Šventyklą lankantys žmonės
Šeimos istorija, draugavimas ir krikštas už mirusiuosius įkvepia suaugusius narius gauti savo pačių šventyklos apdovanojimus.
Geris ir Dženifer Takeriai turėjo svajonę. Abu jie norėjo amžinos šeimos. Bet Dženifer jau buvo beprarandanti viltį. Kelias, vedantis į tos svajonės išsipildymą, eina pro šventyklą. Tam Geris nebuvo pasiruošęs.
Tada jų vyskupą aplankė įkvėpimas kaip padėti Takeriams ir daugybei kitų narių iš Try Forkso apylinkės Bouzmano kuolo Montanos valstijoje įgyvendinti amžinosios šeimos svajonę. Prieš keletą metų vyskupas Aaronas Bačiukas dalyvavo viename kuolo susirinkime vyskupams ir naujiems atsivertusiesiems. Susirinkimui pirmininkaujantis krašto Septyniasdešimties narys paklausė vieną naują narį: „Ar jau buvai šventykloje atlikti krikštų už mirusiuosius?“ Narys linktelėjo.
Vyskupas Bačiukas niekada iki tol nepagalvojo, kad į šventyklą galima vestis ir negavusius šventyklos apdovanojimo narius. Sekančią savaitę jis susisiekė su Montanos Bilings šventykla ir užsiregistravo apsilankymui šventykloje, kad su savo apylinkės suaugusiais nariais dalyvautų krikštuose už mirusiuosius. Kelionė į šventyklą pavyko, o sekančiais mėnesiais apylinkės vyresnieji ir aukštieji kunigai į šventyklą lydėjo dar daugiau suaugusių, negavusių šventyklos apdovanojimo. „Jiems tai buvo didelis dvasinis patyrimas, padidinęs jų troškimą ir ryžtą gauti savo pačių šventyklos apdovanojimą“, – sako vyskupas Bačiukas.
Pasiruošimas
Ruošdamiesi suaugę nariai darbuojasi išvien su vyskupu, kuris padeda jiems tapti vertiems vykti į šventyklą. Tada jie dalyvauja pasiruošimo šventyklai pamokose. Jų susidomėjimas tomis pamokomis dar padidėja po to, kai jie būna atlikę krikštus už mirusiuosius. Jie galiausiai supranta, kad kalbėti apie šventyklą pamokų metu yra vienas dalykas, bet Viešpaties Dvasios pajautimas pačioje šventykloje yra visai kas kita.
„Galimybė nukreipti į šventyklą kol kas nepasiruošusį sudaryti papildomas sandoras narį ir ten dalyvauti apeigose yra nepakartojama, – sako vyskupas Bačiukas. – Manau, kad tai dera su kvietimu, kurį Bažnyčia bando perteikti pasiruošimo šventyklai lankstinuke Ateikite į šventyklą!“1
Try Forkso apylinkės vyresniųjų kvorumo prezidentas Deividas Boidas sako, kad krikštų už mirusiuosius atlikimas šventykloje padaro tikslą apčiuopiamesnį: „Nariai pradeda įžvelgti galimybę gauti savo pačių šventyklos apdovanojimus. Dauguma jų iki tol nebuvo lankęsi net šventyklos šventoriuje. Taigi, šie krikštai suaugusiems nariams ir suteikia tą progą.“
Daugelis neseniai suaktyvėjusių apylinkės narių atlieka krikštus už mirusiuosius prieš gaudami savo pačių šventyklos apdovanojimą. „Tai niekada nebuvo vertumo klausimas, – sako vyskupas Bačiukas. – Tai buvo pasiruošimo klausimas. Kai kurie buvo verti ir pasiruošę atlikti krikštus, bet protiškai ir dvasiškai nepasiruošę sudaryti šventyklos apdovanojimo sandoras. Vyrams tai irgi tampa laiku pasiruošti gauti Melchizedeko kunigystę.“
Šeimos istorija taip pat spartina darbą šventykloje. Apylinkės nariai, kaip antai Laris ir Karolina Aisomai, darbuojasi apylinkės šeimos istorijos centre, kad surastų šimtus šeimos vardų. Šios trys dalys – pasiruošimo šventyklai pamokos, šeimos istorija ir garbinimas šventykloje – yra neatsiejamos. Dirbantys šeimos istorijos darbą nekantrauja vykstantiems į šventyklą įduoti vardus. Į šventyklą vykstantys nariai nekantrauja atlikti šventyklos darbą ne tik už savo protėvius, bet ir už savo apylinkės narių protėvius. O buvimas šventykloje šiuos narius skatina vėl į ją sugrįžti.
Per pastaruosius metus 22 Try Forkso apylinkės nariai lankė pasiruošimo šventyklai pamokas. 14 iš jų pradėjo reguliariai lankytis šventykloje ir ten dalyvauti krikštuose už mirusiuosius. Pabaigę pamokų kursą 13 iš tų 14 galiausiai gavo savąjį šventyklos apdovanojimą. Kai kurie jų buvo nevedę ar našliai, bet kiti, pvz., Geris ir Dženifer Takeriai, buvo užantspauduoti kaip šeima.
Draugavimas
Geris prie Bažnyčios prisijungė 1992 metais, likus dviem mėnesiams iki jo vedybų su Dženifer. Ji jau buvo Bažnyčios narė. Bet ilgos darbo valandos bei bendravimas su netikusiais draugais trukdė Geriui išlikti aktyviam Bažnyčioje, net ir su žmonos parama. Pasak jo paties, daugybę metų jis praleido „kramtydamas taboką ir keikdamasis“.
Kai gimė jų dukrytė Kodi, sesuo Taker stengėsi ją auginti Evangelijos šviesoje, vesdavosi ją į Bažnyčią, nors brolis Takeris ir nepageidavo namuose matyti bažnytinės literatūros. Nors jis teigiamai žiūrėjo į šeimos lankymąsi Bažnyčioje, pats joje nesilankė. Kai Kodi sukako aštuoneri, ją pakrikštijo misionierius, o ne jos tėvas. Brolis Takeris sako: „Esu laimingas, kad ten buvau, bet labai gailiuosi, kad tik stebėjau, o ne pats krikštijau.“
Po kelių draugystės metų Geris galiausiai suaktyvėjo Bažnyčioje. Dženifer į namus vakarienei kviesdavosi apylinkės narius ar misionierius, žinodama, kad tai gera proga svečiams pasikalbėti su Geriu. Jis yra dėkingas tiems nariams ir misionieriams, nes jie jam darė teigiamą įtaką.
Deilas Praisas, pavyzdžiui, buvo Dženifer mamos namų mokytojas. Taip jis susipažino su Geriu ir Dženifer. Kai brolis Praisas aplankė brolį Takerį, iš pradžių jie nesikalbėjo apie Evangeliją. Jie kalbėjosi apie abiem įdomią temą – medžioklę. Praisai per apylinkės veiklas taip pat sėdėdavo su Takeriais. Kai brolis Takeris neteko darbo, jie iš savo sukauptų atsargų jiems duodavo maisto ir net jų pačių bičių sunešto medaus. Takeriams labai patinka teptis medų ant skrudintų duonos riekelių. Tokia maža dovanėlė, pasak brolio Praiso, „pasaldino jų draugystę“.
Maži ir paprasti dalykai
Jų kuolo prezidento patarimai taip pat padėjo Takeriams. Prezidentas Deividas Hypas paprašė kuolo narius atlikti „septynis mažus ir paprastus dalykus“: 1) kasdien asmeniškai skaityti Raštus; 2) kiekvieną savaitę bent penkis kartus skaityti Raštus su šeima; 3) asmeniškai melstis rytais ir vakarais; 4) melstis su šeima rytais ir vakarais; 5) kiekvieną sekmadienį lankytis Bažnyčioje su šeima; 6) kiekvieną pirmadienio vakarą rengti šeimos namų vakarus ir 7) kas mėnesį lankytis šventykloje.
Geris pastebėjo, kad šie dalykai suartins jo šeimą, o to jis labai troško. Taigi, Takeriai pradėjo melstis kaip šeima, studijuoti Raštus ir rengti šeimos namų vakarus. Šios pastangos padėjo Geriui labiau įsiklausyti į vyskupo kvietimą pasiruošti vykti į šventyklą.
2006 metų sausį Takeriai dalyvavo vyskupo namuose vykusioje vakaronėje. Vyskupas Bačiukas pasivedė Gerį į nuošalę ir pasikalbėjo su juo apie šventyklą. Ten pat Geris atidavė vyskupui savo kramtomo tabako skardinę, kad toji jo nebegundytų. Tą vakarą ir po to sekusiuose pokalbiuose jis turėjo daugybę klausimų vyskupui. Vyskupas pabrėždavo, kad Geriui reikia laikytis tų sandorų, kurias jis sudarė savo krikšto metu. Tada jis bus vertas Dvasios.
Takeriai pradėjo lankyti pasiruošimo šventyklai pamokas, o Dženifer su kitais savo apylinkės nariais pradėjo lankytis šventykloje atlikti krikštus už mirusiuosius. Geris stengėsi tapti vertas. Jų dukra Kodi, kuriai tuomet jau buvo 11, nekantravo, kad greitai ir ji galės nuvykti į šventyklą ir ten dalyvauti krikštuose. Kai jai galiausiai sukako 12-ka, su ja į šventyklą jau galėjo eiti ir Geris. Jiems abiems tai buvo pirmasis vizitas į šventyklą.
Kodi sako: „Tai buvo nuostabu. Ten tokia ramybė. Mano tėtis irgi buvo su manimi, todėl buvo dar įsimintiniau.“ Geris sako, kad tąkart jis jautė „neįtikėtiną ramybę ir džiaugsmą“.
Kitą sekmadienį vykusioje pasiruošimo šventyklai pamokoje Geris atrodė kitoks. „Pasirodė šviesa“, – sako sesuo Elna Skofild, kuri mokė tų pamokų kelis metus. Geris pasiliko po pamokos, kad užduotų klausimų. Šventykloje jis pajuto Dvasią ir norėjo ten sugrįžti – ne tik atlikti krikštus, bet gauti savo paties šventyklos apdovanojimą ir būti užantspauduotas su savo šeima.
Kitą mėnesį Takeriai vėl apsilankė šventykloje su vyskupu ir kitais apylinkės nariais.
Išbandymų įveikimas
Kelias savaites prieš tai, kai gavo savo pačių šventyklos apdovanojimus ir buvo užantspauduoti, brolis ir sesuo Takeriai jautė Nelabojo pasipriešinimą. Nors Geriui sekėsi neblogai, jį vis tiek kamavo abejonės dėl jo vertumo vykti į šventyklą. Nors jų svajonė apie amžinąją šeimą buvo arti, bet jiems atrodė, kad ji nepasiekiama. Takeriai žinojo, kad kartu jie turi dažniau melstis ir prašyti stiprybės. „Toji stiprybė mums visuomet buvo siunčiama ramybės ir užtikrintumo pavidalu, kuri patikindavo, kad viskas yra Viešpaties rankose, – sako sesuo Taker. – Net iki to laiko, kai įžengėme į šventyklą, jautėme, kad Jo raminanti Dvasia yra su visa mūsų šeima.“
Gavę savąjį šventyklos apdovanojimą, Geris ir Dženifer atsiklaupė užantspaudavimų kambaryje kartu su savo vaikais – Kodi ir Garetu –, visi apsirengę baltai. Kai šešiametis Garetas pamatė verkiančią mamą, jis pasistiebė ir nuo jos skruostų nušluostė ašaras. Geris ir Kodi taip pat verkė iš džiaugsmo. Net pats užantspauduotojas susigraudino.
Takeriai sako, kad jų šeimoje dabar yra geresni santykiai ir geresnis bendravimas. Geris sako: „Esame laimingesni. Mes su žmona esame artimesni, tai mato mūsų vaikai.“ Geris jaučia, kad jis yra geresnis pavyzdys savo paties šeimos nariams, kurie nėra Bažnyčios nariai. Jis taip pat viliasi, kad kitos jo apylinkės šeimos taip pat panorės tų pačių palaimų, kurias Viešpats Takeriams suteikė šventykloje.
Kairėje: Montanos Bilings šventykla, Styvo Bandersono nuotrauka; Montanos Bilings šventyklos krikštykla, Normano Čaildso nuotrauka; dešinėje: Dreiko Busat nuotrauka, © Busath Photography
Laimingi apsilankę Montanos Bilings šventykloje savo šeimos užantspaudavimo dieną: Geris, Dženifer, Kodi ir Garetas Takeriai.
Try Forkso apylinkės nariai, nepaisydami pustrečios valandos trunkančios kelionės, reguliariai vyksta tarnauti į Montanos Bilings šventyklą. Kai kurie iš jų yra suaugusieji, kurie krikštijasi už mirusiuosius ir kartu su savo sutuoktiniais ruošiasi gauti savo pačių šventyklos apdovanojimą bei būti užantspauduoti.
Nuotrauką spausdinti maloniai sutiko Takeriai