Nebijau sakyti tiesą
Apsiginklavęs liudijimu apie Evangeliją ir jos palaiminimus, Fabianas neleido, kad jo jaunas amžius sutrukdytų tapti galingu, bebaimiu nariu misionieriumi.
Las Tomase, rajone, įsikūrusiame ant smėlėtų šlaitų, stūksančių virš Antofagastos, leidžiasi saulė. Dienai baigiantis šiame Čilės uoste pradeda įsižiebti šviesos.
Šeštadienio vakaras ir 13-metis Fabianas H. galėtų leisti laiką su draugais. Tačiau naujasis Bažnyčios narys Fabianas nusprendė vakarą praleisti su nuolatiniais misionieriais. Laikas „padėti surinkti Izraelį“1.
Fabianas skiriasi iš visų pasišventusių narių misionierių, su kuriais Kylenui Van Nateriui ir Džordanui Šeltonui teko dirbti.
„Kai būdavo laisvas, jis su mumis dirbdavo misionierišką darbą, – sako Kylenas. – Pasibaigus vasaros atostogoms jis liūdėjo ne tik dėl to, kad reikėjo sugrįžti į mokyklą, bet ir dėl to, kad nebeturėjo tiek daug laiko vaikščioti su mumis.“
Džordanas, keletą mėnesių tarnavęs drauge su Kylenu, prideda: „Fabianas eidavo su mumis, ko gero, keturis ar penkis kartus per savaitę, ir tai darė kiekvieną savaitę, kai mes kartu tarnavome Antofagastoje. Jis buvo geriausias narys misionierius, su kuriuo yra tekę dirbti.“
Kas gali priversti vaikiną taip noriai dirbti misionierišką darbą nepaisant bendraamžių paniekos ir nepažįstamųjų pašaipų? Fabianas atsakymą rado palaiminimuose, kuriuos jis ir jo šeima patyrė priėmę Evangeliją, – palaiminimuose, kuriais jis nori pasidalyti su kitais.
Neapsakomas džiaugsmas
Misionierių pamokose Fabianas pradėjo dalyvauti netrukus po to, kai misionieriai pasibeldė į jo namų duris. Jis vis dar prisimena savo pirmąjį sakramento susirinkimą.
„Kai įėjau į sakramento salę, nieko nepažinojau, todėl šiek tiek nerimavau, – sako jis. – Bet pajutau kažką stebuklinga. Pajutau, tarsi kelis mėnesius ar metus būčiau vaikščiojęs į Bažnyčią.“
Jis pasakoja apie savo krikštą, įvykusį po kelių savaičių: „Panardintas į vandenį ir iš jo pakilęs pajutau neapsakomą džiaugsmą. Jaučiausi lyg būčiau naujas žmogus, žinantis, kad seksiu Jėzumi Kristumi ir iš visų jėgų stengsiuosi laikytis jo įsakymų.“
Per pokalbius su misionieriais prie Fabiano prisijungę nesusituokę Fabiano tėvai Leonardo ir Andžela sužinojo apie šventyklos santuoką ir amžinąsias šeimas. „Po savaitės mano tėvas nustatė vestuvių datą, – sako Fabianas. – Mama labai apsidžiaugė.“
Po to, kai Fabianas prisijungė prie Bažnyčios, praėjus keturiems mėnesiams sekdama jo pavyzdžiu į krikšto vandenis žengė Andžela. „Tai buvo nuostabus palaiminimas“, – sako jis.
Netrukus sekė ir kiti palaiminimai. Leonardo, kuris buvo pasikrikštijęs jaunystėje, vėl tapo aktyvus Bažnyčioje. Evangelijos studijavimas namuose tapo įprastas. Šeimos nariai labiau suartėjo. Leonardo rado pastovų darbą, o Fabianas gavo Aarono kunigystę.
„Man patinka turėti kunigystę, nes galiu nešioti sakramentą apylinkės nariams ir padėti jiems atnaujinti sandoras, – sako Fabianas. – Labiausiai džiaugiuosi, kai galiu jį paduoti savo šeimai ir mane mokiusiems misionieriams. Pasididžiavimo kupinas tėvo žvilgsnis matant mane, nešiojantį sakramentą, mane daro ypač laimingą.“
„Tai būtų nuostabu“
Fabianas narių misionierišką darbą pradėjo dirbti net tada, kai dar nebuvo pakrikštytas.
„Trims savo draugams pasakiau, kad pasikrikštysiu. Du iš jų atėjo, – sako jis. – Man patinka dalytis Evangelija, kad mano draugai suprastų, kuo tikime ir ką veikiame Bažnyčioje, kad jie galėtų pažinti Evangeliją, pasikrikštyti ir gyventi laimingesnį gyvenimą. Būčiau labai laimingas, jei vienas iš jų pasikrikštytų ir taptų mano kvorumo nariu. Tai būtų nuostabu.“
Fabianas mokykloje turi Mormono Knygą ir nešiojasi misionieriškas brošiūras, kurias dalija draugams. Jam patinka atsakinėti į klausimus apie Bažnyčią ir kviesti draugus į sekmadieninius susirinkimus ir jaunimo vakarones. Jis nebijo užkalbinti žmonių gatvėje ir, kaip jį mokė misionieriai, pasiūlyti jiems sužinoti apie Bažnyčią ir pasiruošti krikštui.
„Fabianui nė motais, jei kas nors jam liudijant pamano, kad jis keistuolis, – sako Kylenas. – Jis žino, kad elgiasi teisingai. Jis žino, kad dvasiniai dalykai svarbesni už visa kita.“
Džordanas sako, kad liudydamas Fabianas jėgų semiasi iš savo atsivertimo, meilės Evangelijai ir palaiminimų.
„Jis matė, kokius palaiminimus gavo jo šeima, ir tai įkvepia jį būti tokį drąsų ir atvirą dalijantis Evangelija su draugais, – sako Džordanas. – Kartą jis besidominčiajam liudijo, koks didelis palaiminimas jo tėvams buvo santuoka ir kaip sunku buvo laukti keturis mėnesius po savo krikšto, kol pasikrikštijo jo mama. Emocijos jį užvaldė ir pasipylė ašaros. Tada jis paliudijo, kad jei laikysimės įsakymų, Dievas mumis pasirūpins.“
Fabiano liudijimas padarė jį galingu nariu misionieriumi, prideda Kylenas.
„Jis ne tas, kuris sako: „Ei, bažnyčioje girdėjau kažką sakant.“ Jis mieliau pats dalijasi savo asmenine patirtimi, pavyzdžiui, kaip jautėsi pirmą kartą apsilankęs bažnyčioje arba ką jaučia skaitydamas Mormono Knygą. Visa tai labai autentiška ir tikra.“
„Visad pasijaučiu geriau“
Dalijimasis Evangelija Fabianui atneša dar vieną palaiminimą.
„Kartais mokykloje nutinka kas nors bloga, bet po to į mano duris pasibeldžia misionieriai ir paklausia, ar nenorėčiau padėti jiems mokyti žmones, – sako jis. – Pasidarbavęs su jais jaučiuosi taip, tarsi neturėčiau jokių problemų. Dirbdamas su jais, kartu paskaitęs Raštus ir padėjęs jiems dalytis Evangelija, aš visada pasijaučiu geriau. Dalijantis Evangelija ir savo atsivertimo istorija stiprėja mano liudijimas. Evangelijos mokymas man suteikia galimybę būti pavyzdžiu kitiems, įskaitant mano jaunesniąją seserį.“
Ne paslaptis, kad vienas didžiausių Fabiano tikslų yra jo paties nuolatinė misija pabaigus mokyklą.
„Noriu papasakoti tiesą tiems, kurie jos dar nežino, – sako jis. – Noriu pasiūlyti jiems nusiplauti nuodėmes. Noriu mokyti juos, kaip tapti amžinąja šeima. Noriu pakviesti juos tapti laimingus dabar ir gyventi naujoje nesibaigiančios laimės būsenoje po šio gyvenimo.“