Tarnystės palaimos
Kai, sekdami Gelbėtojo pavyzdžiu, Bažnyčios nariai tarnauja kitiems, jie laimina gyvenimus ir stiprina liudijimus.
Pavyzdinė Prezidento Tomo S. Monsono tarnystė yra gerai žinoma Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariams. Daugiau nei šešis dešimtmečius jis padėjo stokojantiems, paguodė ir nuramino daugybę žmonių ir asmeniškai tarnavo ligotiems bei prislėgtiems.1
„Šiuo metu yra širdžių, kurias reikia pradžiuginti, darbų, kuriuos reikia nuveikti – galbėti brangias sielas, – pareiškė Prezidentas Monsonas. – Ligoti, pavargę, alkani, sušalę, sužeisti, vieniši, seni, paklydę – visi jie šaukiasi mūsų pagalbos.“2
Prezidentas Monsonas per savo asmeninę tarnystę pademonstravo skirtumą tarp patarnavimo ir tarnystės. Bažnyčios nariai patarnauja vykdydami programas ir dalyvaudami apeigose, bet jie tarnauja asmenims, juos mylėdami ir palengvindami jų naštas. Padėdamas kitiems Prezidentas Monsonas ėmė pavyzdį iš Gelbėtojo, kuris „atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Morkaus 10:45).
Kaip iliustruoja žemiau pateikti pasakojimai, Bažnyčios nariai, besivadovaujantys principu „Eik ir tu taip daryk“ (Luko 10:37), laimina kitus, Bažnyčią ir save.
Samarietė su tešla blynams
Sveikau po nedidelės operacijos ne taip lengvai, kaip man buvo sakyta. Bet kadangi buvau savo apylinkės Paramos bendrijos prezidentė, jaučiau, kad turiu ne prašyti pagalbos, o padėti kitiems. Pirmadienio rytą, tepraėjus trims dienoms po operacijos, turėjau į mokyklą suruošti septynis vaikus. Svarsčiau, ar turėčiau prašyti namuose likti savo vyriausiąją dukterį, kad ji man padėtų su mažyliu.
Vos apie tai pagalvojau, kažkas paskambino į duris. Viki Vudard, mano pirmoji patarėja ir gera draugė, atėjo man padėti. Ji pranešė, kad atėjo kepti blynų. Rankose ji jau laikė dubenį su tešla ir pasiteiravo, kur galinti rasti keptuvę. Vaikai labai apsidžiaugė.
Po pusryčių Viki išlydėjo vaikus į mokyklą, viską sutvarkė ir iki pietų miego su savimi pasiėmė mažylį. Kai vėliau jos pasiteiravau, kas tada rūpinosi jos pačios vaikais, ji pasakė, kad jos vyras dviem valandom išsiprašė iš darbo, kad jo žmona galėtų man padėti.
Viki ir jos vyro tarnavimas tą dieną padėjo man sustiprėti ir greičiau pasveikti.
Beverli Eškroft, Arizonos valst., JAV
Mažiausiam iš šitų
Kartą, kai namuose likau su savo jauniausiuoju sūnumi, paslydau ant laiptų ir parkritau. Dėl to prasidėjo ir kelias dienas truko pilvo skausmas. Nuėjau pasitikrinti pas gydytoją.
Tuomet buvau nėščia, o tyrimai parodė, kad atsilaisvino mano placenta. Kad neprarasčiau kūdikio, turėjau daug ilsėtis.
Nerimavau dėl savo trijų mažų vaikelių ir neišgalėjau mokėti už jų priežiūrą. Tačiau mano skyriaus seserys sužinojo apie mano padėtį ir neprašomos atėjo man padėti. Jos susiskirstė į tris grupes, kurios man padėjo rytais, popiet ir vakarais.
Jos skalbė, lygino, gamino maistą, tvarkė ir padėjo mano vaikams ruošti namų darbus. Sesuo, vardu Rūta, kuri pasikrikštijo, kai aš dar negalėjo pakilti iš lovos, mūsų namuose labai pasižymėjo. Rūta buvo slaugė, todėl naktimis ji padėjo man susileisti būtinas injekcijas.
Man nieko nereikėjo prašyti; tos seserys suprato, ko man reikia, ir viskuo pasirūpino. Kai pagalbos rankų būdavo per daug, viena sesuo atsisėsdavo ir pakalbėdavo su manimi. Visą tai jos darė tris mėnesius.
Tos seserys suteikė man stiprybės, meilės ir atsidavimo. Jos aukojo savo laiką ir talentus. Jos aukojosi, kad man padėtų. Jos niekada nieko už tai neprašė. Jos mylėjo ir tarnavo, sekdamos pavyzdžiu Viešpaties, kuris mus mokė: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mato 25:40).
Enlizė do Rocio Fereira da Silva, Parana, Brazilija
Tik atnešk jų drabužėlius
Mano vyras Brendonas, verslo reikalais lankydamasis Orlando mieste, Floridos valst., vieną rytą pabudo karščiuodamas ir sunkiai kvėpuodamas. Jis išsikvietė greitąją pagalbą, kad jį nuvežtų į ligoninę, kur jis sužinojo, kad serga sunkia plaučių uždegimo forma.
Kadangi mudu su Brendonu auginame neseniai pradėjusius vaikščioti vaikus ir gyvename Pensilvanijos valstijoje, aš negalėjau skubiai atvykti pas vyrą į Floridos valstiją. Brendonui skambindavau kasdien ir vyliausi, kad jis pasveiks ir sugrįš pas mus.
Tačiau Brendono būklė tik blogėjo. Kai ligoninės slaugė pradėjo mane raginti kuo skubiausiai atvykti į ligonę, pradėjau mąstyti, kas galėtų pasirūpinti mūsų berniukais.
Mano mama sutiko išsiprašyti iš darbo. Nors ji pažadėjo atvykti kaip įmanoma greičiau, aš turėjau išskristi dar prieš jai atvykstant į mano namus. Paskambinau kelioms savo draugėms vildamasi, kad kuri nors iš jų galės prižiūrėti mano berniukus iki atvyks mama. Draugė iš Paramos bendrijos Džekė Olds maloniai sutiko prižiūrėti berniukus.
„Tik atnešk jų drabužėlius ir sauskelnes, – pasakė ji, – prižiūrėsiu juos tiek ilgai, kiek tau reikės.“
Aš nenorėjau sutikti su jos pasiūlymu, nes ši sesuo pati turėjo tris vaikus ir buvo gana užimta. Bet ji atkakliai siūlėsi. Kai vėliau nuvežiau savo berniukus, ji mane nuramino sakydama: „Nesirūpink dėl jų. Rūpinkis Brendono sveikata, kad parsivežtumei jį namo. Aš jau esu prižiūrėjusi tokio amžiaus vaikus.“
Tada supratau, kad mano berniukai bus saugūs, laimingi ir jais bus pasirūpinta. Taip ir buvo. Galėjau būti su savo vyru, kuris man atvykus į ligoninę jau labai smarkiai sirgo. Po kelių dienų jo sveikata šiek tiek pasitaisė, ir jis galėjo sugrįžti namo.
Esu dėkinga gerai draugei, kuri davė daug daugiau, nei jos prašiau, ir bėdai ištikus tarnavo mums.
Kelė Parks, Pensilvanijos valst., JAV
Tarnavimas prie lovos
Brolis Andersonas, energingas 35-ių metų apylinkės Vaikinų organizacijos prezidentas, buvo toks jaunimo vadovas, kurį visi mėgo: tarnavęs misijoje, penkių vaikų tėvas, verslininkas ir jaunas širdimi. Bet dabar jis susirgo leukemija. Kunigų kvorumo pirmasis patarėjas, sužinojęs apie tai iš vyskupo Rajeno Hilo, nedelsdamas sukvietė visus aktyvius ir mažiau aktyvius savo kvorumo kunigus.
„Važiuosime į ligoninę aplankyti brolio Andersono. Mums reikia kiekvieno. Ar gali važiuoti su mumis?“ – kartojo jis, skambindamas kiekvienam.
„Greičiausiai negalėsiu, – suabejojo vienas kunigas. – Turbūt man reikės dirbti.“
„Tada palauksime, kol baigsi darbą, – atsakė Rajenas. – Tai turime padaryti visi kartu.“
„Gerai, – atsakė kvorumo narys. – Pažiūrėsiu, ar galiu pasikeisti pamainomis su kuo nors kitu.“
Visi 11 kunigų nuvažiavo į ligoninę. Ten nuvažiavo ir mažiau aktyvūs, ir nepraleidę nei vieno sekmadienio susirinkimo. Kartu jie juokėsi ir verkė, meldėsi ir kūrė planus ateičiai. Po to sekusiais mėnesiais vaikinai sudarė tvarkaraštį, kad broliui Andersonui galėtų masažuoti blogos kraujo cirkuliacijos paveiktas kojas, kad galėtų būti trombocitų donorai dvi valandas trunkančiame perpylime ir kad jam būtų perpilamas tik jų kraujas. Po mokyklos baigimo šokių vakaro tie vaikinai su savo vakaro merginomis, kurių dvi net nebuvo Bažnyčios narės, važiavo 32 kilometrus iki ligoninės, kad prie jo lovos galėtų pasidalinti įspūdžiais iš mokyklos gyvenimo.
Kai broliui Andersonui liko gyventi vos kelios dienos, jis paprašė vaikinų tarnauti misijose, susituokti šventykloje ir nepamiršti vienas kito. Praėjus keliolikai metų, jau grįžę iš misijų, susituokę šventyklose, sukūrę savo šeimas, jie vis dar prisimena šiuos svarbius dvasiniuis išgyvenimus, kai jie visi kartu tarnavo savo mylimam vadovui.
Normanas Hilas, Teksaso valst., JAV
Grego Torkelsono iliustracijos