Atėjome apžiūrėti šventyklos

Ryzas Bendlėjus, Jutos valst., JAV

Vieną rudens dieną savo, kaip tarnautojo Solt Leiko šventykloje, pamainos metu sulaukiau kelių jaunuolių. Visi jie akivaizdžiai nebuvo apsirengę garbinimui šventykloje.

„Atėjome apžiūrėti šventyklos,“ – tarė vienas jaunuolis.

„Ar turite rekomendaciją?“ – paklausiau.

Jaunuolis trumpam susimąstė. Tada atsakė: „Taip. Mano mama turi draugę Minesotoje. Ji ir rekomendavo mums apžiūrėti šventyklą.“

Pajutau raginimą pasivesti tuos jaunuolius į šalį ir su jais pasikalbėti. Vieno jaunuolio vardas buvo Larsas. Jam paaiškinau, kad jis ne tik gali apsilankyti šventykloje, bet kad Dangiškasis Tėvas nori, jog jis apsilankytų. Tada Larsui paaiškinau, kad pirmiausia jis tam turi pasiruošti ir kaip pasiruošti.

Tuo metu Bažnyčioje aktyvus buvau dar neilgai. Tarnavau misijoje, bet vėliau palikau Bažnyčią po to, kai įnikau į pramogų verslą ir pradėjau vartoti narkotikus bei alkoholį. Maniau, kad mano šeima didžiuosis mano karjera ir turtais, bet mano mamai tai visai nedarė jokio įspūdžio. Atvirkščiai, ji nuolatos įtraukdavo mano vardą į maldos sąrašą šventykloje, ir tai mane siutino.

Moteris, kurią vedžiau, taip pat paliko Bažnyčią. Kai sulaukusi aštuonerių mūsų dukrelė Tori pradėjo klausinėti apie Jėzų Kristų, pasijutome, kad esame gilioje dvasinėje duobėje. Nors pats kadaise buvau misionierius, nebegalėjau nieko prisiminti apie Gelbėtoją.

„Yra žmonių, kurie galėtų tave pamokyti apie Jėzų, – pasakiau Tori. – Kodėl tau nepasiklausus jų?“

Po kelių dienų į mūsų duris pasibeldė dvi misionierės. Tori pasikvietė jas pas save ir pradėjo mokytis. Slapta klausydamasis kitame kambaryje, išgirdau, kad seserys moko tų doktrinų, kurias žinojau esant tikras.

„Ar norėtumei pasikrikštyti?“ – po trečios pamokos viena iš seserų paklausė Tori.

„Taip“ – atsakė ji.

„Ar tavo tėtis gali tave pakrikštyti?“

Nors jau dvidešimt metų nesilankiau Bažnyčioje, suvokiau, kad mano gyvenimas netrukus pasikeis. Per paskutines pamokas prisijungiau ir aš, pradėjome lankyti Bažnyčią. Aš ir žmona susitikome su vyskupu. Atgailaudamas nusprendžiau, kad darysiu viską, ką galiu, kad atpirkčiau prarastus metus. Pakeičiau darbą, išaukštinau savo Bažnyčios pašaukimus, buvau užantspauduotas su savo žmona ir dukrele ir tapau šventyklos tarnautoju. Štai kodėl žinojau, kad tie smalsūs jaunuoliai galėjo tapti verti šventyklos.

Atėjus pavasariui Larsas man parašė laišką, kuriame dėkojo už tai, kad jam paaiškinau tikrąją šventyklos rekomendacijos prasmę. „Aš tikrai daugiau sužinojau apie šventyklos rekomendaciją, – rašė jis. – Iš tikrųjų aš pasikrikštijau, o sausio mėnesį gavau rekomendaciją!“ Susigraudinau, kai pažvelgiau į prie laiško pridėtą nuotrauką, kurioje, apsirengęs baltais krikšto rūbais, jis stovi su jį mokiusiais misionieriais.

Mano kelionė atgal į šventyklą buvo nepakartojama, o žinia apie Larso kelionę tapo nuostabiu palaiminimu, primenančiu, kad mes visi galime kitų gyvenimus padaryti geresnius.