Tarpininkas Jėzus Kristus
Iš „The Mediator“, Ensign, May 1977, p. 54–56.
Jėzus Kristus, mūsų Tarpininkas, sumoka tą kainą, kurios mes negalime sumokėti, kad galėtume grįžti ir gyventi su mūsų Dangiškuoju Tėvu.
Leiskite papasakoti jums istoriją–palyginimą.
Kartą gyveno žmogus, kuris kažko labai norėjo. Tai atrodė svarbiau už viską jo gyvenime. Tam, kad galėtų tą troškimą pasiekti, jis užsitraukė didelę skolą.
Jį perspėjo dėl tokios didelės skolos ir ypač dėl kreditoriaus, kuris paskolino tuos pinigus. Tačiau jam atrodė labai svarbu gauti tai, ko jis norėjo, jau dabar. Jis buvo įsitikinęs, kad susimokėti už tai galės vėliau.
Taigi jis pasirašė sutartį. Pagal ją jis turėjo po truputį išsimokėti. Jis per daug dėl to nesijaudino, nes išsimokėjimo terminas atrodė labai toli. Dabar jis jau turėjo tai, ko norėjo ir kas jam atrodė svarbiausia.
Kreditorius visada buvo jo pasamonėje, ir jis kartas nuo karto jam po truputį mokėdavo, galvodamas, jog atsiskaitymo diena [diena, kai jam reikės sumokėti visą sumą] iš tiesų niekada neateis.
Teisingumas ar malonė?
Tačiau, kaip visada nutinka, ta diena atėjo, ir sutartį reikėjo įvykdyti. Skola nebuvo visiškai apmokėta. Pasirodė kreditorius ir pareikalavo sumokėti visą sumą.
Tik tada jis suvokė, kad tas kreditorius ne tik turėjo galią atimti viską, ką jis turėjo, bet taip pat ir galią įmesti jį į kalėjimą.
„Negaliu tau sumokėti, nes to nepajėgiu padaryti“, – prisipažino jis.
„Tuomet, – tarė kreditorius, – mes paimsime tavo turtą ir tu keliausi į kalėjimą. Tu su tuo sutikai. Tai buvo tavo pasirinkimas. Tu pasirašei sutartį ir dabar privalai ją vykdyti.“
„Ar negali pratęsti laiko ar atleisti skolą? – maldavo skolininkas, – surask kokį būdą, kad galėčiau išlaikyti tai, ką turiu, ir nesėsčiau į kalėjimą. Juk tu tikrai tiki malone? Negi nepasigailėsi?“
Kreditorius atsakė: „Malonė visada yra vienpusė. Ji pasitarnaus tik tau. Jei parodysiu malonę tau, ji mane paliks be nesumokėtų pinigų. Aš reikalauju teisingumo. Ar tu tiki teisingumu?“
„Tikėjau teisingumu, kada pasirašiau sutartį, – atsakė skolininkas, – jis tada buvo mano pusėje, nes maniau, jog jis mane apsaugos. Man tada nereikėjo malonės, ir nemaniau, kad kada nors jos prireiks.“
„Teisingumas reikalauja, jog sumokėtum pagal sutartį arba būtum nubaustas, – atsakė kreditorius. – Toks yra įstatymas. Tu su tuo sutikai, taip ir turi būti. Malonė negali apiplėšti teisingumo.“
Taigi jie negalėjo susitarti: vienas laikėsi teisingumo, kitas maldavo malonės. Nei vienas negalėjo būti patenkintas, arba laimėti, nepadaręs to kito sąskaita.
„Jei tu neatleisi skolos, nebus malonės“ – maldavo skolininkas.
„Jei tai padarysiu, nebus teisingumo“ – buvo atsakyta.
Atrodė, kad neįmanoma patenkinti abiejų įstatymų. Tai yra du amžini idealai, kurie, atrodė, vienas kitam prieštaravo. Ar nėra būdo, kad būtų visiškai patenkintas teisingumas ir taip pat malonė?
Yra būdas! Teisingumo įstatymas gali būti visiškai patenkintas ir malonė gali būti suteikta, tačiau reikia dar kažko kito. Ir taip nutiko šįkart.
Jo Tarpininkas
Skolininkas turėjo draugą. Šis atėjo padėti. Jis gerai pažinojo skolininką. Jo manymu buvo kvaila patekti į tokią keblią padėtį, tačiau norėjo padėti draugui, nes jį mylėjo. Jis atsistojo tarp jų abiejų ir atsisuko į kreditorių su pasiūlymu: „Aš tau sumokėsiu skolą, jei tu atleisi skolininką nuo jo sutarties, kad jis galėtų išlaikyti savo turtą ir nepatektų į kalėjimą.“
Kol kreditorius svarstė pasiūlymą, tarpininkas pridūrė: „Tu reikalavai teisingumo. Jis negali tau sumokėti, tai padarysiu aš. Su tavimi bus teisingai pasielgta, ir tu negali prašyti daugiau. Tai būtų neteisinga.“
Ir taip kreditorius sutiko.
Tada tarpininkas atsigręžė į skolininką: „Jei sumokėsiu tavo skolą, ar tu priimsi mane savo kreditoriumi?“
„O taip, taip, – sušuko skolininkas, – tu išgelbėjai mane nuo kalėjimo ir parodei man malonę.“
„Tuomet, – pasakė geradarys [tas, kuris padeda], – tu man mokėsi skolą ir aš nustatysiu sąlygas. Tai nebus lengva, bet bus įmanoma. Aš parūpinsiu būdą. Tau nereikės sėsti į kalėjimą.“
Ir buvo taip, kad kreditoriui buvo viskas sumokėta. Su juo buvo teisingai pasielgta. Sutartis nebuvo sulaužyta. Kita vertus, skolininkui buvo suteikta malonė. Abu įstatymai buvo patenkinti. Dėl to, kad buvo tarpininkas, teisingumas ir malonė buvo visiškai patenkinti.
Mūsų Tarpininkas
Kiekvienas iš mūsų gyvename paėmę tam tikrą dvasinį kreditą, paskolą. Vieną dieną sąskaita bus uždaryta ir bus pareikalauta atsiskaityti. Kad ir kaip atsainiai dabar į tai žiūrėtume, kai ateis ta diena ir priartės skolos apmokėjimo terminas, mes neramiai kankindamiesi dairysimės ieškodami ko nors, kas mums padėtų.
O pagal amžinąjį įstatymą, malonė gali būti suteikta, tik jei atsiras kas nors, norintis ir galintis prisiimti mūsų skolą ir sumokėti kainą bei nustatyti mūsų išpirkimo sąlygas.
Jei nebus tarpininko, jei neturėsime draugo, mus visu svoriu užgrius teisingumas. Turėsime sumokėti visą kainą už kievieną nusižengimą, koks mažas ar didelis jis bebūtų.
Tačiau žinokite, jog tiesa, šlovingoji tiesa skelbia, kad toks Tarpininkas yra. „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus.“ (1 Timotiejui 2:5.) Per Jį kiekvienam iš mūsų gali būti suteikta malonė, nepažeidžiant amžinojo teisingumo įstatymo.
Malonė nebus automatiškai suteikta. Tai bus padaryta per sandorą su Juo. Tai vyks pagal Jo sąlygas, Jo dosnias sąlygas, viena iš kurių yra būtina – krikštas panardinant nuodėmėms atleisti.
Teisingumo įstatymas gali apsaugoti visą žmoniją, ir akimirksniu kiekvienam iš mūsų gali būti ištiesta išperkanti ir gydanti malonės palaima.
Dano Buro iliustracija