Visuomet Jį atminti
Iš 2009 m. sausio 27 d. Brigamo Jango universiteto Aidaho filiale pasakytos kalbos. Norėdami šią kalbą išklausyti anglų kalba, apsilankykite web.byui.edu/devotionalsandspeeches/default.aspx.
Kai visuomet atmename Gelbėtoją, galime „džiugiai daryti visa, kas mūsų galioje“, būdami užtikrinti, kad Jo galia ir meilė bus su mumis iki galo.
Sakramentinės maldos patvirtina, kad vienas svarbiausių Viešpaties Jėzaus Kristaus įsteigto sakramento tikslų yra suteikti mums galimybę „visuomet Jį atminti“ (DS 20:77, 79). Akivaizdu, kad atminti Gelbėtoją taip pat reiškia atminti ir Jo Apmokėjimą, kurį, kaip Jo kančių ir mirties simboliai, vaizduoja duona ir vanduo. Privalome niekada nepamiršti, ką Jis padarė dėl mūsų, nes be Jo Apmokėjimo ir Prisikėlimo, gyvenimas neturėtų jokios prasmės. Su Jo Apmokėjimu ir Prisikėlimu mūsų gyvenimas įgauna amžinas, dieviškas galimybes.
Norėčiau smulkiau pakalbėti, ką reiškia „visuomet Jį atminti“ trimis prasmėmis: pirma, stengtis Jį pažinti ir vykdyti Jo valią; antra, pripažinti ir priimti savo pareigą būti atsakingam už kiekvieną mintį, žodį ir veiksmą prieš Kristų; ir trečia, gyventi su tikėjimu ir be baimės, kadangi visada galime kreiptis į Gelbėtoją mums reikalingos pagalbos.
1. Stengtis pažinti Kristaus valią ir ją vykdyti taip, kaip Jis ieškojo Tėvo valios.
Sakramentinis duonos palaiminimas įpareigoja mus būti pasiryžusius priimti Sūnaus vardą, „visuomet jį atminti ir laikytis jo įsakymų, kuriuos jis davė [mums]“ (DS 20:77). Ši sandora reiškia „visuomet Jį atminti, kad [laikytumėmės] Jo įsakymų“. Taip Jis visada atmindavo Tėvą. Jis sakė: „Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios To, kuris mane yra siuntęs.“ (Jono 5:30.)
Jėzus pasiekė tobulą vienybę su Tėvu paklusdamas, tiek kūnu, tiek dvasia, Tėvo valiai. Kalbėdamas apie Savo Tėvą Jėzus sakė: „Visuomet darau, kas Jam patinka.“ (Jono 8:29.) Kadangi tokia buvo Tėvo valia, Jėzus pakluso netgi myriop, „Sūnaus valiai pasidavus Tėvo valiai“ (Mozijo 15:7). Jo susitelkimas į Tėvą buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Jėzaus tarnystė buvo tokia aiški ir galinga.
Lygiai taip jūs ir aš galime padaryti Kristų savo gyvenimo centru ir tapti su Juo viena, kaip Jis su Tėvu yra viena (žr. Jono 17:20–23). Pradėti galime viską nusiplėšdami nuo savo gyvenimo, o tada vėl viską sudėliodami prioriteto tvarka su Kristumi centre. Pirmiausia turėtume pridėti tai, kas padeda visuomet Jį atminti: dažną maldą ir Raštų studijavimą, dėmesingą apaštalų mokymų studijavimą, kassavaitinį ruošimąsi vertai priimti sakramentą, sekmadieninį garbinimą ir užsirašymą bei atminimą to, ko mus apie mokinystę moko Dvasia ir patirtis.
Mintyse gali iškilti ir kiti dalykai, ypatingai tinkami šiuo jūsų gyvenimo metu. Skyrę pakankamai laiko ir jėgų šiems mūsų gyvenimą aplink Kristų sutelkiantiems dalykams, galime imtis pridėti ir kitas pareigas bei vertybes, tokias kaip išsilavinimas ir šeimyninės pareigos. Taip svarbiausių dalykų iš mūsų gyvenimo neišstums tiktai geri, o mažiau vertingiems dalykams bus skiriamas žemesnis prioritetas arba jie visai išnyks.
Suvokiu, kad priderinti savo valią prie Jėzaus Kristaus valios taip, kaip Jis priderino Savo valią prie Tėvo, nėra lengva. Suprasdamas tokius mūsų sunkumus prezidentas Brigamas Jangas (1801–1877) sakė:
„Po visko, kas pasakyta ir padaryta, po to, kai Jis taip ilgai vedė šiuos žmones, argi nejaučiate, kad trūksta pasitikėjimo mūsų Dievu? Ar nejaučiate to trūkumo savyje? Galite paklausti: „[Broli] Brigamai, ar jaučiate tai savyje?“ Jaučiu, galiu matyti, kad vis dar kažkiek nepasitikiu Tuo, į kurį sudėjau savo viltis. Kodėl? Kadangi neturiu galios dėl to, ką man atnešė nuopuolis…
Kartais manyje kažkas sukyla, kas pastebimai nubrėžia skiriamąją liniją tarp mano interesų ir mano Tėvo danguje interesų; kažkas, dėl ko mano interesai tampa ne visai tokie, kaip Dangiškojo Tėvo interesai.
Žinau, kad turėtume jausti ir suprasti tiek, kiek tai įmanoma, kiek ta mūsų puolusi prigimtis mums leidžia, kiek galime įgyti tikėjimo ir pažinimo, kad suprastume save, kad to Dievo, kuriam tarnaujame, interesai yra mūsų interesai, ir kad neturime jokių kitų interesų nei laike, nei amžinybėje.“1
Nors tai gali būti nelengva, tikėdami Viešpatį galime nuolatos veržtis pirmyn. Galiu patvirtinti, kad laikui bėgant mūsų noras ir gebėjimas visuomet atminti Gelbėtoją ir sekti Juo augs. Turėtume kantriai to siekti ir visuomet melsti mums reikalingo įžvalgumo bei dieviškos pagalbos. Nefis patarė: „Sakau jums, kad turite visada melstis ir neatlyžti; kad nieko neturite daryti Viešpačiui, pirma nepasimeldę Tėvui Kristaus vardu, kad jis pašvęstų tavo poelgį tau, kad tavo poelgis būtų tavo sielos gerovei.“ (2 Nefio 32:9.)
Mačiau paprastą tokios maldos pavyzdį, kuomet mudu su vyresniuoju Dalinu H. Ouksu iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo buvome paskirti per palydovinį ryšį pakalbėti su viena pora, esančia kitoje šalyje. Prieš eidamas į studiją, aš dar kartą peržvelgiau apie tą porą surinktą informaciją ir jaučiausi pokalbiui pasiruošęs. Likus kelioms minutėms iki paskirto laiko, pamačiau, kad vyresnysis Ouksas sėdi vienas nuleista galva. Po akimirkos jis pakėlė galvą ir pasakė: „Tik ką baigiau melstis, ruošdamasis šiam pokalbiui. Mums prireiks įžvalgumo dovanos.“ Jis neapleido svarbiausio pasiruošimo būdo – melstis, kad mūsų veiksmai būtų pašvęsti mūsų gerovei ir Viešpaties šlovei.
2. Pasiruošti už kiekvieną mintį, žodį ir veiksmą atsakyti prieš Kristų.
Raštuose aiškiai nurodoma, kad bus didi teismo diena, kuomet Viešpats stos teisti tautų (žr. 3 Nefio 27:16) ir kada kiekvienas kelis klaupsis ir kiekvienas liežuvis išpažins, kad Jis yra Kristus (žr. Romiečiams 14:11; Mozijo 27:31; DS 76:110). Savitą to teismo esmę ir mastą Mormono Knygoje paaiškina Alma:
„Nes mūsų žodžiai pasmerks mus, taip, visi mūsų darbai pasmerks mus; mes nebūsime pripažinti be dėmės; ir mūsų mintys taip pat pasmerks mus; ir šitoje baisioje būsenoje mes neišdrįsime pažvelgti į mūsų Dievą; ir mes būtume laimingesni, jei galėtume įsakyti uoloms ir kalnams griūti ant mūsų, kad paslėptų mus nuo jo akivaizdos.
Bet tai neįmanoma; mes turime ateiti ir stoti priešais jį jo šlovėje, galioje ir jo galybėje, didybėje ir viešpatystėje ir nesibaigiančiai savo gėdai pripažinti, kad visi jo teismai teisingi; kad jis teisus visuose savo darbuose ir kad jis gailestingas žmonių vaikams, ir kad jis turi visą galią išgelbėti kiekvieną žmogų, kuris tiki jo vardą ir veda atgailą atitinkantį vaisių.“ (Almos 12:14–15.)
Kai Gelbėtojas apibūdino savąją Evangeliją, šis teismas buvo jos esminė dalis. Jis sakė:
„Štai aš daviau jums savo evangeliją, ir štai ta evangelija, kurią daviau jums, – aš atėjau į pasaulį vykdyti savo Tėvo valios, nes mano Tėvas siuntė mane.
Ir mano Tėvas pasiuntė mane, kad būčiau iškeltas ant kryžiaus ir kad po to, kai būsiu iškeltas ant kryžiaus, visus žmones traukčiau pas save, idant kaip aš buvau iškeltas žmonių, taip žmonės būtų iškelti Tėvo, kad stotų priešais mane, idant būtų teisiami už savo darbus, ar jie geri, ar jie pikti –
tam aš ir buvau iškeltas; todėl, sulig Tėvo galia, aš trauksiu visus žmones pas save, idant jie būtų teisiami pagal savo darbus.“ (3 Nefio 27:13–15.)
Būti „iškeltam ant kryžiaus“, žinoma, yra simboliški žodžiai, reiškiantys Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, kuriuo Jis patenkino reikalavimus, kuriuos teisingumas pateiktų kiekvienam iš mūsų. Kitaip sakant, savo kančiomis ir mirtimi Getsemanėje bei Golgotoje Jis apmokėjo viską, ko teisingumas galėtų reikalauti iš mūsų dėl mūsų nuodėmių. Todėl Jis stovi teisingumo vietoje ir įkūnija teisingumą. Kaip Dievas yra meilė, lygiai taip Dievas yra teisingumas. Mūsų skolos ir įsipareigojimai dabar priklauso Jėzui Kristui. Todėl Jis turi teisę mus teisti.
Jis teigia, kad būsime teisiami pagal savo darbus. Jo Evangelijos ypač „gera žinia“ yra ta, kad Jis siūlo atleidimo dovaną su atgailos sąlyga. Todėl, jei tarp mūsų darbų yra atgailos darbai, Jis atleidžia mūsų nuodėmes ir klaidas. Jei atsisakydami atgailauti mes atmetame atleidimo dovaną, tuomet skiriamos Jo atstovaujamo teisingumo bausmės. Jis sakė: „Nes štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus. Bet jeigu jie neatgailautų, jie turėtų kentėti taip, kaip aš.“ (DS 19:16–17.)
Todėl visuomet Jį atminti reiškia, kad mes visuomet atmename, jog nuo Jo nėra nieko paslėpta. Nėra tokios mūsų gyvenimo dalies, veiksmo, žodžio, ir net minties, kurios negalėtų sužinoti Tėvas ir Sūnus. Joks sukčiavimas per egzaminą, joks vagiliavimo parduotuvėje atvejis, jokia geidulinga fantazija ar poelgis ir joks melas nėra pražiūrimas, nepastebimas, paslepiamas ar pamirštamas. Kad ir nuo ko mums pavyktų išsisukti šiame gyvenime, kad ir ką pavyktų nuslėpti nuo žmonių, vis tiek privalėsime tai pripažinti, kai, atėjus tai neišvengiamai dienai, būsime pakelti priešais Jėzų Kristų, tyro ir tobulo teisingumo Dievą.
Tokia realybė įvairiais atvejais padėdavo man prisiversti atgailauti, arba iš viso išvengti nuodėmės. Kartą, pardavęs savo namą, radau klaidą dokumentuose ir supratau, kad ji juridiškai įgalina mane iš pirkėjo gauti daugiau pinigų. Mano nekilnojamo turto agentas paklausė, ar noriu pasiimti tuos pinigus, kadangi turėjau tam teisę. Pagalvojau, kaip stosiu su Viešpačiu, teisingumo įsikūnijimu, veidas į veidą ir mėginsiu paaiškinti, kad teisiškai turėjau teisę pasinaudoti tuo pirkėju ir jo klaida. Neįsivaizdavau, kad galėčiau Jį įtikinti, ypač todėl, kad tikriausiai tuo pačiu metu prašyčiau gailestingumo sau pačiam. Žinojau, kad negalėčiau ramiai gyventi, jei pasielgčiau taip nesąžiningai ir pasilaikyčiau tuos pinigus. Atsakiau agentui, kad laikysimės tokio susitarimo, kaip visi jį supratome pradžioje. Žinojimas, kad šiame sandoryje neturiu dėl ko atgailauti, man buvo daug vertingesnis už bet kokią pinigų sumą.
Kartą jaunystėje, dėl mano neatsargumo, vienas iš mano brolių patyrė nedidelę traumą. Dėl savo paikumo tuo metu neprisipažinau, ir niekas nesužinojo apie mano vaidmenį tame reikale. Po daugelio metų meldžiantis, kad Dievas man apreikštų, ką dar gyvenime reikėtų atitaisyti, kad galėčiau būti labiau priimtinas priešais Jį, į galvą atėjo tas įvykis. Buvau apie jį pamiršęs, bet Dvasia pašnibždėjo, kad tai buvo neišspręstas prasižengimas, kurį turėjau išpažinti. Paskambinau savo broliui, atsiprašiau jo ir paprašiau atleidimo. Jis iš karto kilniai man atleido. Mano gėda ir apgailestavimai būtų buvę mažesni, jei būčiau atsiprašęs iš karto po to įvykio.
Man buvo įdomu ir reikšminga, kad Viešpats nepamiršo to tolimos praeities įvykio, nors aš jį buvau pamiršęs. Nuodėmės pačios nesusitvarko ar paprasčiausiai neišnyksta. Pagal amžinybės tvarką nuodėmių negalima „sušluoti po kilimu“. Jas būtina sutvarkyti, ir nuostabiausia yra tai, kad dėl Gelbėtojo apmokančiosios malonės, jas galima sutvarkyti daug džiaugsmingesniu ir mažiau skausmingu būdu, nei mums patiems tiesiogiai patenkinant pažeistą teisingumą.
Taip pat mintis apie teismą, kuriame niekas nebus pražiūrėta, turėtų mus padrąsinti, kadangi tai reiškia, kad nebus pamirštas joks paklusnumo poelgis, jokia malonė ir net mažiausias geras darbelis, ir nebus sulaikytas joks su jais susijęs palaiminimas.
3. Nebijok ir žvelk į Gelbėtoją pagalbos.
Sugrąžinimo pradžioje Jėzus patarė ir paguodė Mormono Knygą verčiančius Džozefą Smitą bei Oliverį Kauderį, kuriems netrukus turėjo būti suteikta kunigystė. Tuo metu Džozefui buvo 23 metai, o Oliveriui – 22. Jie dažnai, jei ne pastoviai, kentė persekiojimus ir kitokius trukdžius. Tokiomis aplinkybėmis 1829 m. balandį Viešpats jiems pasakė šiuos žodžius:
„Nebijok, mažoji kaimene; darykite gera; tegul nors žemė ir pragaras susivienija prieš jus; nes jeigu jūs pastatyti ant mano uolos, jie negali nugalėti.
Štai, aš nepasmerkiu jūsų; eikite ir daugiau nebenusidėkite; rimtai dirbkite darbą, kurį jums įsakiau.
Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane; neabejokite, nebijokite.
Žvelkite į žaizdas mano šone ir taip pat į vinių žymes mano rankose ir kojose; būkite ištikimi, laikykitės mano įsakymų, ir jūs paveldėsite dangaus karalystę. Amen.“ (DS 6:34–37.)
Dėl kiekvienos minties žvelgti į Gelbėtoją, žinoma, reiškia „visuomet Jį atminti“. Jei tai darome, mums nereikia abejoti ar bijoti. Gelbėtojas priminė Džozefui ir Oliveriui, kaip primena ir mums, kad per Jo Apmokėjimą Jam buvo suteikta visa galia danguje ir žemėje (žr. Mato 28:18), kad Jis gali ir nori, ir tikrai apsaugos mus, ir patarnaus pagal mūsų poreikius. Mums tereikia būti ištikimiems, ir galime visiškai Juo pasikliauti.
Prieš šį paguodžiantį apreiškimą Džozefui ir Oliveriui pranašas iškentė širdį gniaužiantį, skausmingą patyrimą, pamokiusį jį žvelgti į Gelbėtoją ir nebijoti žmonių nuomonių, spaudimo ir grasinimų.
1828 m. birželį Harmonyje, Pensilvanijos valstijoje, Džozefas leido Martinui Harisui paimti pirmuosius 116 Mormono Knygos rankraščio puslapių, kad parodytų juos šeimos nariams Palmyroje, Niujorko valstijoje. Kai Martinas pažadėtu laiku negrįžo, susirūpinęs Džozefas pašto karieta nukeliavo į savo tėvų namus Mančesterio apylinkėje, Niujorko valst. Pranašas tuoj pat pasiuntė pakviesti Martiną. Atvykęs Martinas pripažino, kad nebeturi rankraščio ir nežino, kur šis yra.
Džozefas sušuko: „O! Mano Dieve, mano Dieve… Viskas prarasta, prarasta. Ką man daryti? Aš nusidėjau. Tai aš sukėliau Dievo rūstybę prašydamas Jį to, ko neturėjau teisės prašyti… Ar bėra toks papeikimas, kokio nenusipelniau iš Aukščiausiojo Dievo angelo?“
Kitą dieną pranašas grįžo į Harmonį. Jis pasakojo, kad grįžęs „ėmiau nuolankiai maldauti Viešpatį… jei galima, pasigailėti ir atleisti dėl visko, ką padariau priešingai Jo valiai“.2
Išbaręs Džozefą už tai, kad bijojo žmogaus labiau nei Dievo, Viešpats jam sakė:
„Tu esi Džozefas ir buvai išrinktas atlikti Viešpaties darbą, bet dėl prasižengimo, jei nebudėsi, tu pulsi.
Bet atmink, Dievas yra gailestingas; todėl atgailauk dėl to, ką padarei priešingai tau duotam mano įsakymui, ir tu vis dar esi išrinktas, ir vėl pašauktas į darbą.“ (DS 3:9–10.)
„Kuriam laikui Viešpats paėmė iš Džozefo Urimus ir Tumimus bei plokšteles. Bet šie daiktai netrukus buvo jam grąžinti. Pranašas prisiminė, kad „angelas džiaugėsi grąžindamas man Urimus ir Tumimus ir sakė, kad Dievas patenkintas mano ištikimybe ir nuolankumu ir myli mane už mano atgailavimą ir stropumą maldai, dėl ko taip gerai iki šiol vykdžiau savo pareigas,… kad galiu vėl pradėti vertimo darbą“. Šį kartą Džozefui imantis didelio jo laukiančio darbo, jį stiprino malonūs gauto Viešpaties atleidimo sukelti jausmai ir dar tvirtesnis ryžtas vykdyti Jo valią.“3
Po šios patirties labai sutvirtėjo pranašo pasiryžimas pasitikėti Dievu ir nebijoti to, ką žmonės gali padaryti. Nuo to laiko jo gyvenimas buvo šviečiantis pavyzdys to, ką reiškia atminti Kristų pasikliaujant Jo galia ir gailestingumu. Kęsdamas sunkų ir nepakenčiamą įkalinimą Libertyje, Misūrio valst., Džozefas šį supratimą išsakė tokiais žodžiais:
„Jūs žinote, broliai, kad audros metu didžiuliam laivui labai naudinga visai nedidelė vairalazdė – tuo, kad jis palaikomas taip, kad galėtų darbuotis su vėju ir bangomis.
Todėl, švelniai mylimi broliai, džiugiai darykime visa, kas mūsų galioje; ir tada galime stovėti ramūs, visiškai tikri, kad pamatysime Dievo išgelbėjimą ir kad jo ranka bus apreikšta.“ (DS 123:16–17.)
Trumpai tariant, „visuomet Jį atminti“ reiškia tai, kad negyvename baimėje. Žinome, kad sunkumai, nusivylimai ir sielvartas ateis pas kiekvieną iš mūsų skirtingais keliais, bet taip pat žinome, jog galiausiai, dėl mūsų dieviškojo Užtarėjo, viskas gali išeiti mums į gera (žr. DS 90:24; 98:3). Tai tikėjimas, kurį prezidentas Gordonas B. Hinklis taip paprastai išreikšdavo sakydamas: „Viskas susitvarkys.“4 Kai visuomet atmename Gelbėtoją, galime „džiugiai daryti visa, kas mūsų galioje“, būdami užtikrinti, kad Jo galia ir meilė bus su mumis iki galo.
Linkiu mums visuomet atminti Jį, kad „Jo dvasia visuomet būtų su [mumis]“ (DS 20:77). Liudiju apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galią. Liudiju apie gyvo, prisikėlusio Viešpaties realumą. Liudiju apie beribę ir asmeninę Tėvo ir Sūnaus meilę visiems mums, ir meldžiu, kad gyventume nuolatos atmindami tą meilę visomis jos išraiškomis.
Aš jums palieku ramybę, aut. Valteris Reinas, spausdinama Bažnyčios istorijos muziejui maloniai leidus; Sulaužyta duona, aut. Valteris Reinas
KRISTUS GETSEMANĖJE, aut. HEINRICHAS HOFMANAS, C. HARRISON CONROY CO LEIDUS.
Antrasis atėjimas, aut. Haris Andersonas. © IRI
Jis patepė neregio akis, aut. Valteris Reinas, spausdinama Bažnyčios istorijos muziejui maloniai leidus