Evangelijos klasika
Apvalanti Getsemanės galia
Briusas R. Makonkis gimė 1915 m. liepos 29 dieną, Mičigano valstijoje, JAV. 1946 m. spalio 6 d. jis buvo palaikytas kaip Pirmosios Septyniasdešimties tarybos narys, o 1972 m. spalio 12 d. įšventintas apaštalu. Jis mirė 1985 m. balandžio 19 d. Solt Leik Sityje, Jutos valstijoje. Šią kalbą jis pasakė Visuotinėje konferencijoje, vykusioje 1985 m. balandžio 6 dieną.
Jaučiu, o Dvasia, atrodo, su tuo sutinka, kad pati svarbiausia doktrina, kurią galiu paskelbti, ir pats galingiausias liudijimas, kurį galiu išsakyti, yra apie apmokančią Viešpaties Jėzaus Kristaus auką.
Jo Apmokėjimas yra pats nepaprasčiausias įvykis, iš visų įvykusių ar kada nors įvyksiančių, nuo pat Sukūrimo pradžios ir per visus nesibaigiančios amžinybės amžius.
Tai pats didžiausias gerumo ir malonės poelgis, kurį atlikti tegalėjo Dievas. Jo dėka įsigaliojo visos Tėvo amžinojo išgelbėjimo plano sąlygos.
Per jį yra įgyvendinamas žmogaus nemirtingumas ir amžinasis gyvenimas. Per jį visi žmonės yra išgelbėjami nuo mirties, pragaro, velnio ir nesibaigiančios kankynės.
Per jį visi tikintys Dievo Evangelija ir jai paklūstantys, visi atsidavę ir ištikimi, ir įveikę pasaulį, visi kenčiantys dėl Kristaus ir Jo žodžio, visi persekiojami ir plakami dėl Jo, kuriam priklausome, reikalo – visi taps tokie pat kaip jų Kūrėjas ir sėdės su Juo Jo soste, ir nesibaigiančioje šlovėje viešpataus su Juo per amžius.
Kalbėdamas apie šiuos nuostabius dalykus, naudosiuosi savo žodžiais, nors galite pamanyti, kad naudojuosi Raštų žodžiais, kuriuos kalbėjo kiti apaštalai ir pranašai.
Tai tiesa, tuos žodžius pirmiausia paskelbė kiti, bet dabar jie tapo mano, nes Šventoji Dievo Dvasia man paliudijo, kad jie yra tikri. Todėl dabar jie yra tokie, lyg Viešpats man būtų juos apreiškęs pirmą kartą. Taigi, aš išgirdau Jo balsą ir žinau Jo žodį.
Getsemanės sode
Prieš du tūkstančius metų, už Jeruzalės sienų augo jaukus sodas, vadinamas Getsemane. Pamąstymams ir maldai jame mėgo rinktis Jėzus ir Jo artimiausi draugai.
Ten Jėzus Savo mokinius mokė karalystės doktrinų, ir visi jie bendravo su Juo, visų mūsų Tėvu, kurio tarnystėje jie buvo ir kurio pavedimą vykdė.
Ši šventa vieta, lyg Edenas, kuriame gyveno Adomas, lyg Sinajus, kuriame Jehova davė Savo įstatymus, lyg Kalvarija, kur Dievo Sūnus atidavė Savo gyvybę, kad išpirktų daugelį, toje šventoje vietoje be nuodėmės buvęs Amžinojo Tėvo Sūnus paėmė ant savęs visų žmonių nuodėmes, su sąlyga, kad jie atgailaus.
Mes nežinome, negalime nusakyti, iki galo nesuvokiame svarbumo to, ką Getsemanėje padarė Kristus.
Žinome, kad iki dugno geriant Tėvo įduotą karčią taurę, iš visų porų Jam pradėjo sunktis dideli kraujo lašai.
Žinome, kad kūniškai ir dvasiškai Jis iškentėjo tiek, kiek neįmanoma iškentėti žmogui, nebent tai būtų myriop.
Žinome, kad kažkokiu mums nesuprantamu būdu Jo kančia patenkino teisingumo reikalavimus, iš nuodėmės skausmų ir bausmių išpirko mūsų atgailaujančias sielas ir tikintiems Jo šventu vardu išrūpino malonę.
Žinome, kad Jis gulėjo paslikas ant žemės, nes nesibaigiančios naštos agonija vertė Jį drebėti iš skausmo ir kėlė norą negerti tos karčios taurės.
Žinome, kad iš šlovės rūmų nusileido angelas, kad Jį sustiprintų Jo sunkiame išbandyme. Manome, kad tai buvo galingasis Mykolas, kuris kadaise nupuolė, kad būtų mirtingas žmogus.
Kiek galime paskaičiuoti, ši nesibaigianti agonija – ši su niekuo nepalyginama kančia – tęsėsi apie tris ar keturias valandas.
Jo sulaikymas, teismas ir nuplakimas
Po to, kai Jo kūnas buvo visai išsunktas ir bejėgis, Jis susidūrė su Judu ir kitais įsikūnijusiais velniais. Keli iš jų buvo net Sinedriono nariai. Tada, lyg paprastas nusikaltėlis, su virve ant kaklo Jis buvo nuvesdintas teisman pas vyriausiuosius nusikaltėlius, kurie kaip žydai sėdėjo Aarono vietoje ir kaip romėnai naudojo Cezario galią.
Jie vedė Jį pas Aną, Kajafą, Pilotą, Erodą ir vėl pas Pilotą. Jis buvo kaltinamas, keikiamas ir mušamas. Jų bjaurios seilės tekėjo Jo veidu, o žiaurūs smūgiai ir toliau silpnino skausmo apimtą Jo kūną.
Įtūžio smūgiais jie nepaliaujamai pliekė Jo nugarą. Jo veidu sruvo kraujas, kai karūnos spygliai įsirėžė į Jo virpančius antakius.
Bet be viso to, Jis buvo plakamas, plakamas be vieno kirčio 40 kartų, plakamas rimbu, supintu iš daugelio dirželių, į kuriuos dar buvo įrišti aštrūs kaulai ir metalinės plokštelės.
Daugelis žmonių vien po tokio plakimo mirdavo, bet Jis po plakimo kančių pakilo, kad ant žiauraus Kalvarijos kryžiaus mirtų gėdinga mirtimi.
Tada Jis paėmė Savo kryžių ir nešė jį, kol suklupo dėl kryžiaus svorio, skausmo ir didėjančios agonijos.
Ant kryžiaus
Galiausiai ant Kalvarija vadinamos kalvos – kuri buvo už Jeruzalės sienų – savo kūnais pradėjusiems jausti besiartinančios mirties agonijas ir niekuo padėti negalėjusiems mokiniams bežiūrint, romėnų kariai paguldė Jį ant kryžiaus.
Mediniais kūjais per Jo kojas, delnus ir riešus jie įkalė geležies vinis. Iš tikrųjų, Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes.
Tada kryžius buvo pakeltas, kad visi galėtų matyti, spoksoti, keikti ir išjuokti. Su pikta pagieža taip jie darė tris valandas, nuo 9 valandos ryto iki vidurdienio.
Tuomet dangus aptemo. Visa žemė tris valandas skendėjo tamsoje, kaip ir pas nefitus. Užėjo galinga audra ir, pasak jų, pats gamtos Dievas kentėjo agoniją.
Jis tas ir buvo, nes kol Jis kabėjo ant kryžiaus dar tris valandas, nuo vidurdienio iki 3 valandos popiet, visos begalinės Getsemanės agonijos ir negailestingi skausmai tęsėsi.
Ir galiausiai apmokančioms agonijoms atsiėmus savo dalį – kai pergalė buvo pasiekta, kai Dievo Sūnus visame kame įvykdė Savo Tėvo valią – Jis ištarė: „Atlikta!“ (Jono 19:30) ir Savo noru atidavė dvasią.
Dvasių pasaulyje
Gailestingos mirties ramybei ir paguodai išlaisvinus Jį nuo mirtingojo gyvenimo skausmų ir sielvartų, Jis įžengė į Dievo rojų.
Savo sielą paaukojęs už nuodėmę, Jis, pagal mesijišką žodį, pasiruošė susitikti su Savo palikuonimis.
Ta sėkla – tai visi kadaise gyvenę šventieji pranašai ir ištikimi šventieji; tai visi priėmę Jo vardą ir visi, kurie, dvasiškai Jo pagimdyti, tapo Jo sūnumis ir Jo dukromis, kaip ir mes. Visi jie susirinko dvasių pasaulyje, kad ten išvystų Jo veidą ir išgirstų Jo balsą.
Po maždaug 38 ar 40 valandų – t.y. po trijų dienų pagal žydų laiko skaičiavimą – mūsų šventasis Viešpats atėjo prie Arimatėjoje esančio kapo, kur Nikodemas ir Juozapas iš Arimatėjos paguldė Jo dalinai balzamuotą kūną.
Jo Prisikėlimas
Tada, mums nesuvokiamu būdu, Jis apsivilko tą dar gesti nepradėjusį kūną ir prisikėlė šlovingam nemirtingumui, taip tapdamas panašus į Savo prisikėlusį Tėvą.
Tada Jis gavo visą galią danguje ir žemėje, įgijo amžinąjį išaukštinimą, pasirodė Marijai Magdalietei ir daugeliui kitų bei pakilo į dangų, kad ten atsisėstų Visagalio Dievo Tėvo dešinėje ir valdytų per amžius amžinoje šlovėje.
Jo prisikėlimas iš mirties trečią dieną apvainikavo Apmokėjimą. Ir vėlgi, kažkokiu mums nesuvokiamu būdu, Jo Prisikėlimo padariniai persidavė visiems žmonėms, kad visi prisikeltų iš kapo.
Kaip Adomas atnešė mirtį, taip Kristus atnešė gyvenimą; kaip Adomas yra mirtingumo tėvas, taip Kristus yra nemirtingumo tėvas.
O be šių dviejų dalykų, mirtingumo ir nemirtingumo, žmogus negalėtų įgyvendinti savo išgelbėjimo ir pakilti į tas aukštumas virš debesų, kur amžinoje šlovėje gyvena dievai ir angelai.
Apmokėjimo pažinimas
Nors Kristaus Apmokėjimas yra pati pagrindinė ir esminė Evangelijos doktrina, bet iš visų apreikštų tiesų jis yra mažiausiai suprantamas.
Dauguma mūsų turime paviršutinį pažinimą ir, kad atlaikytume gyvenimo išbandymus ir negandas, kliaunamės Viešpačiu bei Jo gerumu.
Tačiau jeigu norime turėti tokį tikėjimą kaip Henochas ir Elijas, turime tikėti tuo, kuo tikėjo jie, žinoti tai, ką žinojo jie, ir gyventi taip, kaip gyveno jie.
Norėčiau pakviesti jus kartu su manimi siekti tvirto ir tikro pažinimo apie Apmokėjimą.
Turime atsikratyti žmonių filosofijų ir protingųjų išminties ir įsiklausyti į tą Dvasią, kuri mums duota, kad vestų mus į visą tiesą.
Turime tyrinėti Raštus, pripažindami, kad juose yra Viešpaties mintis, valia ir balsas, pati Dievo galia išgelbėjimui.
Kai skaitysime, apmąstysime ir melsimės, mūsų protuose atsivers vaizdas su trimis Dievo sodais – Edeno sodu, Getsemanės sodu ir Tuščio kapo sodu, kuriame Jėzus pasirodė Marijai Magdalietei.
Sukūrimas, Nuopuolis ir Apmokėjimas
Matysime, kad Edene viskas yra rojiškoje būsenoje – be mirties, be gyvybės kūrimo galių ir be išmėginimų.
Suprasime, kad toks sukūrimas, kuris žmogui dabar nesuprantamas, buvo vienintelis būdas įvykti Nuopuoliui.
Tada pamatysime, kad Adomas ir Ieva, pirmasis vyras ir pirmoji moteris, nužengė iš savo nemirtingos ir rojiškos šlovės būsenos, kad taptų pirmaisiais mirtingais kūnais žemėje.
Mirtingumas, įskaitant gyvybės kūrimą ir mirtį, įžengs į pasaulį. O dėl prasižengimo prasidės bandomoji išmėginimų ir išbandymų būsena.
Vėliau, Getsemanėje, pamatysime, kaip Žmogaus Sūnus išperka žmogų iš laikinosios ir dvasinės mirties, kuri mus ištiko dėl Nuopuolio.
Ir galiausiai prie tuščio kapo sužinosime, kad mūsų Viešpats Kristus sutraukė mirties raiščius ir per amžius triumfuos prieš kapą.
Taip Sukūrimas sąlygojo Nuopuolį, per Nuopuolį atėjo mirtingumas ir mirtis; per Kristų atėjo nemirtingumas ir amžinasis gyvenimas.
Jei nebūtų Adomo Nuopuolio, per kurį ateina mirtis, nebūtų galėjęs įvykti Kristaus Apmokėjimas, per kurį ateina gyvenimas.
Jo apmokantis kraujas
Ir dabar, kalbant apie šį tobulą Apmokėjimą, įvykusį per Dievo kraujo praliejimą, liudiju, kad tai įvyko Getsemanėje ir Golgotoje; o kalbant apie Jėzų Kristų, liudiju, kad Jis yra Gyvojo Dievo Sūnus ir buvo nukryžiuotas už pasaulio nuodėmes. Jis yra mūsų Viešpats, mūsų Dievas ir mūsų Karalius. Aš tai žinau pats, nepriklausomai nuo kitų.
Esu vienas iš Jo liudytojų ir jau greitai pats paliesiu Jo rankose ir Jo kojose esančias vinių žymes, ir nuplausiu Jo kojas savo ašaromis.
Bet tada aš žinosiu ne ką geriau, nei žinau dabar, kad Jis yra Visagalio Dievo Sūnus, kad Jis yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas, kad išgelbėjimas ateina Jo apmokančiame kraujyje ir per jį ir niekaip kitaip.
Dieve duok, kad visi vaikščiotume šviesoje, kaip mūsų Dievas Tėvas yra šviesoje, kad pagal pažadus Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalytų mus nuo visokios nuodėmės.
PAVEIKSLAS TEBŪNA NE KAIP AŠ NORIU, BET KAIP TU, AUT. HARIS ANDERSONAS © pacific press publishing
Paveikslo Kristus Emause fragmentas, aut. Karlas Heinrichas Blokas. Naudojama Danijos Frederiksborgo nacionaliniam muziejui Hileriode, Danijoje, leidus