Pastarųjų dienų šventųjų balsai

Mano širdyje jos pasodino sėklą

Marta Algarvė

Santa Katarina, Brazilija

Rafaelio Lopezo iliustracija

Iš kur aš atėjau? Ką čia veikiu? Kur pateksiu po šio gyvenimo?

Kai man buvo 29-eri, šie klausimai nuolat sukdavosi galvoje. Mano tėvai jau buvo mirę. Sielvartavau praradusi pirmąjį naujagimį sūnų. Auginau dar tris vaikus ir gyvenimas buvo pilnas išbandymų.

Atsakymus į mano klausimus Viešpats pradėjo siųsti į mano namus atvedęs dvi jaunas misionieres. Kai pasikviečiau jas vidun, jos paklausė, ar nejaučiu, kad mano gyvenime kažko trūksta. Papasakojau joms apie savo tėvus ir sūnų. Pasakiau, jog maniau, kad nesąžininga turėti vaikų ir sudarinėti šeimas, jei viskas paprasčiausiai baigiasi mirtimi. Paklausiau, ar kada nors vėl pamatysiu savo tėvus ir sūnų.

„Marta, – atsakė jos, – tavo šeima gali būti su tavimi amžinai.“

Širdis prisipildė džiaugsmo. Norėjau sužinoti daugiau. Apsilankiusios kitą kartą jos mane mokė apie Jėzaus Kristaus Evangeliją. Davė man Mormono Knygą ir paragino skaityti ir klausti Dievo, ar tai Jo žodis. Priėmiau jų raginimą. Kai meldžiausi, gavau ryškų, tarsi saulės šviesa, Dievo atsakymą. Širdyje žinojau, kad tai tiesa.

Deja, gavusi naują darbą, praradau ryšį su misionierėmis. Per ateinančius mėnesius iširo mano santuoka. Bandžiau su vaikais pradėti naują gyvenimą.

Galiausiai dar kartą ištekėjau. Vieną dieną mano vyras pasakė, kad jam gyvenime trūksta Dievo. Nusprendėme apsilankyti Bažnyčioje, kurią jis anksčiau lankė. Kai įžengėme į pastatą, vestibiulyje ant stalo pamačiau Mormono Knygą. Tai buvo ta pati bažnyčia, apie kurią man anksčiau buvo pasakota! Man patiko Dvasia, kurią ten jaučiau. Išėjusi paklausiau vyro, kaip galėčiau pasikrikštyti.

„Tave turi mokyti misionieriai“, – pasakė jis.

„Mane mokė prieš penkerius metus!“ – atsakiau.

Mums su vaikais pravedė pamokas. Mūsų krikšto diena buvo laimingiausia diena mūsų gyvenime.

Po kelerių metų pajutau, jog apie tai, kad prisijungiau prie Bažnyčios, turiu pranešti pirmosioms mane mokiusioms seserims. Feisbuke suradau iš Brazilijos Santa Marijos misijos sugrįžusių misionierių grupę. Joje buvo viena iš mane mokiusių seserų. Išsiunčiau jai kvietimą draugauti ir papasakojau, kas aš tokia, kaip tapau Bažnyčios nare, kad mūsų šeima buvo užantspauduota šventykloje ir kad mano sūnus tarnauja nuolatinėje misijoje. Pasakiau jai, kad visa tai buvo įmanoma dėl to, kad ji ir jos porininkė pasodino sugrąžintos Evangelijos sėklą mano širdyje.