Mes kalbame apie Kristų
Atgailaukime, atsigręžkime į Viešpatį ir išgykime
„Štai, tam, kuris atgailavo dėl savo nuodėmių, yra atleidžiama, ir aš, Viešpats, jų daugiau nebeprisimenu“ (DS 58:42).
Neseniai avarijoje sunkiai nukentėjo viena mano pažįstama, gera ir ištikima moteris. Be kitų sužeidimų ji dar susilaužė šonkaulius bei stuburo slankstelius. Reabilitacijos metu jai reikėjo nešioti specialų prie nugaros ir kaklo pritvirtintą lankelį, kad tos kūno dalys nejudėtų. Tas lankelis jai kėlė didelių nepatogumų, bet buvo būtinas. Lankelis sudarė sąlygas jos nugarai ir kaklui gyti.
Atgaila yra lyg tas lankelis. Nusidėdami sužeidžiame sielą, todėl jai išgydyti reikia dieviško gydymo. Atgaila sudaro sąlygas Gelbėtojui panaudoti Apmokėjimo galią ir mus išgydyti (žr. 3 Nefio 9:13). Jei kuri nors atgailos dalis mums kelia nepatogumų – kaip tas lankelis ant lūžusios nugaros – mums vis tiek reikia atgailauti.
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas, antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, mokė: „Tikra atgaila sugrąžina mus daryti tai, kas teisinga. Tikrai atgailaudami mes pripažįstame savo nuodėmes, jaučiame sąžinės graužatį, arba dievišką sielvartą, ir išpažįstame tas nuodėmes Dievui. Jei nuodėmės yra rimtos, mums jas reikia išpažinti ir įgaliotam kunigystės vadovui. Turime Dievo prašyti atleidimo ir daryti viską, ką galime, kad ištaisytume tą žalą, kurią sukėlė mūsų veiksmai. Atgaila reiškia proto ir širdies pasikeitimą – mes liaujamės daryti tai, kas neteisinga ir pradedame daryti tai, kas teisinga. Visa tai atneša naują požiūrį į Dievą, save ir apskritai į gyvenimą.“1
Sėkmingai užbaigę atgailos procesą, patiriame pagijimą, skausmo atslūgimą bei laimę. Dorotė Dž. R. Vait rašė:
Pažiūrėkite į ašaras, krentančias į išorę,
Bet išvalančias vidų.2
Viešpats primygtinai, su meile ir įtikinėjimu, maldauja, kad atgailautume, nes Jis nori mus išgydyti. Jis kentėjo Savo kūnu ir dvasia, kad sumokėtų už mūsų nuodėmes, jei atgailausime. Jis aiškina:
„Nes štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus.
Bet jeigu jie neatgailautų, jie turėtų kentėti taip, kaip aš –
kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau tiek kūnu, tiek ir dvasia – ir aš norėjau negerti tos karčios taurės ir atsitraukti –
tačiau, Tėvui tebus šlovė, aš išgėriau ir užbaigiau savo pasiruošimus žmonių vaikams.
Todėl aš vėl įsakau tau atgailauti.“ (DS 19:16–20.)
Tad atgailaukime jau dabar, atsigręžkime į Viešpatį ir išgykime.
Sūnus palaidūnas nusižeminęs grįžo pas tėvą ir tarė: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…“ (Luko 15:21.) Tėvas šiltai priėmė jį į namus. Taip ir mūsų Dangiškasis Tėvas priima mus, kai atgailaujame.
Sūnaus palaidūno sugrįžimas, aut. Džeimsas Tiso