Kol susitiksime vėl
Erškėčių vainikas, pergalės vainikas
Man erškėčių vainikas simbolizuoja tai, kad Gelbėtojas žino visus mūsų slaptus skausmus ir gali juos išgydyti.
Rugpjūtis Šventojoje žemėje. Aplink mus popietės kaitroje tviskantys Kapernaumo griuvėsiai. Buvo nuostabu būti ten, tačiau mūsų gidas ir netoliese buvusi cikada kurį laiką zvimbė ir mano mintys nuklydo į šalį.
Staiga pažvalėjau, kai gidas parodė į medį, kurio šešėlyje stovėjome, ir nerūpestingai tarė: „Jis vadinamas „erškėčių vainiko“ medžiu.“ Pažvelgiau į lapuotas šakas. Kur dygliai? Ištiesęs ranką nedrąsiai prisitraukiau vieną šakelę.
Tarp gležnų lapų pastebėjau dyglius. Laibi, žali, baisiai aštrūs mano nykščio ilgumo dygliai buvo matomi ne toliau kaip iš metro atstumo. Tačiau bet kuriam prisilietusiam prie vienos iš tų lapuotų šakelių tikrai skaudėtų.
Prisiminiau daugelį mano matytų Gelbėtojo, stovinčio priešais teismo parodiją, paveikslų. Jis buvo aprengtas purpuriniu apsiaustu, o jam ant galvos buvo supinto sauso dygliuoto augalo vainikas. Staiga suvokiau, kad vergas ar karys, gavęs užduotį padaryti tokį vainiką, jį darytų iš tokių lankščių žalių šakelių, kokios kabėjo man virš galvos, o ne trapių, sausų šakelių. Tai bylojo, kad tokio vainiko tikslas buvo ne tik sukelti skausmą, bet pasityčioti ir išjuokti.
Senovės laikais žalias, lapuotas vainikas – dažniausiai padarytas iš lauro lapų – buvo įteikiamas varžybų arba mūšių nugalėtojams. Lauro vainikai puošė karalių ir imperatorių atvaizdus. Galbūt tas žiaurus vainikas, įspaustas į Gelbėtojo antakius, pašaipiai vaizdavo to meto pagerbimą lapuotu žaliu vainiku. Tai tik prielaida, o ne doktrina. Tačiau man taip įsivaizduojant, aiškiau iškilo vienas Apmokėjimo aspektas: Gelbėtojas žino mūsų širdgėlas, ir Jis gali mus išgydyti.
Ant Jo uždėtas apsiaustas kandžiai simbolizavo karaliaus valdžią. Jis dengė Jo neseniai patirto plakimo rumbus ir gilias žaizdas. Panašiai lapuotas erškėčių vainikas atrodė kaip nugalėtojo vainikas, tačiau iš tiesų slapta kėlė skausmą.
Daugelis iš mūsų turime nematomų žaizdų. Giesmė mus moko: „tylioj širdy paslėptas liūdesys, kurio nemato net akis“ („Lord, I Would Follow Thee“, Hymns, nr. 220). Tačiau Gelbėtojas mato. Jis gerai pažįstą slaptą sielvartą. Visos tarnystės metu Jis gyveno laukdamas Apmokėjimo ir prisikėlimo. Tačiau tie, kuriuos Jis mokė, laimino ir gydė, to nežinojo. Netgi Jo apaštalai to neįtarė.
Gelbėtojas mato tai, kas slypi už „skraisčių“ ir „vainikų“, slepiančių nuo žmonių mūsų sielvartą. Iškentęs „visokius skausmus ir suspaudimus“ Jis prisipildė malonės ir žino, kaip pagelbėti mums, kai savo naštas padedame prie jo kojų (žr. Almos 7:11–12). Jo balzamas gali išgydyti netgi gilias ir slaptas žaizdas. O vainikas, kurį Jis tiesia mums, iš tiesų yra nugalėtojo vainikas.
Kristus su erškėčių vainiku, aut. Karlas Heinrichas Blochas, naudojama Frederiksborgo Nacionaliniam istorijos muziejui Hileriode, Danijoje, leidus. Nekopijuoti