Kaip pakylėjau kitus ir save

Keti Vitaker Maršal, Vašingtono valst., JAV

Tai buvo 1990 metų Padėkos diena. Neseniai išgyvenau sunkią ištuoką ir svetimame mieste buvau teisės pirmakursė. Mano vaikai tą šventę ketino praleisti mano tėvo namuose. Pirmą kartą gyvenime per Padėkos dieną buvau viena.

Iš pradžių norėjosi savęs gailėti ir gerai išsiverkti. Bet tada pradėjau skaičiuoti savo malones. Turėjau du nuostabius vaikus, gražų namą, galimybę mokytis ir Jėzaus Kristaus Evangeliją, kaip gyvenimo orientyrą. Tikrai, buvau palaiminta daugybe dalykų.

Artėjant Padėkos dienai sužinojau, kad grupelė teisės studentų planavo prisijungti prie vietinės misijos surengti benamiams išankstinius Padėkos dienos pietus. Nutariau, kad geriau padėsiu toje misijoje, nei sėdėsiu namuose vieniša ir paniurusi. Taigi, prisijungiau prie tų studentų.

Jau po kelių dienų į išalkusių, dėkingų, gyvenimo mėtytų ir vėtytų žmonių lėkštes dėjau bulvių košę. Mano akys pritvinko ne liūdesio, o meilės visiems Dievo vaikams, nepaisant jų gyvenimo aplinkybių, ašarų.

Padėkos diena nebūtų tikra, jei orkaitėje nekeptų kalakutas. Bet 6 kilogramus sveriantis kalakutas buvo ne mano jėgoms. Todėl aš pasikviečiau kelis studentus iš kitų šalių ir tolimų valstijų. Norėjau surengti tradicinę amerikietišką Padėkos dienos vakarienę, bet kviečiau ir juos prisidėti prie jos. Paprašiau jų visų iš namų atsinešti savo mėgstamą patiekalą. Toji Padėkos diena virto nuostabia ir neužmirštama vakariene – kinietiški pyragėliai ir visa kita.

Karalius Benjaminas pareiškė: „Štai, sakau jums tai, kad pasimokytumėte išminties; kad pasimokytumėte, jog tarnaudami savo artimiems, jūs tik tarnaujate savo Dievui.“ (Mozijo 2:17.)

Tą Padėkos dieną išmokau išminties. Tarnaudama kitiems, – nors buvo lengviau tik tupėti namuose ir liūdėti, – atradau džiaugsmą. Tarnystė yra raktas į laimę, ir ne tik švenčių metu, kai nesunku pastebėti, ko trūksta mūsų gyvenimams, bet ir kitu metu. Kad ir kokioje situacijoje bebūtumėme, visada galime atrasti kažką, kuriam reikia mūsų pagalbos. Pakylėdami savo brolius ir seseris, taip pat pakylėjame ir save.

Nutariau, kad geriau padėsiu toje misijoje, nei sėdėsiu namuose vieniša ir paniurusi. Jau po kelių dienų į išalkusių žmonių lėkštes dėjau bulvių košę.