Pirmosios prezidentūros žinia
Stiprybės sėmimasis per paklusnumą
Šiame moderniame pasaulyje akcentuojama jaunystė. Visi nori atrodyti jauni, jaustis jauni ir būti jauni. Iš tikrųjų žmonės kasmet išleidžia dideles pinigų sumas tokiems produktams, kurie, atseit, grąžina jaunatvišką išvaizdą. Taipogi galime savęs paklausti „Ar ši jaunystės paieška atsirado tik šiais laikais, šioje kartoje?“ Kad surastume atsakymą į šį klausimą, tereikia pasklaidyti istorijos puslapius.
Prieš kelis šimtmečius, didžiųjų tyrinėjimų amžiuje, buvo rengiamos įvairios ekspedicijos. Nepažįstamose jūrose laivais plaukiodavo savo sėkme tikintys ir nuotykius mėgstantys jūreiviai. Jie ieškojo jaunystės šaltinio. Tų dienų legendoje buvo pažadas, kad kažkur „tolybėse“ tryško stebuklingas tyriausio vandens šaltinis. Kad žmogus atgautų jaunystės žvalumą ir energiją, jam tereikėjo atsigerti iš to šaltinio trykštančio vandens.
Ponse de Leonas, plaukęs su Kolumbu, kelis kartus surengė ekspedicijas į Bahamų ir Karibų salynus, tikėdamasis surasti legendinį jaunystės eliksyrą. Bet tokios jo pastangos, kaip ir daugelio kitų, buvo bergždžios, nes dieviškajame mūsų Dievo plane parašyta, kad šiame mirtingame būvyje jaunystės ragausime tik kartą.
Tiesos šaltinis
Nors nėra jaunystės šaltinio, kurio galėtume išmintingai ieškoti, yra dar kitas šaltinis, iš kurio trykšta daug brangesnis vanduo, būtent amžinojo gyvenimo vanduo. Tai yra tiesos šaltinis.
Vienas poetas savo nemariose eilėse labai taikliai apibūdino tikrąją tiesos paieškų svarbą:
Sakyk, kas tiesa? Jei tavęs to paklaus,
Tai siekimas žmonių ir dievų.
Ieškok jos dugne vandenyno gilaus
Ir aukštybėj beribėje žydro dangaus:
Tai tikslas troškimų visų. …
Sakyk, kas tiesa? Nors laikai ir praplauks,
Ji pradžia visko ir pabaiga.
Nors žemės neliks jau, neliks ir dangaus,
Ji išliks neliesta, ji tebeviešpataus,
Nes ji – amžinoji jėga.1
1833 metų gegužės mėnesį Pranašui Džozefui Smitui Kirtlande, Ohajo valst., duotame apreiškime Viešpats pasakė:
„Tiesa yra pažinimas apie dalykus – kokie jie yra ir kokie jie buvo, ir kokie jie bus; …
Tiesos Dvasia yra iš Dievo. … Jis [Jėzus] gavo tiesos pilnatvę …;
Ir nė vienas žmogus negauna pilnatvės, jeigu jis nesilaiko Jo įsakymų.
Tas, kuris laikosi Jo įsakymų, gauna tiesą ir šviesą, kol pašlovinamas tiesa ir žino viską.“2
Šiame šviesos amžiuje, kai turime sugrąžintąją Evangelijos pilnatvę, nėra reikalo plaukioti nežinomomis jūromis ar keliauti nežinomais keliais, kad surastume tą tiesos šaltinį. Juk mylintis Dangiškasis Tėvas tiksliame žemėlapyje pažymėjo kelią. Tas kelias – tai paklusnumas!
Jo apreikštuose žodžiuose vaizdžiai apibrėžiami tie palaiminimai, kuriuos atneša paklusnumas. Ten pat apibrėžiama ir neišvengiama širdgėla bei nusivylimas tų keliautojų, kurie nuklysta nuo kurso ir pradeda keliauti uždraustais nuodėmių ir klaidų keliais. Gyvulių aukojimu persisotinusiai kartai Samuelis drąsiai pareiškė: „Tikrai klusnumas geriau už kruviną auką, ir atsidavimas – už avinų taukus.“3
Tiek senovės, tiek dabartiniai pranašai žinojo apie stiprybę, kylančią iš paklusnumo. Prisiminkite Nefį: „Aš eisiu ir padarysiu tai, ką Viešpats įsakė.“4 Arba šį gražų Mozijo sūnų turėtos stiprybės apibūdinimą, kurį pateikė Mormonas:
„Jie sustiprėjo tiesos pažinime; nes buvo sveiko supratimo vyrai ir stropiai tyrinėjo Raštus, kad pažintų Dievo žodį.
Bet tai dar ne viskas; jie daug meldėsi ir pasninkavo; todėl turėjo pranašavimo dvasią ir apreiškimo dvasią, ir kai mokė, jie mokė su galia ir įgaliojimu iš Dievo.“5
Laikykitės įsakymų
Vienoje visuotinės konferencijos sveikinimo kalboje prezidentas Deividas O. Makėjus (1873–1970) Bažnyčios nariams, gyvenantiems šiais laikais, labai paprastai, o kartu ir labai galingai patarė: „Laikykitės Dievo įsakymų.“6
Tokia buvo ir mūsų Gelbėtojo žinia, kai Jis pareiškė: „Nes visi, kurie nori palaiminimo iš mano rankų, laikysis tam palaiminimui skirto įstatymo ir jo sąlygų, kaip buvo nustatyta prieš pasaulio įkūrimą.“7
Patys Mokytojo darbai liudija apie Jo žodžius. Gyvendamas tobulą gyvenimą ir gerbdamas Savo šventą misiją, Jis rodė tikrąją Dievo meilę. Jis niekada nesipuikavo. Jis niekada nesipūtė iš didybės. Jis niekada nebuvo nelojalus. Jis visada buvo nuolankus. Jis visada buvo nuoširdus. Jis visada buvo teisus.
Nors Jį gundė visų vilionių meistras, pats velnias; nors Jis po 40 dienų ir 40 naktų trukusio pasninko fiziškai išseko ir „buvo labai alkanas“; bet kai piktasis Jėzų gundė pačiais patraukliausiais pasiūlymais, Jėzus mums parodė dievišką paklusnumo pavyzdį ir atsisakė nukrypti nuo to, ką Jis žinojo esant tiesa.8
Kai Getsemanės sode Jį užgriuvo baisi kančia, kėlusi Jam tokį skausmą, kad net Jo prakaitas buvo panašus į didelius kraujo lašus, krentančius ant žemės, Jis parodė paklusnaus Sūnaus pavyzdį, sakydamas: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!“9
Galilėjoje Jėzus pasakė Petrui: „Sek paskui mane!“ Pilypui buvo nurodyta: „Sek paskui mane!“ Ir muitininkui Leviui, sėdėjusiam muitinėje, nuskambėjo kviečiantis raginimas: „Sek paskui mane!“ Net ir tam, kuris Jį atsivijo, kuris turėjo daug turtų, buvo pasakyta: „Sek paskui mane!“10 Tiek jums, tiek ir man tas pats Jėzus sako: „Sek paskui mane!“ Ar ryšimės paklusti?
Paklusnumas – tai pranašų bruožas, bet turime suprasti, kad šis stiprybės šaltinis tebetrykšta ir šiandien. Visi galime iš jo semtis.
Šiuolaikinis pavyzdys
Kartą gyveno toks žmogus, kuris gerai išmoko paklusnumo pamoką ir surado tiesos šaltinį. Jis buvo nuoširdus žmogus ir gyveno kukliai. Jis prisijungė prie Bažnyčios Europoje. Stropiai taupęs ir aukojęsis, jis galiausiai emigravo į Šiaurės Ameriką – svetimą šalį, kurioje žmonės kalbėjo svetima kalba, laikėsi kitokių papročių. Bet ten buvo ta pati Bažnyčia, kuriai vadovavo tas pats Viešpats, kuriuo jis pasikliovė ir kuriam pakluso. Tas žmogus ten, truputį nedraugiškame mieste, tapo mažos, sunkiai besiverčiančių šventųjų kaimenės skyriaus prezidentu. Jis vykdė Bažnyčios programą, nors narių buvo nedaug, o darbų daug. Jis savo skyriaus nariams rodė tikrą Kristaus pavyzdį, o nariai dėl to rodė retai matomą meilę.
Pragyvenimui jis užsidirbdavo savo amatininko rankomis. Nors jis gyveno skurdžiai, bet visada mokėjo pilną dešimtinę ir dar daugiau aukojo. Savo mažame skyriuje jis pradėjo rinkti pinigus misionieriams. Kelis mėnesius jis buvo vienintelis prisidėjęs prie tos rinkliavos. Kai mieste apsilankydavo misionieriai, jis juos pamaitindavo, ir pastarieji niekada neišeidavo iš jo namų be kokios nors apčiuopiamos aukos jų darbui ir gerovei. Kiti Bažnyčios nariai, atkeliavę iš toli ir apsilankę tame mažame skyriuje, visada buvo jo svetingai priimami. Juos visada užliedavo jo dvasios šiluma. Išvykę jie suprasdavo, kad sutiko neįprastą žmogų, paklusnų Viešpaties tarną.
Savo vadovams jis rodė ypatingą pagarbą ir rūpinosi jais. Jie jam buvo Viešpaties pasiuntiniai. Jis rūpinosi jų materialine gerove ir ypač dažnai su rūpesčiu prisimindavo juos savo maldose. Vieną šabo dieną jo skyriuje lankėsi keletas vadovų. Jie turėjo keliolika galimybių kartu su juo pasimelsti įvairių susirinkimų metu ar lankydamiesi pas narius. Vakarui atėjus tie vadovai išsiruošė namo – pralinksmėję ir dvasiškai pakylėti. Nors kelionę namo temdė atšiaurus oras, visas keturias valandas iki namų tų vadovų širdis šildė tos dienos prisiminimai. Net ir dabar, po daugelio metų, prisiminimai apie tą dieną vis dar šildo dvasią ir maloniai nuteikia.
Mokyti ir daug patirties turintys žmonės ieškodavo šio nuolankaus, beraščio Dievo žmogaus. O suradę jį negalėdavo atsidžiaugti gavę galimybę su juo bent valandėlę pabendrauti. Jo išvaizda nebuvo išskirtinė; jo anglų kalbos žinios irgi ne per geriausios, o kartais net būdavo sunku jį suprasti; jo namai – kuklūs. Jis neturėjo nei automobilio, nei televizoriaus. Jis nerašė knygų ir nesakė įmantrių kalbų, nedarė nieko tokio, į ką kiti kreipia dėmesį. Tačiau ištikimieji plūdo į jo namus. Kodėl? Todėl, kad jie troško atsigerti iš jo tiesos šaltinio. Juos traukė ne tiek jo žodžiai, kiek jo darbai, ne tiek jo prakalbos, kiek jo gyvenimo būdo didybė.
Žinant, kad šis vargšas žmogus pastoviai Viešpačiui mokėdavo bent dvigubą dešimtinę, galima geriau suprasti tikrąją dešimtinės prasmę. Žinant, kad jis maitindavo alkanuosius ir svetingai priimdavo nepažįstamuosius, galima geriau suprasti, kad jis tai padarytų ir dėl Mokytojo. Meldžiantis su juo, buvo galima jausti, kad jis yra užtikrintas dievišku užtarimu, ir taip patirti naują bendravimo būdą.
Turbūt nesuklysime sakydami, kad jis laikėsi didžiausio ir pirmojo įsakymo bei antrojo – panašaus į jį;11 kad jo vidus buvo pilnas tikrosios meilės visiems žmonėms, kad dora nepaliaujamai puošė jo mintis ir, galiausiai, jo pasitikėjimas augo Dievo akivaizdoje.12
Šis žmogus švytėjo gerumu ir spindėjo teisumu, o jo stiprybė pasireiškė paklusnumu.
Mes galime įgyti tą, taip ieškomą stiprybę šio besikeičiančio ir sudėtingo pasaulio iššūkiams įveikti, jei tvirtai ir ryžtingai prisijungsime prie Jozuės ir pareikšime: „Bet aš ir mano šeima tarnausime Viešpačiui.“13
Kairėje: Metju Rajerio nuotrauka; Kristaus paveikslas, dailininkas: Heinrichas Hofmanas, spausdinama C. Harrison Conroy Co. maloniai leidus; dešinėje: Džerio Tompsono iliustracija
Paveikslo Kristus pašaukia Petrą ir Andriejų FRAGMENTAS, dailininkas: Džeimsas Teiloras Hejvūdas, spausdinama Bažnyčios Istorijos muziejui maloniai leidus