Šventyklos palaiminimai
Iš kalbos, pasakytos Brigamo Jango universitete dvasinės valandėlės metu 2005 metų lapkričio 15 d. Visą kalbos tekstą anglų kalba rasite internete, adresu http://speeches.byu.edu.
Šventykla – tai šventas statinys, šventa vieta, kurioje atliekamos išgelbėjimui būtinos ceremonijos ir apeigos, paruošiančios mus išaukštinimui.
Šventyklos apdovanojimo palaiminimai mums visiems yra tokie pat svarbūs, kaip ir mūsų krikštas. Dėl to turime ruoštis, kad į Dievo šventyklą galėtume įžengti švarūs.
Galimybė apsilankyti šventykloje ir ten sudaryti šventas sandoras yra viena didžiausių palaimų šiame žemiškajame gyvenime. Tuomet, mūsų kasdieninis paklusnumas sudarytoms sandoroms rodo mūsų tikėjimą, meilę, pasišventimą ir dvasinį pasiryžimą gerbti Dangiškąjį Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų. Šis paklusnumas mus taip pat paruošia gyvenimui su Jais amžinybėje. Gelbstinčios šventyklos apeigos yra pati svarbiausia – ir netgi būtiniausia – amžinojo laimės plano dalis.
Šventyklos doktrina
Šventykla yra vieta, kur tikrai pasijuntate kaip „pasaulyje, bet ne pasaulio“. Kai jus kažkas slegia ar jums reikia priimti jūsų protą ir sielą slegiančius svarbius sprendimus, atsineškite tuos rūpesčius į šventyklą ir gaukite Dvasios patarimą.
Turime įgyti liudijimą ir pagarbų jausmą, kad šventykla yra Viešpaties namai. Kad būtų išsaugotas šventyklos šventumas ir Dvasia laimintų tuos, kurie įžengia į šventąją šventyklą atlikti apeigas ir sudaryti sandoras, esame mokomi, kad niekas nešvarus negali įeiti į šventyklą. Pagarbumas šventykloje yra labai svarbus dalykas, nes tik jam esant šventykloje kiekvienos dienos kiekvieną valandą bus Dvasia.
Kai buvau dar berniukas, mano tėvas atsivežė mane iš Long Ailendo Niujorko valstijoje, kad pasivaikščiotume Solt Leiko šventyklos šventoriuje, kad galėčiau paliesti šventyklą ir pakalbėtume apie šventyklos svarbą mano gyvenime. Būtent tada mintyse nusprendžiau, kad sugrįšiu ten ir atliksiu šventyklos apeigas.
Per visą žmonijos istoriją, visais Evangelijos laikotarpiais, Viešpats įsakydavo pranašams statyti šventyklas, kad Jo žmonės ten galėtų atlikti šventyklos apeigas. Mozė su izraelitais buvo palaiminti kilnojama šventykla, tabernakuliu, kur buvo atliekamos šventos apeigos pagal Mozės įstatymą ir kur, retsykiais, pasirodydavo ir su Moze kalbėdavosi pats Viešpats. Karalius Saliamonas Jeruzalėje pastatė nuostabią šventyklą, kuri vėliau buvo sugriauta. Vėliau, Kristaus tarnystės laikotarpiu, Jeruzalėje buvo statoma dar viena šventykla.
Mormono Knygoje skaitome, kad Nefis statė šventyklą „pagal Saliamono šventyklą“ (2 Nefio 5:16). Kiti nefitų pranašai, įskaitant Jokūbą ir Karalių Benjaminą, mokė žmones šventykloje (žr. Jokūbo Knyga 1:17; Mozijo 1:18).
Įdomu pastebėti, kad kai prisikėlęs Viešpats Jėzus Kristus 34 mūsų eros metais pasirodė nefitams, jis tai padarė šventykloje (žr. 3 Nefio 11:1–11)
Pranašas Džozefas Smitas mokė, kad „Bažnyčia nėra pilnai veikianti tol, kol nėra pastatyta šventykla, kurioje būtų atliekamos kunigystės apeigos“.1
Kirtlando šventykla buvo pirmoji šventykla šiame Evangelijos laikotarpyje. Ji buvo svarbi sugrąžinant kunigystės raktus. Džozefą Smitą, po jo maldos, aplankė Jėzus. Tai įvyko Kirtlando šventykloje 1836 metų balandžio 3 dieną (žr. DS 110). Tuomet visa savo šlove pasirodęs Gelbėtojas priėmė Kirtlando šventyklą kaip Savo namus. Ta pačia proga pasirodė Mozė, Elijas ir Elija, kurie perdavė turėtus kunigystės raktus. Kaip pažadėjo Malachijas, Elija sugrąžino užantspaudavimo galios raktus, kad savo gyvenime galėtume džiaugtis šventyklos palaimų pilnatve.
Mūsų protėviai pionieriai pastatė Navū šventyklą, kurioje atliko šventas apeigas. Navū šventykloje pirmą kartą buvo atlikti šventyklos apdovanojimai ir užantspaudavimai. Šios apeigos tiems pionieriams suteikė daug stiprybės, kai jie, kentėdami įvairius suspaudimus, per lygumas keliavo į Solt Leiko slėnyje esančią Sionę. Šventoje šventykloje jie buvo apdovanoti galia. Vyras su žmona buvo užantspauduoti vienas su kitu. Vaikai buvo užantspauduoti su savo gimdytojais. Nemaža dalis tų pionierių neteko savo šeimos narių, kurie mirė kelionės metu. Bet jie žinojo, kad tai ne pabaiga. Šventykloje jie buvo užantspauduoti amžinybei. Vėliau, pagal apreiškimą, kurį gavo Prezidentas Brigamas Jangas, šventieji Vakaruose pastatė daugiau šventyklų.
Šiuo metu veikia 130 šventyklų. Ištikimi Bažnyčios nariai visoje žemėje eina į Viešpaties namus, kur atlieka šventyklos apeigas ir sudaro sandoras su Juo.
Šventyklos apeigos
Pirminė šventyklos paskirtis yra suteikti tas apeigas, kurios būtinos mūsų išaukštinimui celestialinėje karalystėje. Šventyklos apeigos veda mus pas mūsų Gelbėtoją ir suteikia mums tuos palaiminimus, kurie išliejami dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo. Šventyklos yra patys nuostabiausi universitetai, kokie tik žinomi žmonijai. Ten įgyjame pažinimą ir išmintį apie pasaulio Sukūrimą. Šventyklos apdovanojimo metu mes mokomi, kaip turėtume gyventi šiame gyvenime. Šventyklos apdovanojimas reiškia „dovaną“. Ši apeiga susideda iš kelių mokymų apie tai, kaip mes turėtume gyventi, ir sandorų, kurių metu įsipareigojame gyventi teisiai ir sekti mūsų Gelbėtoju.
Kitos svarbios apeigos yra užantspaudavimas amžinybei per celestialinę santuoką. Ši santuokos sandora įgalina vaikus būti užantspauduotiems su savo gimdytojais, o sandoroje gimę vaikai tampa amžinosios šeimos dalimi.
Doktrinoje ir Sandorose mokoma: „Ką tik užantspauduosi žemėje, bus užantspauduota danguje; ir ką tik suriši žemėje, mano vardu ir mano žodžiu, – sako Viešpats, – tai bus amžinai surišta danguose.“ (DS 132:46.)
Kai pora atsiklaupia prie altoriaus, būdamas užantspauduotuoju suvokiu savo vaidmenį, t.y. esu Viešpaties atstovas. Žinau, kad kas tik užantspauduojama žemėje, tas, tiesiogine šio žodžio prasme, užantspauduojama danguje – ir tai nebus panaikinta jei, užantspauduotieji bus ištikimi ir ištvers iki galo.
Ilgainiui pastebėjau, kad dauguma tų porų, kurios ištikimai laikosi šventyklose sudarytų sandorų, turi stiprias ir gyvybingas santuokas. Šios sėkmingos poros turi kelis bendrus bruožus.
Pirma, šios poros žino, kad kiekvienas iš jų yra Dievo sūnus ir dukra. Jos užsibrėžia amžinuosius tikslus, kad vėl gyventų su mūsų Dangiškuoju Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Jos stengiasi iš savo gyvenimų išguiti prigimtinį žmogų (žr. Mozijo 3:19).
Antra, jos žino gelbstinčių šventyklos apeigų ir šventyklos sandorų doktriną ir svarbą bei jų būtinumą siekiant amžinųjų tikslų.
Trečia, jos renkasi amžinuosius Dievo karalystės palaiminimus, o ne laikinuosius pasaulio turtus.
Ketvirta, šios poros supranta, kad būdamos užantspauduotos laikui ir visai amžinybei, jos jau yra pasirinkę amžinuosius porininkus – jų pasimatymų su kitais dienos baigėsi! Jau nebereikia žvalgytis!
Penkta, šios poros galvoja apie vienas kitą, o ne apie save. Savanaudiškumas gesina dvasinius jausmus. Maldoje bendraudami su Viešpačiu, jie priartėja vienas prie kito, o ne atitolsta. Jie išsikalba vienas su kitu, todėl nelaukia, kol smulkmenos virs dideliais rūpesčiais. Jie nedelsdami vienas kitam išsako, kas juos skaudina, ir tai daro nesibaimindami bei neįžeidinėdami. Tokiu būdu, kai kantrybės katilas užverda ir pasigirsta švilpimas, nebūna jokio kartėlio proveržio. Jau geriau iš anksto išleisti truputį garo nelaukiant, kol susikaupę garai nuneš dangtį. Šios poros noriai vienas kito atsiprašo ir siekia vienas kito atleidimo, jei įskaudino mylimą žmogų. Jie vienas kitam rodo meilę ir tampa artimi. Jie pakylėja ir stiprina vienas kitą.
Šventyklos palaiminimai
Šventykla – tai šventas statinys, šventa vieta, kurioje atliekamos išgelbėjimui būtinos ceremonijos ir apeigos, paruošiančios mus išaukštinimui. Svarbu, kad gerai suvoktume, jog mūsų pasiruošimas įžengti į šventus namus ir dalyvauti šiose šventose ceremonijose bei sandorose yra pats svarbiausias įvykis, kurį patirsime šiame mirtingame gyvenime.
Mes savanoriškai pasitraukėme iš Dievo Tėvo akivaizdos, kad gavę valios laisvę ir žinodami, jog „visame kame turi būti priešingybė“ (2 Nefio 2:11), būtume čia išbandomi. Mūsų tikslas yra apsiginkluoti visais Dievo ginklais ir su tikėjimo skydu bei Dvasios kalaviju atsilaikyti prieš „ugningas nelabųjų strėles“ (žr. DS 27:15–18), ištverti iki galo bei likti vertais amžiams sugrįžti Dievo Tėvo bei Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus akivaizdon ir taip įgyti vadinamąjį amžinąjį gyvenimą.
Solt Leiko šventykla, Veldeno C. Anderseno nuotrauka; dešinėje: Džono Luko fotoiliustracija
Mozė su izraelitais buvo palaiminti kilnojama šventykla, tabernakuliu, kur buvo atliekamos šventos apeigos pagal Mozės įstatymą ir kur, retsykiais, pasirodydavo ir su Moze kalbėdavosi pats Viešpats.
Tedo Heningerio iliustracija