Iš misijos
Užuomina mano palaiminime
Tarnavau Teksaso Hjustono Pietinėje misijoje ispanakalbiu vyresniuoju. Vieną dieną kartu su porininku beldėmės į duris bandydami rasti ką mokyti. Užėjome į namus, kurių apšiurusioje medinėje verandoje žiojėjo didžiulė skylė.
Pagyvenusi moteris atidarė duris ir pakvietė mus vidun. Nesu tikras, ar ji žinojo, kas esame ir ką veikiame, tačiau buvo labai mandagi. Pradėjome ją mokyti pirmosios pamokos ir mums neblogai sekėsi. Atėjo mano eilė mokyti apie Džozefą Smitą ir Pirmąjį regėjimą. Stebėjau, kaip moters veido išraiška rodė vis didėjantį nerimą. Buvo akivaizdu, kad ji nesupranta, ką bandžiau jai paaiškinti.
Po kelių klausimų apie tai, ką jau aptarėme ir kiek iš to ji suprato, pajutau, kad prarandu kantrybę, nes ji nesupranta, ką reiškia Pirmasis regėjimas. Diena buvo ilga, o misionieriui mažiausiai norisi, kad kažkas nesuprastų, ką jis taip stipriai trokšta, kad žmonės žinotų esant tiesa.
Tą akimirką, kai pajutau, kaip mano jausmai perauga į pyktį, prisiminiau trumpą ištrauką iš mano patriarchalinio palaiminimo. Ta ištrauka buvo apie mano būsimą šeimą, kurioje man buvo patariama savo būsimus vaikus mokyti Evangelijos. Prisiminęs tą pastraipą, aš žinojau, kad Dvasia man liepė tą nuolankią moterį mokyti taip, kaip mokyčiau vaiką.
Pradėjau mokyti ją paprasčiau ir su didesne meile. Įsivaizdavau, kad mano vaikai susėdę svetainėje žiūri į mane, jų tėvą, kol aš mokau juos apie pranašą Džozefą Smitą. Buvo nuostabu matyti, kaip pasikeitė jos veidas. Jos antakiai netrukus pakilo, o akys pradėjo spindėti. Jos sutrikusią išvaizdą pakeitė susidomėjimas ir nuostaba. Kai pasakojau apie tai, kaip Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus pasirodė Džozefui Smitui, ašaros užtvindė jos akis ir pradėjo riedėti skruostais. Kambarys prisipildė Dvasios ir mano nusivylimas peraugo į didelį džiaugsmą.
Niekada nepamiršiu to patyrimo. Dabar negaliu sulaukti, kada vieną dieną tų pačių principų mokysiu savo vaikus ir vėl jausiu tą didelį džiausgmą.
Brajano Kalo iliustracija