakė: „Vietą savo dešinėje ar kairėje ne Aš duodu, – tai bus tiems, kuriems paskirta.“3
Kitaip sakant, negalite įgyti garbės dangaus karalystėje agituodami jus tam išrinkti. Taip pat negalite amžinosios šlovės pasiekti per pažintis.
Išgirdę apie šį Griaustinio Vaikų prašymą, kiti dešimt apaštalų neapsidžiaugė. Jėzus žinojo, kad laiko turi nedaug, ir Jį neramino nesutarimai tarp tų, kuriems teks tęsti Jo darbą.
Jis kalbėjo Dvylikai apie galios prigimtį ir kaip ji veikia tuos, kurie jos siekia ir turi. Jis pasakė, kad pasaulio galingieji naudojasi savo padėtimi, kad valdytų kitus.
Beveik įsivaizduoju Gelbėtoją, su begaline meile žiūrintį į tų ištikimų ir tikinčių mokinių veidus. Beveik girdžiu Jo maldaujantį balsą: „Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, bus jūsų tarnas, ir kas nori tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas.“4
Dievo karalystėje didybė ir vadovavimas reiškia matyti kitus tokius, kokie jie iš tiesų yra – kaip juos mato Dievas, – o tada ištiesti jiems pagalbos ranką ir tarnauti. Tai reiškia džiaugtis su besidžiaugiančiais, verkti su gedinčiais, pakylėti kenčiančius ir mylėti savo artimą taip, kaip mus myli Kristus. Gelbėtojas myli visus Dievo vaikus nepaisydamas jų socialinių ir ekonominių aplinkybių, rasės, religijos, kalbos, politinės orientacijos, tautybės ar kitokių skirtumų. Ir mes turime taip daryti!
Didžiausią Dievo atlygį gauna tie, kurie tarnauja nesitikėdami atlygio. Jį gauna tarnaujantys be fanfarų, tyliai ieškantys būdų padėti kitiems, tarnaujantys kitiems vien dėl to, kad myli Dievą ir Jo vaikus.5
Neįkvėpk
Netrukus po pašaukimo visuotiniu įgaliotiniu turėjau privilegiją lydėti prezidentą Džeimsą E. Faustą į vieno kuolo pertvarkymą. Kol vairavau mūsų automobilį į paskirtą vietą nuostabioje pietinėje Jutos dalyje, prezidentas Faustas buvo toks malonus, kad tuo metu mane instruktavo ir mokė. Vienos pamokos niekada neužmiršiu. Jis pasakė: „Bažnyčios nariai malonūs visuotiniams įgaliotiniams. Jie elgsis su tavimi maloniai ir gražiai apie tave kalbės.“ Tada jis stabtelėjo ir tarė: „Dyteri, visada už tai būk dėkingas, bet niekada to neįkvėpk.“
Ši svarbi pamoka apie tarnystę Bažnyčioje tinka kiekvienam, turinčiam kunigystę, kiekviename kunigijos kvorume. Ji tinka mums visiems Bažnyčioje.
Kai prezidentas Dž. Rubenas Klarkas Jaun. kalbėdavosi su pašauktais į vadovaujamas pareigas Bažnyčioje, nurodydavo nepamiršti šeštosios taisyklės.
Neišvengiamai, pašnekovas paklausdavo: „Kokia yra šeštoji taisyklė?“
„Per daug nesureikšminkite savęs“, – atsakydavo jis.
Žinoma, tai vesdavo prie tolesnio klausimo: „Kokios yra kitos penkios taisyklės?“
Spindinčiomis akimis prezidentas Klarkas atsakydavo: „Jų nėra.“6
Norėdami būti veiksmingi Bažnyčios vadovai, turime įsisavinti šią itin svarbią pamoką: vadovavimas Bažnyčioje ne tiek susijęs su vadovavimu kitiems, kiek su mūsų noru būti vadovaujamiems Dievo.
Pašaukimai – galimybė tarnauti
Kaip Aukščiausiojo Dievo šventieji, turime „visame atmin[ti] vargšus ir beturčius, ligotus ir prislėgtus, nes tas, kuris to nedaro, tas nėra mano mokinys“7. Galimybės eiti ir daryti gera bei tarnauti kitiems yra neribotos. Jas galime atrasti savo bendruomenėse, apylinkėse, skyriuose, ir be abejo, savo šeimose.
Be to, kiekvienam Bažnyčios nariui yra suteikiamos konkrečios formalios tarnavimo galimybės. Tas galimybes vadiname „pašaukimais“ – žodžiu, primenančiu Tą, kuris mus pašaukia tarnauti. Jei į savo pašaukimus žvelgsime kaip į galimybes su tikėjimu ir nuolankiai tarnauti Dievui ir padėti kitiems, kiekvienas tarnavimo veiksmas bus žingsnis mokinystės keliu. Tokiu būdu Dievas ne tik stato savo Bažnyčią, bet taip pat ugdo savo tarnus. Bažnyčia skirta padėti mums tapti tikrais ir ištikimais Kristaus mokiniais, gerais ir tauriais Dievo sūnumis ir dukterimis. Tai vyksta ne tik dalyvaujant susirinkimuose ir klausantis kalbų, bet ir tuomet, kai atsigręžiame į kitus ir tarnaujame. Taip mes tampame „dideli“ Dievo karalystėje.
Pašaukimus priimame maloniai, nuolankiai ir su dėkingumu. Kai mus atleidžia iš pašaukimų, taip pat maloniai, nuolankiai ir su dėkingumu priimame pasikeitimus.
Dievo požiūriu karalystėje joks pašaukimas nėra svarbesnis už kitus. Mūsų tarnavimas – didis ar kuklus – tobulina mūsų dvasias, atveria dangaus langus ir išlieja Dievo palaiminimus ne tik ant tų, kuriems tarnaujame, bet ir ant mūsų. Kai ištiesiame kitiems ranką, su nuolankiu pasitikėjimu galime pajausti, kad Dievas palankiai ir pritardamas priima mūsų tarnystę. Jis šypsosi, žiūrėdamas į mus, kai skiriame Jam tuos nuoširdžius gailestingumo darbus, ypač tuos darbus, kurių nemato ir nepastebi kiti.8
Kiekvieną kartą šiek tiek aukodamiesi dėl kitų mes žengiame žingsnį link tapimo gerais ir tikrais mokiniais To, kuris dėl mūsų atidavė visą Save, – mūsų Gelbėtojo.
Nuo pirmininkavimo iki parado
Kai buvo švenčiamos 150-osios pionierių atvykimo į Solt Leiko slėnį metinės, brolis Maironas Ričinsas Jutoje tarnavo Heneferio kuolo prezidentu. Į šventę buvo įtrauktas pionierių žygio per jų miestelį atkūrimas.
Prezidentas Ričinsas aktyviai dalyvavo planuojant šią šventę ir lankėsi daugybėje susirinkimų su visuotiniais įgaliotiniais ir kitais, kad aptartų renginius. Jis buvo visiškai pasinėręs į tą darbą.
Prieš pat šventę kuolas buvo pertvarkytas, o jis atleistas iš prezidento pareigų. Kitą sekmadienį jis savo apylinkėje dalyvavo kunigijos susirinkime, kuriame vadovai kvietė savanoriauti per tą šventę. Prezidentas Ričinsas kartu su kitais pakėlė ranką ir gavo nurodymus apsirengti darbo drabužiais ir atvykti su savo pikapu ir kastuvu.
Galiausiai išaušo didžiojo renginio rytas ir prezidentas Ričinsas atvyko savanoriauti.
Vos prieš kelias savaites jis buvo įtakingas šio svarbaus renginio planavimo ir priežiūros dalyvis. Tačiau tą dieną jo darbas buvo parado metu sekti paskui arklius ir išvalyti tai, ką jie paliko.
Prezidentas Ričinsas mielai ir džiugiai tai darė.
Jis suprato, kad vienas tarnavimo būdas nėra aukštesnis už kitą.
Jis žinojo ir taikė šiuos Gelbėtojo žodžius: „Kas iš jūsų didžiausias, tebūna jums tarnas.“9
Teisinga mokinystė
Kartais mes, kaip Griaustinio Vaikai, trokštame reikšmingų pareigų. Mes siekiame pripažinimo. Norime vadovauti ir palikti įsimintiną įnašą.
Nėra nieko blogo norėti tarnauti Viešpačiui, bet kai dėl asmeninių siekių stengiamės tapti įtakingi Bažnyčioje – kad mus girtų ir mumis žavėtųsi žmonės – gauname savo atlygį. Kai „įkvepiame“ kitų pagyrimą, tas pagyrimas tampa mūsų atlygiu.
Koks pats svarbiausias pašaukimas Bažnyčioje? Tas, kuriame dabar tarnaujate. Nesvarbu, koks kuklus ar svarbus jis gali atrodyti, dabar jūsų turimas pašaukimas yra tas, kuris ne tik leis jums pakylėti kitus, bet ir tapti tokiu Dievo vyru, kokiu esate sukurtas būti.
Mano brangūs draugai ir broliai kunigystėje, kelkite ten, kur stovite!
Paulius mokė filipiečius: „Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save.“10
Garbingas tarnavimas
Garbės ir šlovės siekimas Bažnyčioje, užuot nuoširdžiai ir nuolankiai tarnavus kitiems, – tai Ezavo mainai.11 Galime gauti žemišką atlygį, bet jo kaina bus didelė – dangiškojo palankumo praradimas.
Tad sekime pavyzdžiu Gelbėtojo – nuolankaus ir romaus, siekusio ne žmonių pagyrų, bet vykdyti Savo Tėvo valią.12
Tarnaukime kitiems nuolankiai – energingai, su dėkingumu ir pagarba. Nors mūsų darbai tarnaujant gali atrodyti kuklūs, nedideli ar nereikšmingi, ranką su gerumu ir atjauta kitiems tiesiantieji vieną dieną savo tarnystės vertę sužinos per amžiną ir palaimingą Visagalio Dievo malonę.13
Mano brangūs broliai, brangūs draugai, apmąstykime, suvokime ir gyvenkime pagal šią svarbią Bažnyčios vadovavimo ir kunigystės valdymo pamoką: „Kas iš jūsų didžiausias, tebūna jums tarnas.“ Tai mano malda ir palaiminimas šventu mūsų Mokytojo, mūsų Išpirkėjo, Jėzaus Kristaus vardu, amen.