Rebeka Svein Viljams – „tvirta ir nepajudinama“
Nepaisydama šeimos priešiškumo Bažnyčiai, ši atsivertusioji išliko ištikima ir atsidavusi Dievo darbui.
1834 m. birželį jauna mama parašė drąsų ir jaudinantį laišką, kuriame išsakė savo įsitikinimą dėl Sugrąžinimo, nors dėl to jos tėvas galėjo iš jos atimti visas teises į palikimą. Žinodama, kad greičiausiai nepavyks jo įtikinti pakeisti savo nusistatymą, vis dėlto Rebeka Svein Viljams laikėsi tvirtai, nepaisydama neišvengiamų pasekmių. Ji pareiškė tėvui Aizekui, kad Mormono Knyga ir Bažnyčia yra tikros, kaip ir sakė pranašas Džozefas Smitas, ir kad ji girdėjo Tris liudytojus „skelbiant viešame susirinkime, kad jie matė Šventą angelą nužengiantį iš dangaus ir atnešantį plokšteles, ir padedantį jas priešais jų akis.“1
Rebekos liudijimas yra toks jaudinantis ne tik dėl jame jaučiamos galios, bet taip pat dėl jos nesudrebinamo tikėjimo ir nepalaužiamos valios. Nepaisant to, kad jos tėvas ją atstūmė, o vyras Frederikas G. Viljamsas kuriam laikui atitolo nuo Bažnyčios, Rebeka niekada neleido savo tikėjimui susvyruoti. Nenuilstanti ir nepasiduodanti Rebeka šiais laikais mums yra pavyzdys to, kaip išlikti tvirtiems ir pastoviems susidūrus su didžiausiais gyvenimo iššūkiais, netgi tada, kai patys artimiausi žmonės atmeta mūsų tikėjimą ir mus niekina.
Atsivertimas į Bažnyčią
Rebeka Svein gimė 1798 metais Pensilvanijos valstijoje, JAV, ir buvo jauniausia iš 10 vaikų.2 Kai jai buvo apie devynerius, šeima persikėlė į Niagarą, netoli Jungtinių Valstijų ir Kanados sienos. Jie gyveno pakankamai arti Niagaros forto, tad galėjo girdėti šūvius, kai fortas buvo puolamas 1812 metų kare. Netgi būdama maža, Rebeka parodė savo narsą. Kartą, eidama miške viena, takelyje ji akis į akį susidūrė su lokiu. Kadangi rankose turėjo skėtį nuo saulės, ji kelis kartus išskleidė ir suglaudė jį prieš lokio snukį, ir lokys nubėgo.3
Būdama 17-kos, Rebeka kėlėsi per Ontarijo ežerą aplankyti savo seserį Detroite. Kelionės metu ji sutiko aukštą tamsiaakį laivo vairininką Frederiką Greindžerį Viljamsą. Dažnai susitikinėjant, jų švelnūs jausmai greitai pavirto meile ir 1815 metų pabaigoje pora susituokė. Viljamsų šeima kelis kartus kėlėsi iš vietos į vietą po didįjį Ohajo Vakarų rezervatą, JAV, kol galiausiai, apie 1828-uosius metus, apsistojo Kirtlande. Jos vyras ėmėsi medicinos praktikos ir dėl savo gabumų tapo gerai žinomas, o Rebeka išmoko padėti jam atlikti procedūras. Jie susilaukė keturių vaikų.
1830 metų rudenį į Kirtlandą atvyko pirmieji mormonų misionieriai. Rebeka jų klausėsi susidomėjusi ir lankėsi visuose misionierių susirinkimuose; ji netgi atsivesdavo savo vaikus. Frederikas lankėsi tiek dažnai, kiek leido jo medicininė praktika. Abu jie studijavo, diskutavo ir mokėsi kartu, bet Frederiko įsitikinimai nebuvo tokie tvirti. Tuo tarpu Rebeka galutinai įsitikino Evangelijos tikrumu.
Vėliau šeimos biografas palygino Rebeką su Ievą Edeno sode: ji „pirma suvokė būtinybę“ prisijungti prie visateisės bendrystės per Evangelijos sandorą.4 Ji pasikrikštijo 1830 m. spalį.
Frederikas vis dar svyravo. Kartais jis norėjo atsitraukti nuo Bažnyčios, bet galiausiai nepajėgė to padaryti, kadangi atgal jį traukė ta šventa naujųjų Raštų knyga – Mormono Knyga. Dvasiai veikiant, jis pripažino Evangelijos tikrumą ir, pasekęs Rebekos pavyzdžiu, pasikrikštijo.
Atsidavusi tarnystė
Bažnyčiai greitai tapus centrine Frederiko ir Rebekos gyvenimo dalimi, tai iš karto paveikė jų šeimą. Po krikšto ir patvirtinimo Frederikas iš karto buvo įšventintas į vyresniuosius. Jau kitą dieną jis entuziastingai priėmė paskyrimą po kelių savaičių išvykti tarnauti į misiją su Oliveriu Kauderiu. Jie tikėjosi, kad ta misija truks tris savaites, bet ji pavirto 10 mėnesių trukusia kelione Misūrio valstijon. Toks ilgas jo nebuvimas namuose Rebekai buvo tik pirmasis iš daugelio tokių laikotarpių. Dėl misionieriškos veiklos ir dėl pašaukimo tarnauti Pirmojoje prezidentūroje Frederiko dažnai nebūdavo namuose. Kaip ir daugelis pirmųjų mormonių moterų, Rebeka ilgus mėnesius praleisdavo be savo vyro pagalbos rūpindamasi namais ir augindama vaikus.
Nežiūrint sunkaus darbo, Rebeka ir toliau buvo ištikima ir noriai tarnavo. Pranašas Džozefas Smitas su šeima kurį laiką gyveno Viljamsų namuose, kada Smitai pirmąjį kartą atsikėlė į Kirtlandą. Rebeka įrodė savo lojalumą pranašui ir jo šeimai tarnaudama jiems išbandymų laikais. Kartą atvykusi gauja apsupo jų namus ieškodama Džozefo. Rebeka perrengė Džozefą savo gobtuvu ir apsiaustu. Jam pavyko išeiti iš namų ir per minią nusigauti į saugią vietą.
1832 m. kovą Rebeka vėl suteikė pranašui neįkainojamą pagalbą, kai gauja įsiveržė į Džono Džonsono namus ir žiauriai užpuolė Džozefą Smitą ir Sidnį Rigdoną. Pridaužę Sidnį iki sąmonės netekimo ir pamėginę įpilti Džozefui į gerklę nuodų, užpuolikai ištepė pranašą degutu ir apipylė plunksnomis. Pamačiusi savo vyrą, Ema Smit pamanė, kad degutas – tai kraujas, ir apalpo.5 Visą naktį Rebeka ir Frederikas valė degutą nuo sudaužyto bei kraujuojančio Džozefo kūno ir rūpinosi Smitų vaikais. Jų pagalba tikrai padėjo, ir Džozefas rado jėgų pamokslauti jau kitą rytą.
Su įsitikinimu skelbė Evangeliją
Labiausiai Rebeka vylėsi, kad jos šeima, o ypač jos tėvas, priims sugrąžintąją Evangeliją ir gaus džiaugsmingas tikėjimo palaimas. Ji, kaip Lehis, paragavo Dievo meilės ir norėjo tuo pasidalinti su artimiausiais žmonėmis (žr. 1 Nefio 8:12). Dėl to ji entuziastingai parašė šeimai apie savo atsivertimą, liudijimą ir didelį džiaugsmą, kurį jautė būdama Bažnyčios narė.
Tačiau Rebekos atsivertimas įsiutino jos tėvą. Savo glaustame atsakyme jis pareikalavo, kad ji paliktų Bažnyčią. Tačiau Rebeka buvo nepalenkiama. Šeimos istorikas rašo, kad ji „buvo daugiau nei įsitikinusi mormonų doktrinų tikrumu“ ir pridėjo savo karštą liudijimą.6 Jos sielvartui, šis laiškas neatnešė tokių rezultatų, kokių ji tikėjosi. Jos tėvas pagrasino jos išsižadėti ir prisiekė, kad nutrauks su ja visus ryšius, jeigu ji nepaliks Bažnyčios.
Vis dėlto Rebeka nepasidavė ir toliau dėjo pastangas skelbti Evangeliją. 1834 metais ji parašė tėvui kitą laišką – vienintelį išlikusįjį – kuriame atskleidė savo tikėjimo gilumą ir jos jaučiamą skausmą dėl jo atsisakymo priimti bet ką mormoniško.
Jos tėvas buvo skaitęs laikraščių straipsnius, kuriuose buvo puolama Bažnyčia, ypač Mormono Knyga bei Trijų liudytojų liudijimas, ir remdamasis tomis žiniomis mėgino atkalbėti Rebeką.
Ji rašė: „Tai skaudina man širdį, kad tu taip nusistatęs prieš Mormono Knygą.“ Cituodama ištrauką iš Mormono Knygos ir iš naujų Džozefo Smito apreiškimų, Rebeka išdėstė savo liudijimą apie Mormono Knygą. Taip pat ji paaiškino, kad toje knygoje pranašaujama apie išrinktus tris jos liudytojus. Kaip įrodymą, ji pacitavo senovės pranašą Eterą, sakiusį, kad „trijų liudytojų burna“ tiesa apie šią knygą „bus patvirtinta“ (žr. Etero 5:4).7
Tada Rebeka papasakojo, kad asmeniškai matė tris liudytojus – Deividą Vitmerį, Martiną Harisą ir Oliverį Kauderį – ir girdėjo juos liudijant apie matytus angelą ir aukso plokšteles. Apginusi jų liudijimus ir reputaciją ji paragino savo tėvą toliau domėtis tuo darbu. Ji rašė tėvui, kad jeigu „judu su motina žinotumėte tas šio darbo aplinkybes, kurias žinome mes, esu įsitikinusi, tikrai įtikėtumėte tuo“8.
Atkartodama Moronio pažadą Mormono Knygos pabaigoje, Rebeka maldavo savo šeimą prašyti Dievo „apšviesti jų protus taip, kad jie pažintų tiesą“. Tada ji planavo nusiųsti jiems misionierių, „galintį mokyti tikros Jėzaus Evangelijos“, kad toliau jiems padėtų.9 Tačiau galiausiai jos tėvas nenorėjo su tuo turėti nieko bendra.
Netgi jos laiškai savo broliui Džonui, kuriam Rebeka jautėsi ypač artima, grįždavo neatplėšti. Ant vieno iš tų grįžusių laiškų Džonas užrašė: „Tėvas draudžia man skaityti tavo laišką ar rašyti tau. Sudie ir telaimina tave Dievas. Tavo brolis Džonas.“10
Tačiau Rebekos misionieriškos pastangos buvo sėkmingos su vyresniąja seserimi Sara Svein Klark. Sara prisijungė prie Bažnyčios 1832 metais Mičigane. Saros dukterys taip pat prisijungė prie Bažnyčios ir išliko ištikimos visą gyvenimą.
Ištikima iki galo
Nors ir jausdama liūdesį bei skausmą dėl tėvo pasirinkimo, Rebeka ir toliau jį mylėjo. Ji rašė: „Mano širdis sielvartauja dėl mano artimųjų… Meldžiu Viešpaties paguosti tave tavo paskutinėmis dienomis Jo Šventąja Dvasia, ir tegul jos būna tavo geriausios dienos… Tikiuosi, kad tavo protas nusiramins dėl šio darbo. Būk užtikrintas, kad mes jaučiamės tvirtai šiame reikale ir žinome, kad prie šturvalo stovi Viešpats.“11
Rebekai teko kovoti ne tik su savo tėvo netikėjimu, bet ir su susvyravusiu savo vyro atsidavimu tikėjimui. 1837 ir 1838 metais jos vyras Frederikas, tuo metu Pirmosios prezidentūros narys, dažnai nesutardavo su kitais Bažnyčios vadovais. Kuriam laikui jis netgi paliko Bažnyčią ir buvo ekskomunikuotas. Tačiau netrukus po to Frederikas nusižemino, vėl prisijungė prie Bažnyčios ir mirė būdamas visateisis narys. Neturime užrašų apie Rebekos jausmus tuo metu, bet ji nesigailėjo dėl savo bendrystės su šventaisiais ir išliko atsidavusi.
Kai gandai apie Frederiko nesutarimus su Bažnyčios vadovais pasiekė Rebekos tėvą Niujorko valstijoje, Aizekas tikėjosi, kad Rebeka taip pat atsižadės tikėjimo. Tačiau Rebeka pasiuntė jam laišką, kuris parodė jos tolesnę ištikimybę. Perskaitęs jos atsakymą Aizekas lėtai papurtė galvą ir tarė: „Nė vieno atgailos žodžio.“12
Rebeka išliko tvirta Džozefo Smito ir atkurtos Bažnyčios rėmėja. Nepaisant sunkumų, kuriuos jai teko patirti dėl to, kad pasirinko ne savo tėvą, o Bažnyčią, Rebeka ir toliau gerbė jį. Ji vertino tai, ko ją mokė tėvas, ir išsakydavo jam savo meilę ir dėkingumą. Ji užbaigė savo 1834 metų laišką pastaba, kad „visada prisiminsiu nurodymus… kuriuos gavau iš savo mylimo tėvelio“13.
1839 metais Rebekos tėvas mirė. Vos po trejų metų ji prarado ir savo vyrą. Nepaisant šių skausmingų išbandymų, Rebeka išliko tikinti ir drąsi. Kai šventieji išėjo į vakarus, į Jutą, ji iškeliavo su savo sūnaus Ezros šeima ir vadeliavo savo kinkinį. Vėliau ji vadovavo ūkiui Milkrike. Kai Solt Leiko tabernakulis buvo užbaigtas ir šventųjų paprašė paaukoti ką gali, ji atidavė sidabrinių šaukštų rinkinį, kad šis būtų panaudotas gaminant sakramento stalo padėkliukus. Ir galiausiai 1860 metais, būdama jau labai silpna, prezidentui Brigamui Jangui pašaukus jos šeimą apgyventi tolimą Kečio slėnį, Jutoje, ji noriai dar kartą persikėlė, vėl pati vadeliodama savo kinkinį.
Rebeka mirė 1861 m. rugsėjo 25 d. Smitfilde, Jutoje. Ji liko ištikima savo tikėjimui, tiesos pažinimui ir tam, ką patyrė. Ji išliko „tvirta ir nepajudinama“ iki galo (Mozijo 5:15).
Ričardo Hulo iliustracijos.