Ramybės vieta
Šioms dviem merginoms iš Dominikos Respublikos šventykla reiškia daugiau nei gražų pastatą. Šventykla joms primena maloniausias viltis ir svajones.
Dilsija Soto, 16 m., vis dar prisimena tą dieną, kai jos gimtajame Dominikos Respublikos Santo Domingo mieste buvo pašventinta šventykla: „Tuomet man tebuvo devyneri, ir tariau sau: ‚Oho! Jau turime šventyklą!‘ Buvau pratusi matyti, kad dėl užantspaudavimų ir sandorų sudarymo žmonės vykdavo į kitų šalių šventyklas. Pagalvojau: „‚Dabar man ir mano šeimai nebereikės vykti į kitą šalį, nes jau turime šalimais esančią šventyklą.‘“
Šiandien toji šventykla visu savo didingumu stovi pačioje sostinėje. Jos smailė ir gerai prižiūrimas šventorius atkreipia daugumos prašaliečių dėmesį. Jie pamano, kad tai turbūt yra katedra. Dilsija su džiaugsmu paaiškina, kad tai daug šventesnė vieta nei katedra. Šventoriuje jaučiamas tylus pagarbumas, kuris labai skiriasi nuo centrinėse miesto gatvėse ir turgeliuose gaudžiančio šurmulio.
Būtent į šią vietą ne taip seniai atėjo pati Dilsija ir jos draugė Kelsija Saint Gardien, 14 m. Abi jos yra Bažnyčios narės ir lanko Maridoros apylinkę Dominikos Respublikos Santo Domingo Independensijos kuole. Abi jau anksčiau lankėsi šventykloje dėl krikštų už mirusiuosius. Bet tą dieną jos lankėsi tik tam, kad pasivaikščiotų soduose, pasikalbėtų ir pajaustų iš šventyklos sklindančią Dvasią.
Dilsijos troškimai
„Be galo myliu Viešpatį ir esu be galo dėkinga už tai, ką Jis dėl manęs padarė, – sako Dilsija. – Visi mano šeimoje yra Bažnyčios nariai, tačiau tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės nėra. Kai jie lankosi pas mus namuose, aš visuomet pasiruošiu Mormono Knygą – nežinai kada pasitaikys gera proga su jais pasidalinti Evangelija.“ Ji taip pat dalinasi Evangelija su draugais ir „su visais tikrai besidominčiais žmonėmis“. Ji sako, kad kaskart dalindamasi Evangelija smarkiai jaučia Dvasią, o besidalindama liudijimu ji vėl pajunta Bažnyčios tikrumą.
Ji prisimena vieną seminarijos pamoką apie išgelbėjimo planą. „Prieš šio pasaulio sukūrimą mes dalyvavome didžiajame dangaus pasitarime, kuriame nusprendėme sekti savo Dangiškuoju Tėvu ir priimti tą auką, kurią dėl mūsų atliks Jėzus Kristus, – sako ji. – Mūsų mokytojas paaiškino, kad mes tuomet tikrai paklusome Dangiškajam Tėvui, kadangi dabar esame čia žemėje ir turime kūnus iš mėsos ir kaulų. Kai jis tai aiškino, aš žinojau, kad tai tiesa. Tą vakarą, kai meldžiausi, aš verkdama dėkojau Dievui už tokį pažinimą.“
Dilsija cituoja iš 1 Korintiečiams 3:16: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ „Jei aš irgi esu šventykla, – sako ji, – turiu būti tokia pat švari ir graži kaip šventykla. Koks nuostabus palaiminimas yra būti šios Bažnyčios nare ir būti dora mergina!“
Ji sako, kad jos didžiausias troškimas yra vėl kažkada gyventi su savo Dangiškuoju Tėvu. „Esu be galo dėkinga už tai, kad Jis mums davė šventyklas, kuriose galime daryti viską, kas reikalinga mūsų sugrįžimui pas Jį, – sako Dilsija. – Geriausia padėkos forma Jam yra gyventi taip, kaip Jis prašo mus gyventi.“
Dilsija sako: „Viešpats nori, kad mes lankytumėmės Jo namuose, ten mokytumėmės apie Jį ir grįstume sau kelią į amžinybę su Juo.“ Ji sako, kad jai patinka dalyvauti krikštuose už mirusiuosius, nes „tai yra geras būdas padėti tiems, kurie kitoje uždangos pusėje laukia, kad už juos padarytume tai, ko jie patys negali padaryti.“
Kelsijos įsipareigojimai
Kelsija pritaria. „Mūsų protėviams reikia mūsų pagalbos, ir žinau, kad jie bus dėkingi mums už tai, – sako ji. – Aš ypač laukiu susitikimo su savo senele, kurios neturėjau galimybės matyti nuo pat gimimo. Dėsime visas pastangas, kad šventykloje už ją būtų atliktos visos apeigos.“
Kalbėjimas apie šventyklas Kelsijai sukelia gilius jausmus. „Įsipareigojau priimti tokius sprendimus, kurie man padėtų būti užantspauduotai prie savo šeimos, – sako ji. – Turime gerbti Evangeliją ir al pie de la letra [pagal įstatymo raidę] laikytis įsakymų. Taip darome todėl, kad mylime mūsų Dangiškąjį Tėvą, o paklusdami parodome savo dėkingumą Jam.“
Jos šeima prie Bažnyčios prisijungė 2006 metų gruodį, praėjus šešeriems metams po to, kai jos gimdytojai iš Haičio persikraustė gyventi į Dominikos Respubliką. „Esu be galo dėkinga misionieriams, kurie pasibeldė į mūsų duris. Mums gera jausti Dvasią ir sužinoti apie Dangiškojo Tėvo planą mums. O kadangi Evangelija tapo mūsų gyvenimo dalimi, tai jaučiame, kad šeimoje esame artimesni vieni kitiems. Esu dėkinga už tai, kad Jis man davė šeimą, kuri eina išvien, net ir didžiausių sunkumų metu. Vien mintis, kad turime privilegiją būti užantspauduoti amžinybei, atrodo kaip pats didžiausias palaiminimas.“
Šiuo metu jos gimdytojai lanko pasiruošimo šventyklai pamokas, o tai jai primena, kad ji turi ruoštis tai dienai, kai pati tuoksis šventykloje: „Mano pagrindinis tikslas yra kartu su savo būsimuoju vyru būti vertiems vienas kito ir amžinosios šeimos drauge.“
Dalinimasis ramuma
Dvi draugės praeina pro vietą, kur šuoruojančiame vėjyje ant stulpo plazdena jų šalies vėliava. „Net ši vėliava prie šventyklos primena mums apie ištikimybę, – sako Dilsija. – Tai ne tik spalvos. Ši vėliava simbolizuoja Dios, patria, libertad [Dievą, šalį, laisvę] ir joje atvaizduotas krikščionių kryžius bei Dešimt Dievo Įsakymų. Vėliava mums primena, kad šalį įkūrė Dievu tikintys žmonės ir kad Dievas vis dar svarbus čia.“
Jos taip pat praeina pro įėjimą į šventyklą, kur, kaip ir ant kiekvienos šventyklos, virš durų iškalti žodžiai Santidad al Señor, la Casa del Señor (Šventumas Viešpačiui, Viešpaties namai).
„Kai perskaitau šiuos žodžius, pajuntu galingą paliudijimą, kad tai tiesa, – sako Dilsija. – Prisimenu, kai per bendrąją veiklą su savo grupe vieną vakarą apsilankėme šventoriuje. Po apsilankymo mūsų vyskupas paklausė, ką ten jautėme. Aptarėme ir galiausiai visi priėjome vieningos nuomonės: ramybę.“
Kelsija ir Dilsija nueina, galvodamos apie žodį „ramybė“ … tobulą žodį, nes šventykla ir yra ramybės vieta.
Ričardo M. Romnio nuotraukos