Nenoriu būti kitokia!
Autorė gyvena Jutos valstijoje, JAV.
„Dievo akyse sielų vertė yra didžiulė“ (Doktrinos ir Sandorų 18:10).
Mika visada laukdavo šokių pamokų. Jai patiko klausytis muzikos. Jai patikdavo lavinti plaštakės šuolį ir atlikti jį nepriekaištingai. Jai ypač patikdavo, kai visi mokiniai judėdavo kartu. Jiems tai darant atrodydavo, kad visi šokėjai vienodi. Atrodydavo, kad ji nėra vienintelė, serganti Dauno sindromu.
Šiandien jie mokėsi naujų šokio žingsnių. Mika žiūrėjo, kaip jos mokytoja pašoko į orą. Ji stebėjo, kaip kitos mergaitės bandė tai pakartoti. Kai kurioms iš karto pavyko. Kitoms prireikė kelių bandymų. Mika vis bandė, bet niekaip nepavyko visko atlikti teisingai.
„Ar padėsite man, mokytoja?“ – paklausė Mika.
Šalia buvusi mergaitė žvilgtelėjo į Miką. Tada ji pasilenkė prie draugės. „Kodėl ji taip kalba?“ – sušnibždėjo ji. Abi atsigręžė ir pažiūrėjo į Miką.
Pakeliui namo iš pamokos Mika visą laiką tylėjo.
Kai grįžo namo, mama virtuvėje minkė tešlą. Jos žandas buvo miltuotas. Kartais tai prajuokindavo Miką. Bet šiandien ji tiesiog numetė kuprinę ant grindų ir susmuko ant kėdės, stovėjusios šalia stalo.
„Kaip praėjo šokiai?“ – paklausė mama.
„Siaubingai, – atsakė Mika. – Paprašiau pagalbos, o viena mergaitė pasakė, kad keistai kalbu. Tada ji spoksojo į mane.“ Mika įbedė akis į grindis. „Nebenoriu lankyti šokių.“
„O, Mika! – pasakė mama. – Man taip gaila. Mums su tėčiu patinka žiūrėti, kaip tu šoki. Mes taip didžiuojamės tavo pastangomis!“
Mika pajautė užplūstančias ašaras. „Man nepatinka tas mano Dauno sindromas. Nepatinka, kad mano veidas kitoks. Norėčiau, kad nebūtų taip sunku mokytis naujų dalykų. Turiu mokytis net kalbėti.“
Tėtis prisėdo šalia Mikos ir apkabino ją savo ranka. „Mika, mes labai tave mylime. Mes nenorime, kad tu pasikeistum.“
Bet Mika tik papurtė galvą ir įsikniaubė į rankas. „Nenoriu būti kitokia. Noriu būti išvaduota nuo Dauno sindromo.“
Mama su tėčiu kurį laiką patylėjo.
„Turiu idėją“, – pasakė mama. Mika žvilgtelėjo pro pirštus. „Kodėl tau nepasimeldus ir nepaklausus Dangiškojo Tėvo, ką Jis mano apie tave?“
Mika pamąstė. Jai patikdavo melstis. Ji lėtai linktelėjo. „Ar gali užrašyti klausimą, kad prisiminčiau, ko paklausti?“
Mama užrašė klausimą. Tada Mika paėmė lapelį ir nuėjo į savo kambarį pasimelsti.
Kai po kelių minučių Mika sugrįžo į virtuvę, jos veidas švytėjo tarsi lemputė. „Dangiškasis Tėvas atsakė!“ – pasakė ji.
„Ką Jis pasakė?“ – paklausė mama.
„Jis pasakė, Mika, aš myliu tave tokią, kokia esi – atsakė ji. – Ir Jis tai pasakė GARSIAI!“
Kitą savaitę per šokius Mika negalvojo, ką kitos mergaitės mano apie jos Dauno sindromą. Užtat ji pastebėjo, kad kita mergaitė, Sara, buvo liūdna. Sarai taip pat nesisekė išmokti kai kurių naujų judesių.
Grįžusi namo Mika nutarė parašyti Sarai raštelį. Ji pripiešė daug širdelių. Mama padėjo jai be klaidų parašyti žodžius.
„Brangi Sara, – rašė Mika. – Tu esi puiki šokėja. Noriu būti tavo draugė. Džiaugiuosi, kad esi mano šokių klasėje.“
Mika nekantravo, kada galės raštelį perduoti Sarai. Ji norėjo, kad ir Sara šokių pamokoje jaustųsi laiminga ir mylima.