Sandora yra amžiams
Man nesvarbu, ką sako pasaulis, kai tai susiję su sprendimais, kuriuos priėmiau kaip dalį sandoros su mylinčiu Dangiškuoju Tėvu.
Kai buvau paauglė, mūsų Merginų organizacijos prezidentė įteikė kiekvienai merginai po dovaną – šventyklos paveikslėlį. Ji mums kalbėjo apie sandoras ir apie tai, kaip svarbu gyventi tyrą gyvenimą. Tada ji paragino mus užsibrėžti tikslą kada nors nuvykti į šventyklą.
Šios sesers patarimą įsidėjau į širdį ir nusprendžiau šiam pasiruošimui skirti svarbią vietą. Tuo metu Kosta Rikoje nebuvo šventyklos, bet iš neseniai įvykusio savo krikšto žinojau, kas yra sandora, todėl laukiau progos sudaryti daugiau sandorų su Viešpačiu.
Tuo metu mano šeimoje daugiau niekas nebuvo Bažnyčios narys, todėl mūsų namuose Evangelijos nebuvo mokoma. Vis dėlto nusprendžiau, jog galiu pati mokytis Evangelijos standartų ir pagal juos gyventi. Mano pasiruošimą sudarė seminarijos lankymas, nors ji vyko labai anksti ryte. Dar ruošiausi tuo, kad nevaikščiojau į pasimatymus, kol man nesukako 16-ka. Pasiruošimą taip pat reiškė gyvenimas pagal skaistybės įstatymą, kas tikrai yra nepopuliaru ir netgi neįprasta tarp daugumos mano bendraamžių. Tačiau žinojau, kad galiu jo laikytis, kadangi sudariau sandorą su Viešpačiu, kad laikysiuos šio įstatymo.
Raštų studijavimas tiek seminarijoje, tiek asmeniškai, sustiprino mano pasiryžimą gyventi skaistų, tyrą gyvenimą. Prisimenu, kad mane ypač įkvėpė 2000 jaunųjų karių. Kaip sakoma Almos 53:20–21 eilutėse, šie vaikinai „buvo nepaprastai šaunūs drąsa ir taip pat jėga bei uolumu; bet štai, tai dar ne viskas – jie buvo vyrai, ištikimi visada ir visame, kas jiems bebūtų patikėta… Jie buvo tiesos ir rimtumo vyrai, nes buvo išmokyti laikytis Dievo įsakymų ir teisiai vaikščioti priešais jį“. Aš taip pat norėjau būti ištikima visame, kas man buvo patikėta, taip pat ir krikšto sandoroms.
Apie sandoras daugiau suvokiau, kai buvau pašaukta tarnauti Salvadoro San Salvadoro rytų misijoje. Kai šventykloje gavau apdovanojimą, prisiminiau Doktrinos ir Sandorų 82:10: „Aš, Viešpats, esu įpareigotas, kai jūs darote, ką aš sakau; bet kai nedarote, ką aš sakau, netenkate pažado.“ Visą mano misijos laiką ši sandorų sąvoka – kad mes darome savo dalį, o Viešpats savo – skatino mane kuo geriausiai tarnauti. Taip darydamos, mudvi su porininke buvome gausiai laiminamos mūsų darbe.
Mano misija baigėsi prieš daugelį metų, bet aš ir toliau semiuosi stiprybės iš sandorų laikymosi. Nuo to laiko buvau palaiminta galimybe septynerius metus tarnauti Kosta Rikos San Chosė šventykloje. Tarnaudama šventyklos darbuotoja turėjau reguliarias progas prisiminti savo sudarytas sandoras. Panašius priminimus randu ir tarnaudama Merginų organizacijoje, kur apie sandorų svarbą mėginu mokyti taip, kaip mokė mane mano vadovai.
Laikytis sandorų ne visada lengva. Pavyzdžiui, daugelis žmonių skaistybės įstatymą (kartais bendrai religingą gyvenimą) laiko pasenusiu. Laimei, aš nejaučiu per didelio nepalaikančių mano įsitikinimų žmonių ar bėgančio laiko spaudimo. Aš prisimenu tai, ką jaučiau būdama mergina, kai mūsų vadovė ragino mus ruoštis šventyklos sandoroms ir gyventi pagal jas. Tada priimto sprendimo laikausi iki šiol.
Galiu tvirtai laikytis savo sprendimų, kadangi jų nepriėmiau tiesiog pati sau. Šie sprendimai yra dalis sandoros su mylinčiu Dangiškuoju Tėvu. Nesvarbu, ką sako pasaulis. Pažadėjau Viešpačiui, kad laikysiuosi Jo įsakymų. Tai garbės klausimas. Manosios krikšto metu ir šventykloje sudarytos sandoros dabar galioja tiek pat, kiek galiojo tada, kai jas sudariau. Sandora su Dievu yra amžiams.
Gyventi taip, kaip mūsų prašė Dievas, ne visuomet lengva, bet liudiju, kad tai įmanoma. Iš gyvenimo pagal savo sandoras galime įgyti pasitikėjimo, galios ir galime būti užtikrinti, jog Dangiškasis Tėvas niekada nepaliks mūsų vienų. Su Juo mūsų pusėje, galime padaryti viską (žr. Moronio 7:33).
Manosios krikšto metu ir šventykloje sudarytos sandoros dabar galioja tiek pat, kiek galiojo tada, kai jas sudariau.
Skoto Gryro iliustracijos