Mano privilegija tarnauti
Brazilijos Recifo šventyklos durys dar neatvertos gelbstinčių apeigų darbams, o 70-ties metų Marija Chosė de Araužo jau keliasi ir ruošiasi naujai nesavanaudiškos tarnystės dienai.
Kad nuvyktų į šventyklą, Marija turi pusantros valandos keliauti keturiais skirtingais autobusais nuo namų Kabo de Santo Augustine, į pietus nuo Recifo, esančio Brazilijos šiaurės rytinėje pakrantėje. Bet prieš išvykdama, ji dar turi paruošti maistą ir kitką savo aklai pusseserei, kuria ji rūpinasi savo namuose.
„Marija yra geras tarnavimo kitiems pavyzdys, – sako Kleto P. Oliveira, šventyklos raštininkas. – Nuo pat šventyklos pašventinimo dienos 2000 metų gruodį ji savanoriškai čia tarnauja kiekvieną dieną. Ji atvyksta net per šventes.“
Nuo septintos ryto iki trečios valandos po pietų, nuo antradienio iki šeštadienio, Marija darbuojasi šventyklos valgykloje, kur ji plauna indus ir ruošia salotas. Dirbtų ir ilgiau, sako ji, bet dėl ilgo kelio autobusu namo, ji turi baigti tada, kad dar iki sutemstant galėtų suspėti sugrįžti namo.
Brolis Oliveira sako Marijai, kad jai nebūtina į šventyklą vykti kasdien, bet tuo pačiu jis pripažįsta, kad jos vietai užimti prireiktų dviejų žmonių. „Ji tik nusišypso ir pasako, kad savo gyvenimą pašventė Viešpačiui“, – sako jis.
Kasdieninis tarnavimas šventykloje Marijai yra didelė privilegija.
„Mano Tėvas danguje palaimino mane gera sveikata, todėl mano tikslas yra kasdien lankytis tol, kol leis sveikata, – sako ji. – Sudariau sandorą pašvęsti visus savo talentus ir gabumus tarnauti Viešpačiui. Po tarnystės šventykloje sugrįžusi namo, nesijaučiu pavargusi. Tai Dievo palaiminimas.“
Iki tol ji šešerius metus tarnavo savo apylinkės šeimos istorijos centre. Ten Marija tyrinėjo savo šeimos genealogiją. Vėliau, per kelis šeštadienio rytus, prieš darbą šventyklos valgykloje, ji atliko vikarinį šventyklos darbą už visą moteriškąją savo protėvių pusę iki ketvirtosios kartos. Ji taip pat užbaigė darbą už visą vyriškąją savo protėvių pusę iki ketvirtosios kartos.
Pradėjusi tyrinėti savo šeimos istoriją, Marija manė, jog ši užduotis neįvykdoma. Ypač sunkiai jai sekėsi nustatyti dviejų savo prosenelių vardus. Bet vieną naktį sapne jai buvo apreikšti jų pilni vardai. Iš pradžių ji abejojo, ar tie vardai yra teisingi, bet tyrinėdama savo mamos dokumentus ji atrado tuos pačius vardus ir galiausiai galėjo sujungti tas šeimas, kurios jai buvo nepasiekiamos. Ji tiki, kad tas sapnas jai buvo apreikštas kaip palaiminimas už jos pastangas tarnauti Viešpačiui ir Jo vaikams.
„Šventykla yra mano gyvenimas, – sako Marija. – Žmonės, kurie nesilanko šventykloje, praranda didelę galimybę ir palaiminimą. Tarnaudami šventykloje mes suprantame tikrąją šventyklos prasmę ir galią.“
„Žmonės, kurie nesilanko šventykloje, praranda didelę galimybę ir palaiminimą“, – sako Marija Chosė de Araužo.
Marija Chosė de Araužo, kuri kasdien savanoriauja Brazilijos Recifo šventykloje, yra „geras tarnavimo kitiems pavyzdys“, sako šventyklos raštininkas Kleto P. Oliveira, nuotraukoje stovintis Marijos dešinėje.
Maiklo R. Moriso nuotraukos, jei nenurodyta kitaip; Brazilijos Recifo šventykla, R. Val Džonsono nuotrauka