Galiausiai paklausiau
„Ji tiesiog sena pažįstama, ir tai nėra pasimatymas“, – pasakiau sau. Tai, kodėl Dvasia vis sakė man, kad neturėčiau ten būti?
Studijuodamas koledže turėjau galimybę atlikti įdomią praktiką toli nuo namų esančiame mieste. Netoliese gyveno sena draugė, ir nors nebuvome to paties tikėjimo, mūsų skirtumai netrukdė mums būti tiesiog draugais.
Kai susipažinau su Madelena (vardas pakeistas), dirbome kartu su kita mergina, kuri buvo geras pastarųjų dienų šventosios pavyzdys. Prisimenu, kaip Dvasia pabrėždavo subtilius tų merginų skirtumus, paaiškindama, kaip netgi nežymūs pasirinkimai vėliau gali pakreipti gyvenimo tėkmę. Aš, tiesą sakant, dar ilgai prisiminiau tuos dvasinius įspūdžius.
Vėl susitikę po kelių metų, mes su Madelena susitarėme vieną vakarą praleisti kartu. Atėjus tam vakarui pradėjau nerimauti. Įlipau į traukinį, važiuojantį į jos miestą, ir artėjant prie jo, balsas mano galvoje ir širdyje sakė: „Tu turėtum eiti į pasimatymus tik su žmogum, kuris laikosi aukštų standartų.“
„Tai nėra pasimatymas, – pamaniau, – aš tiesiog susitinku su sena drauge.“ Dvasia vis kartojo tą perspėjimą, kol suvokiau, kad iš tiesų tai yra pasimatymas, ir susimąsčiau apie mano draugės standartus bei gyvenimo būdą. „Ji žino, kad esu pastarųjų dienų šventasis, – pradėjau teisintis. – Ji žino mano standartus, ir keblumų nebus.“
Vis dėlto pradėjau nerimauti, ar kartais dėl tų „subtilių skirtumų“, kuriuos pastebėjau anksčiau, mūsų keliai neišsiskyrė labiau, nei to tikėjausi. Taigi paklausiau Dvasios raginimo ir paskambinau draugei, norėdamas atšaukti susitikimą. Labai bijojau, jog ji įsižeis. Kaip galėjau draugei, kuri nesupranta Šventosios Dvasios misijos, paaiškinti dvasinius raginimus?
Paaiškinau, kad nerimavau dėl vienos iš mūsų planuotų veiklų, ir tikėjausi, kad tai bus tinkamas pasiteisinimas tam vakarui. Ji nuliūdo dėl to ir pasiūlė pakeisti mūsų planus. Man palengvėjo, ir aš pritariau pakeitimui, nes maniau: „Galbūt Dvasia mane perspėjo būtent dėl tos veiklos.“ Tačiau manasis nerimo jausmas nedingo.
Tą vakarą smagiai leidome laiką, bet kartas nuo karto Dvasia man primindavo, kad ankstesnis perspėjimas tebebuvo svarbus. Ir pradžių nebuvo dėl ko nerimauti, tačiau laikui bėgant darėsi vis aiškiau, kad nors kadaise ir turėjome daug ką bendro, mes ėjome visiškai skirtingomis kryptimis. Mūsų standartai skyrėsi netgi nežymiuose dalykuose. Kai ji užsisakė vyno, paaiškinau, kad nenorėčiau mokėti už alkoholį. Ji gerbė mano norą ir pati už jį susimokėjo.
Vakarui tęsiantis dvasinis nerimas manyje vis augo. Kai vakarienė pasibaigė, sėdėjau ant kėdės krašto pasiruošęs eiti, nes žinojau, kad greitai išvažiuos paskutinis vakarinis traukinys, o aš gyvenau per toli, kad važiuočiau taksi. Mano draugė, pastebėjusi mano susirūpinimą, pasakė, kad galiu pernakvoti pas ją. Nuo tada Dvasia nedavė man ramybės, patvirtindama tai, ką jau žinojau: apie pernakvojimą negali būti nė kalbos.
Kai lydėjau ją namo, iš paskutiniųjų stengiausi atrodyti ramus. Ji paklausė: „Ar tikrai nenori pasilikti?“ Aš tikrai nenorėjau. Ji nespaudė ir nesikabinėjo, tačiau tylus Dvasios balsas buvo aiškesnis už griaustinio griausmą. Negalėjau pavėluoti į savo traukinį!
Palaukiau, kol ji įeis į vidų, o tada bėgau kiek įkabindamas, kad laiku nusigaučiau iki traukinių stoties. Vis galvojau apie tai, kaip Juozapas Egipte bėgo nuo pagundos (žr. Pradžios 39:7–12).
Kai prisimenu to vakaro įvykius, jaučiu ir baimę, ir dėkingumą: baimę dėl to, kas galėjo nutikti, ir dėkingumą už Šventosios Dvasios bendrystę. Dvasia kalbėjo, ir, nors turėjau jos paklausyti anksčiau, džiaugiuosi, kad galiausiai jos paklausiau.
Buvo akivaizdu, kad to vakaro aplinkybes mačiau ne taip aiškiai, kaip jas matė Viešpats. Kaip rašė Izaijas:
„Juk mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai, – tai Viešpaties žodis. –
Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis.“ (Izaijo 55:8–9.)
Gyvenime kai kuriuos dalykus greitai pasirenkame ir pamirštame. Kiti pasirinkimai pateikia pamokas, kurių turėtume niekada nepamiršti. Esu labai dėkingas už žinojimą, kad, klausydamiesi Šventosios Dvasios raginimų ir nedelsiant paklusdami jiems, galime lengviau išsilaikyti Jėzaus Kristaus nurodytame kelyje.
Džefo Vardo iliustracija