Bjaurusis ančiukas ar didinga gulbė? Spręskite patys!
Pamenu, kad vaikystėje man mama skaitydavo Hanso Kristiano Anderseno pasaką „Bjaurusis ančiukas“. Galbūt ji tai darė todėl, kad buvau drovus ir sunkiai pritapdavau. Bet šios pasakos prisiminimai ir moralas su manimi liko visam laikui.
Pamenu, kad man pasakotoje pasakos versijoje mama antis kantriai laukia, kol iš kiaušinių išsiris jos mažieji ančiukai. Netrukus, mamos džiaugsmui, išsirita geltoni pūkuoti ančiukai. Tačiau, yra dar vienas, didesnis kiaušinis, iš kurio dar niekas neišsirito. Motina su savo ančiukais laukia ir stebi. Kai tas kiaušinis galiausiai praskyla ir atsidaro, geltonieji ančiukai pastebi, kad jų naujasis šeimos narys atrodo kitaip. Jie susispiečia aplink jį ir savo mamai bei tėčiui pareiškia: „Jis nepanašus į mus. Jis bjaurus.“ Jie palieka jį vieną lizde ir išplaukia. Bjaurusis ančiukas nuklysta nuo lizdo ir stengiasi pasislėpti. Kad ir su kuo jis susitiktų, jam tai baigiasi nesėkme ir nusivylimu. Dažnai apie save jis pagalvoja: „Visi manęs nekenčia, nes esu bjaurus.“
Tada jo gyvenime įvyksta stebuklas. Jis pamato kitus, kurie atrodo ir elgiasi kaip jis! Jis su jais susidraugauja, o anie nusiveda jį pas savo mamą ir klausia: „Mama, mama, suradome broliuką! Ar jis gali visam laikui likti su mumis?“ Gražioji, grakštingoji mama gulbė savo baltu sparnu apglėbia bjaurųjį ančiuką ir švelniu balsu jam pasako: „Tu visai nesi ančiukas! Esi mažas gulbiukas, ir ateis diena, kai tapsi tvenkinio karaliumi.“
Būdamas mažas labai mėgau klausytis šios pasakos. Nesuvokiau, kad joje esančios pamokos padės man sunkios paauglystės metais. Kaip Bažnyčios narys pasikrikštijau aštuonerių, bet mano šeima palaipsniui tapo mažiau aktyvi Bažnyčioje.
Mažame Aidaho valstijos miestelyje, kuriame augau, buvo kino teatras. Jame kiekvieno šeštadienio popietę vykdavo dieniniai kino seansai. Visada su dviem ar trim savo draugais ten lankydavausi. Tame kino teatre parodydavo kokį nors trumpametražinį filmą apie sportą ir dar vieną kokia nors aktualia tema. Bet dažniausiai būdavo filmas apie kaubojus, kuriuose buvo daug veiksmo.
Vieną šeštadienį, pertraukos metu, teatro darbuotojai į salę atvežė dešimties pavarų dviratį. Jis buvo raudonas ir gražus. Darbuotojai nusprendė padovanoti dviratį tam žmogui salėje, kuris turi laimingą bilietą! Ach, kaip norėjau to dviračio!
Pranešėjas įkišo ranką į dėžę ir ištraukė bilietą. Jam beskaitant bilieto numerį pamačiau, kad aš turiu laimingąjį bilietą. Bet nepajudėjau iš vietos ir neištariau nei žodžio. Buvau pernelyg drovus. Neturėjau pakankamai drąsos atsikelti ir kaip laimėtojas pasirodyti salėje esantiems žmonėms. Pranešėjas dar du kartus perskaitė bilieto numerį, ir kaskart jam skaitant aš stengiausi niekam neparodyti savo bilieto. Galiausiai pranešėjas ištraukė kitą bilietą. Tąkart laimingasis buvo vienas iš mano draugų. Jis pašoko, sušuko ir nurūko prie scenos pasiimti dviračio. Tas dviratis galėjo būti mano!
Tą šeštadienį, eidamas iš kino namo, prisiminiau pasaką apie bjaurųjį ančiuką. Jaučiausi lyg tas mažasis gulbiukas. Jaučiausi lyg klaidžiočiau po mišką slapstydamasis ir kad visi mane laiko bjauriu. Nesuvokiau, kas esu ar kuo galiu tapti. Dar negrįžęs namo nutariau, kad reikia kažką keisti. Pamenu, kad tąkart mąsčiau: „Laikas suaugti. Daugiau taip nebebus.“
Pradėjau pastebėti, kad aplinkiniai mane myli ir manimi rūpinasi. Apylinkės vyskupija domėjosi manimi, taip pat ir kuolo prezidentas, kuris gyveno toje pačioje gatvėje kaip ir aš. Jie mokė mane Evangelijos. Jie liudijo man apie Gelbėtojo realumą ir Jo brangų Apmokėjimą bei ką tai reikštų man. Jie man kelis kartus skaitė pasakojimą apie Džozefą Smitą ir jo regėjimą šventoje giraitėje. Dėl viso to aš įgijau gerą įprotį kiekvieną savaitę skaityti Džozefas Smitas–Istorija. Skaitydamas suvokdavau, kad tą savaitę galėsiu susidoroti su bet kokiais mane ištikusiais sunkumais.
Tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai man taip reikėjo kitų paramos, mano Dangiškasis Tėvas palaimino mane. Jis žinojo, kas esu, ir pasiuntė Savo tarnus, kad padėtų man pačiam tai sužinoti. Jie apsikabino mane ir savo darbais parodė, kad tikrai nesu bjaurusis ančiukas ir kad galiu tapti „tvenkinio karalium“, jei tik būsiu vertas ir laikysiuosi Dievo įsakymų. Apmokėjimo suvokimas ir jo teikiama palaima pradėjo teikti man daugiau stiprybės ir pasitikėjimo savimi.
Kai man sukako 16-ka, tie gerieji vyrai drąsino mane siekti patriarchalinio palaiminimo. Gavęs rekomendaciją atsisėdau ant savo senojo dviračio ir keliolika kilometrų važiavau iki patriarcho namų. Jis dar kartą man paaiškino, kas yra tas patriarchalinis palaiminimas ir kaip jis gali palaiminti mano gyvenimą. Jis uždėjo savo rankas ant mano galvos. Po to mano gyvenimas visiškai pasikeitė.
Gavau misijos pašaukimą į Škotiją ir tai man buvo nuostabus patyrimas. Praėjus kelioms savaitėms po mano grįžimo iš misijos, viename Bažnyčios susirinkime sutikau savo būsimą žmoną. Mes kartu vaikščiojome į pasimatymus, ir aš jai pasipiršau. Susituokėme Solt Leiko šventykloje.
Viename mano patriarchalinio palaiminimo sakinyje sakoma, kad man šiame gyvenime bus leista gyventi su angelu. Kai man buvo suteikiamas tas palaiminimas, nelabai supratau, kas yra tas angelas, jau nekalbant apie pačią sakinio prasmę. Bet kai išėjau iš šventyklos, kurioje mudu su žmona buvome užantspauduoti, supratau tą sakinį. Ji buvo mano gyvenimo šviesa. Jos dėka man buvo leista gyventi šviesos aplinkoje. Ji teikė džiaugsmo mūsų 8 vaikams, 25 vaikaičiams ir 2 provaikaičiams. Visi mano vaikai ją vadino palaiminta. Dėkoju Dievui už Evangelijos palaiminimus ir amžinuosius šventosios šventyklos apeigų ir sandorų palaiminimus.
Šėtonas stengiasi mus įtikinti, kad esame bjaurieji ančiukai ir kad neturime jokių šansų tapti tokie kaip mūsų Dangiškasis Tėvas ir Jo šventas Sūnus. Liudiju, kad Dievas mus kiekvieną myli ypatingai. Vyresnysis Nylas A. Maksvelas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo dažnai sakydavo: „Asmeninė Dievo įtaka jaučiama gyvenimo smulkmenose.“1 Esame Jo vaikai. Dabar jau žinau, kad galime pakeisti savo gyvenimą ir laikydamiesi Evangelijos įsakymų tapti „tvenkinio karaliais ir karalienėmis“.
Žinau dar kai ką. Žinau, kas esi ir iš kur atėjai. Apreiškimai primena apie mūsų ištikimybę ikimirtingajame pasaulyje (žr. Apreiškimo 12:7–11; DS 138:56; Abraomo 3:22–23). Jei savo liudijimus susiesime su šia nuostabia tiesa, tai kiekviena diena visiems mums taps nuostabia palaima.
Laikykis Dievo pusėje. Jei Jis sugeba pasirūpinti tokiu nedrąsiu ir droviu berniuku kaip aš, Jis pasirūpins tavimi dabar ir ateity. Esi rinktinis Dievo sūnus ar dukra. Pasirink tokį gyvenimą, kuris atitiktų tavyje esantį dievišką potencialą.
Esi rinktinis Dievo sūnus ar dukra. Pasirink tokį gyvenimą, kuris atitiktų tavyje esantį dievišką potencialą.
Blogai apie save galvoji?
Pagalvok apie tai: esi Dievo vaikas. Jo padedamas atrasi savo vidinę galią. (Žr. Romiečiams 8:16–17.)
Teatro darbuotojai į salę atvežė dešimties pavarų dviratį. Jis buvo raudonas ir gražus. Darbuotojai ketino tą dviratį padovanoti. Ach, kaip norėjau to dviračio!
Pamačiau, kad aš turiu laimingąjį bilietą. Bet nepajudėjau iš vietos ir neištariau nei žodžio. Buvau pernelyg drovus.
Apmokėjimo suvokimas ir jo teikiama palaima pradėjo teikti daugiau stiprybės ir pasitikėjimo savimi.
Iliustravo Džeris Harstonas, jei nenurodyta kitaip; sparnų nuotrauka iš © Getty Images; paukščių nuotrauka, aut: Grehemas Fordas, © Getty Images
Heinricho Hofmano paveikslo Kristus Getsemanėje FRAGMENTAS, spausdinama C. Harrison Conroy Co. maloniai leidus