Tortilijos stebuklas
„Ateikite ir kopkime į Viešpaties kalną, … Dievo namus“ (2 Nefio 12:3).
Į mūsų namus Hondūre atėjo du jaunuoliai, apsivilkę baltais marškiniais ir pasirišę kaklaraiščius. „Esame iš Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios“, – tarė jie.
Mama juos pakvietė vidun. Misionieriai mūsų šeimą mokė apie Jėzaus Kristaus Evangeliją. Nors man tebuvo devyneri, širdimi jutau, kad jie sako tiesą.
„Ką turime daryti, kad taptume Kristaus bažnyčios nariais?“ – paklausė tėtis.
„Reikia pasikrikštyti“, – tarė vienas iš vyresniųjų.
Aš, mama ir tėtis pasikrikštijome po mėnesio. Brolis Tomas, kuriam buvo šešeri, pasikrikštys po dviejų metų.
Toliau mokydami mus Evangelijos vyresnieji paaiškino, kad šventykloje gali būti užantspauduojamos šeimos.
Artimiausia šventykla buvo Gvatemaloje, už daugybės kilometrų. Mums reikėtų susimokėti už dviejų dienų trukmės kelionę autobusu ir dvi nakvynes mieste. Neturėjome pinigų tokiai kelionei, bet mama ir tėtis neleido, kad tai jiems sutrukdytų nuvykti į šventyklą.
Mūsų šeima kasmet augindavo kukurūzus. Kukurūzus naudojome gamindami tortilijas, kurias pardavinėdavome pro mūsų miestą pravažiuojantiems keliautojams.
Mama išsitraukė popieriaus ir pieštuką. Truputį kažką paskaičiavusi ji tarė: „Turime parduoti 2500 tortilijų, kad susimokėtumėme už kelionę.“
Man akys išsprogo. Tiek daug tortilijų! „Dar niekada nepardavėme tiek daug tortilijų“, – tariau aš.
Mama visai nepergyveno. „Viešpats pasirūpins“, – pasakė ji. „Raūli, tu ir Tomas padėsite tėčiui nuimti kukurūzų derlių“, –pasakė man mama.
Mes su Tomu padėjome tėčiui nuimti kukurūzų derlių. Kiekvieną dieną mama juos sutrindavo, darydavo tešlą ir kepdavo. Mudu su Tomu nunešdavome tortilijas į kaimą.
„Šiandien atvyko autobusas su turistais, – pasakiau mamai, kai pirmą dieną grįžome namo. – Pardavėme daug tortilijų.“
„Tai stebuklas“, – sakė mama.
Kasdien mes parduodavome vis daugiau tortilijų. Per kelis mėnesius sutaupėme pakankamai pinigų, kad galėtume išsiruošti kelionėn į Gvatemalą. Bet aš vis tiek nerimavau. Girdėjau pasakojimų apie plėšikus, kurie sustabdydavo pro džiungles važiuojančius autobusus. Jie pasiimdavo visas keleivių brangenybes.
„O kaip dėl plėšikų?“ – paklausiau aš.
„Viešpats mus apsaugos“, – atsakė mama. Tada ji paklausė: „Raūli, ar tiki Evangelija?“
„Taip.“
„Tada žinai, kad turime daryti viską, ką galime sekdami Viešpačiu ir Jo pranašais.“
Praėjus metams po mūsų krikšto, kartu su šeima galėjome keliauti į šventyklą. Į Gvatemalos sostinę vykome autobusu. Niekada neužmiršiu tos Dvasios, kurią jaučiau, kai mūsų šeima buvo užantspauduojama laikui ir amžinybei.
Tą vakarą atsiklaupęs maldai, aš dėkojau Dangiškajam Tėvui už šventyklos palaiminimus.
Džimo Madseno iliustracijos