Močiutės krikštas

Marilena Kretli Pretel Busto, San Paulas, Brazilija

2001 metų birželio 30 dieną, kai savo dukrai kepiau gimtadienio tortą, suskambėjo telefonas. Skambino mano sesuo iš Brazilijos. Ji pranešė, kad mirė mūsų močiutė.

Nors žinia ir buvo liūdna, aš neliūdėjau. Juk mano brangioji močiutė pragyveno beveik 102 metus. Džiaugiausi, kad močiutė galiausiai išsilaisvino iš savo pasenusio ir mirtingo kūno ir nukeliavo į dvasių pasaulį.

Tada aš susimąsčiau apie jos mirties datos sutapimą su mano dukters gimtadieniu. Ar tai ką nors galėjo reikšti. Bėgant laikui supratau, ką tai reiškė: man bus lengva atsiminti pasikrikštyti už močiutę jos mirties metinių dieną. Tai nutarusi, aš pradėjau laukti kito dukters gimtadienio.

Metai netruko prabėgti. Neturėjau galimybės pasikrikštyti per pačią močiutės mirties metinių dieną, nes gyvenau Portugalijoje, o lankydavausi Ispanijos Madrido šventykloje. Bet nebuvo nei vienos dienos, kad neprisiminčiau savo tikslo pasikrikštyti už močiutę Džozefiną.

2002 metų spalio mėnesį galiausiai nuvykome į šventyklą. Lankėmės mudu su vyru ir sūnumi Metju, kuris ruošdamasis vykti į misiją tą kartą turėjo gauti savąjį šventyklos apdovanojimą. Džiaugiausi, kad vykstu šventyklą, ir tikėjausi, kad besikrikštydama už savo močiutę pajusiu ką nors ypatingą.

Mane krikštijo mano vyras. Bet nepajutau nieko ypatingo. Mano sūnus atliko patvirtinimą. Ir vėl nieko ypatingo. Mano nusivylimas dėl to, kad nieko ypatingo nepajutau, praėjo. Galiausiai aš tiesiog buvau laiminga, kad už mano močiutę buvo atliktos apeigos.

Po šventyklos apdovanojimo nuėjome į užantspaudavimų kambarį, kad užantspauduotume močiutę su jos gimdytojais. Kai apeigai atlikti atsiklaupėme prie altoriaus ir užantspauduotojas pradėjo kalbėti, pajutau, tarsi per visą mano kūną, pradedant nuo galvos, perėjo elektra. Sunku tai apibūdinti, bet kai tai jutau, buvau tikra, jog močiutė Džozefina džiaugėsi, kad yra užantspauduojama su savo gimdytojais.