Aš? Ganytojas Izraelyje?
Esu tūkstančių ganytojiškų kelionių liudininkas ir dalyvis. Liudiju apie nuostabų Dvasios išsiliejimą šių kelionių metu.
Vienas iš Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios išskirtinumų yra tai, kad ji turi pasaulietinius ganytojus. Bažnyčios apylinkėse, skyriuose, kuoluose ir apygardose neturime apmokamos kunigijos; patys nariai tarnauja vieni kitiems.
Kiekvienas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys yra pašauktas būti ganytoju Izraelyje. Tokie nariai-ganytojai tarnauja vyskupijose ir skyrių prezidentūrose, kunigystės ir pagalbinių organizacijų vadovais, raštininkais ir sekretoriais, įvairiais mokytojais – kaip antai namų mokytojais ir lankančiomis mokytojomis – bei daugybėje kitų pareigų.
Pasaulietiški ganytojai turi kelis bendrus bruožus. Visiems yra paskiriamos avys, kad jie jas ugdytų, drąsintų ir joms tarnautų. Visi jie yra pašaukiami Viešpaties per Jo paskirtus tarnus. Visi jie yra atskaitingi Viešpačiui už savo, kaip ganytojo, prievaizdavimą.
Paklydusių avių ieškojimas
1980 metais Džozefas Seržas Merilas, būdamas 19-kos, dėl darbo emigravo iš savo gimtosios Haičio šalies į Dominikos Respubliką. Po pusantrų metų jis sugrįžo į Haitį, įsimylėjo ir vėl sugrįžo į Dominikos Respubliką su savo nuotaka Marija Reimond Esterlin.
Kai naujoje šalyje jie kartu pradėjo savo vedybinį gyvenimą, Džozefas jautė dvasinį alkį. Kad patenkintų tą alkį jis su Marija aplankė kelias bažnyčias. Kadangi abu kalbėjo Haičio kreolų tarme, ispaniškai šnekančioje šalyje jie sunkiai suprato kitus, o ir juos sunkiai suprato. Galiausiai jie sutiko du pastarųjų dienų šventųjų misionierius, kurie juos pakvietė į Bažnyčią. Po to, kai Džozefas su Marija apsilankė keliuose susirinkimuose, misionieriai pradėjo juos kantriai mokyti pamokų ispanų kalba. Abu jie pasikrikštijo 1997 metų rugsėjį.
Džozefas buvo pašauktas tarnauti sekmadieninės mokyklos prezidentūroje, vėliau patarėju skyriaus prezidentūroje, o dar vėliau skyriaus prezidentu. Bet dėl pasikartojusių nesusipratimų ir užgautų jausmų, kurių dauguma kilo dėl nesusikalbėjimo, Džozefas su Marija ir jų penki vaikai tapo nebeaktyvūs ir beveik visai užmiršti vietinių Bažnyčios narių.
Per po to sekusius septynerius metus pora susilaukė dar keturių vaikų ir į savo namus iš Haičio pasikvietė sūnėną bei dukterėčią. Didelių pastangų dėka Džozefas tobulai išmoko ispanų bei anglų kalbas ir vietinėje bendrovėje pradėjo mokyti anglų ir Haičio kreolų kalbų.
2007 metų rugpjūtį prie šeimos namų durų pasirodė du kunigystės vadovai, kurie ieškojo paklydusių Viešpaties avių. Jie sužinojo, kad Džozefas ir Marija vis dar turi liudijimą apie Evangeliją, nors jau septynerius metus nelankė jokių susirinkimų. Vadovai pakvietė šeimą sugrįžti į Bažnyčią, o jie tai padarė jau kitą dieną – visi 13 šeimos narių. Nuo tada jie nuolat lanko Bažnyčią.
Šiandien Džozefas yra skyriaus misijos vadovas Barahonoje, esančioje pietvakarinėje Dominikos Respublikos dalyje. Jo du vyriausieji sūnūs taip pat tarnauja kaip skyriaus vadovai, o jo sūnėnas, neseniai įšventintas vyresnysis, yra Vaikinų organizacijos prezidentas. Neseniai šeima lankėsi šventykloje, kurioje visi buvo užantspauduoti kaip amžinoji šeima.
Tik pagalvokite, net 13 paklydusių avių dabar yra surastos dėl to, kad du nariai-ganytojai buvo pasiryžę surasti, maitinti ir sugrąžinti šią šeimą atgal į Viešpaties kaimenę. Kaip jie buvo nuvesti į tuos namus, taip ir mes būsime vedami, jei tik vykdysime savo pareigą surasti paklydusias avis.
Esu tūkstančių ganytojiškų kelionių liudininkas ir dalyvis. Liudiju apie nuostabų Dvasios išsiliejimą šių kelionių metu. Mačiau, kaip sugrįžta daugybė paklydusių avių ir jos džiaugiasi kaimenės svetingumu. Mačiau pasikeitusias širdis, ištartus palaiminimus, pralietas ašaras, išsakytus liudijimus, sukalbėtas ir atsakytas maldas, bei išreikštą meilę. Mačiau, kaip keitėsi gyvenimai.
Kaimenių maitinimas
Kažkur tarp 592 ir 570 m. pr. Kristaus gim. Dievas kalbėjo savo pranašui Ezechieliui apie nerūpestingus ganytojus. Dėl jų nerūpestingumo kaimenė buvo išblaškyta. Apie tokius ganytojus Viešpats pasakė:
„Žmogau, pranašauk Izraelio ganytojams, pranašauk ir sakyk jiems, ganytojams: „Taip kalba Viešpats Dievas[:] … Argi ne ganytojų pareiga – ganyti kaimenę?
Silpnųjų jūs nestiprinote, sergančiųjų negydėte, sužeistųjų netvarstėte, paklydusiųjų ir pražuvusiųjų neieškojote. …
… mano avys buvo išblaškytos po visą žemę ir nebuvo, kas jomis rūpintųsi ar jų ieškotų.
Taip kalba Viešpats Dievas; … išreikalausiu iš jų rankų savo avis.“ (Ezekielio 34:2, 4, 6, 10.)
Daugeliu prasmių virtome susirinkimų namų Bažnyčia. Labai stengiamės dvasiškai ir emociškai maitinti į susirinkimų namus ateinančius žmones. O kas bus su tais, kurie neberanda kelio į tuos susirinkimų namus?
Jei esu pašauktas tarnauti Bažnyčioje, man paskiriamos avys, kurioms, pagal dievišką įpareigojimą, turėčiau patarnauti ir tarnauti. Pavyzdžiui, būdamas mokytojas, ganau ne tik mano pamokose pasirodančius narius, bet ir tuos, kurie nelanko mano pamokų. Turiu atsakomybę juos surasti, susipažinti su jais, susidraugauti su jais, patarnauti jiems, jei to reikia, ir sugrąžinti juos atgal į kaimenę.
Atveskite jas atgal
Būdami nariai-ganytojai, turėtume gerai prisiminti ir apmąstyti Luko 15 skyriuje pateiktą mokymą. Tame skyriuje Viešpats moko palyginimų apie paklydusią avelę, pamestąją drachmą ir sūnų palaidūną. Visų trijų palyginimų motyvas panašus: „kažkas pamesta“ ir vėl surasta. Palyginime apie paklydusią avelę Viešpats klausia:
„Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?
Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių
ir sugrįžęs namo susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!“
Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.“ (Luko 15:4–7.)
Palyginime tik viena avelė nuklydo ir pasimetė, bet mūsų apylinkėse ir skyriuose taip būna retai. Tačiau, nepaisant nuo kaimenės nuklydusių avių skaičiaus, palyginimo pritaikymas išlieka tas pats.
Palyginime neužsimenama, kiek laiko užtruko paieškos. Mums dirbant ganytojo darbą, kai kurie sugrįš po mūsų vienintelio apsilankymo, kiti – po kelis metus trukusio mūsų nuolatinio bei švelnaus drąsinimo.
Stengdamiesi sugrąžinti savo brolius ir seseris, nepamirškime, kad tos avys „kurias kviečiame sugrįžti į kaimenę“ yra „mielos Ganytojo širdžiai“.1 Jis jas visas asmeniškai pažįsta. Jis tobula meile myli kiekvieną iš jų. Kadangi jos priklauso Jam, jei įsiklausysime į Dvasios balsą, Jis ves, nukreips mus ir įkvėps, ką turėtume sakyti. Jei nuoširdžiai ir nuolankiai stengsimės padėti, dėl Šventosios Dvasios galios daugelis jų atsilieps teigiamai.
Nepamirškime savo ganytojiškų pareigų, kad galėtume sėkmingai atsiskaityti Viešpačiui už savo prievaizdavimą už kiekvienam iš mūsų Jo paskirtas avis.
Džozefo Brikėjaus paveikslo Kelias į Betliejų FRAGMENTAS; dešinėje: Roberto T. Bareto paveikslo Kainas ir Abelis FRAGMENTAS.
Jau nebepražuvusi, dailininkas: Gregas K. Olsenas, nekopijuoti; Laureni Fočeto fotoiliustracija