Laie šventykla Havajuose. Šimtmetį vykęs surinkimas
Evangelijai pradėjus plisti po pasaulį, prieš 100 metų pašventinta Laie, Havajų, šventykla leido šventiesiems rinktis ir gauti šventyklos palaiminimus.
Architektų Hairamo Poupo ir Haroldo V. Burtono architektūrinis sprendimas.
Viena didžių Jėzaus Kristaus Bažnyčios misijų paskutinėmis dienomis yra suteikti šventyklos palaiminimus pasaulio žmonėms – ir gyviems, ir mirusiems. Pranašas Džozefas Smitas mokė, kad „Dievo žmonių […] surinkimo tikslas visais pasaulio amžiais […] buvo pastatyti Viešpačiui namus, kuriuose Jis galėtų apreikšti savo žmonėms savo namų apeigas“1.
Brėkštant XX amžiui žemėje tebuvo trys veikiančios šventyklos, ir visos buvo Jutoje. Todėl gauti šventyklos palaiminimus buvo galima vieninteliu būdu – fiziškai susirinkus Jutoje. 1919 metais tai pasikeitė. 1919 m. lapkričio 27 d. prezidentas Heberis Dž. Grantas (1856–1945) pašventino Laie šventyklą Havajuose. Tai buvo istorinis lūžio taškas Evangelijos sugrąžinimo darbe, nes šventyklos palaiminimai tapo prieinami daugybei tautų.
Daugeliu atžvilgių Laie šventykla Havajuose buvo pirmoji tarptautinė šventykla. Iš karto ji pradėjo tarnauti Bažnyčios nariams iš Havajų, Naujosios Zelandijos, Samoa, Tongos Karalystės, Taičio, Japonijos ir Australijos. Bažnyčiai toliau augant Ramiojo vandenyno ir Azijos regione, šios šventyklos laiminamų šalių skaičius didėjo.
Šiais metais pažymimos 100-osios šios Izraelio surinkimui abiejose uždangos pusėse svarbios datos metinės.
Narių iš Samoa surinkimas
Samoa salos yra maždaug už 4 000 kilometrų nuo Havajų. 1919 m. Samoa misijos prezidentas Džonas K. Adamsas sakė: „Kai Laie šventykla buvo baigta, mūsų žmones, rodos, apėmė stiprus troškimas sukaupti pakankamai šio pasaulio turtų, kad galėtų vykti į šventyklą.“ Pavyzdžiui, Aulelio Anae 20 metų neatlygintinai tarnavo misionieriumi. Dėl šių pasiaukojimo metų jis neturėjo pakankamai lėšų vykti į Havajus. Todėl brolis Anae pardavė viską, ką turėjo, ir sugebėjo šiaip taip surinkti 600 ar 700 JAV dolerių.2 Brolis Anae ir kiti samojiečiai aukojo viską, ką turėjo, kad trečiąjį XX a. dešimtmetį galėtų persikelti į Havajus.
Viena šeima, Leotai, į Havajus atvyko 1923 m. Naujųjų metų dieną. Vailina Leota, kuriai tuo metu buvo septyneri, prisiminė: „Pirmasis šventyklos [vaizdas] […] buvo pats gražiausias reginys.“3 Vos po dviejų savaičių Vailinos tėvai Aivao ir Matala gavo endaumentus ir buvo užantspauduoti kaip sutuoktiniai, o su jais buvo užantspauduoti jų vaikai. Leotai Viešpaties namuose ištikimai tarnavo 50 metų ir buvo palaidoti „netoli šventyklos, kurią labai mylėjo“.4 Dabar Havajuose gyvena šimtai jų ištikimų palikuonių.
Neįmanoma užduotis
Daugybei narių iš Ramiojo vandenyno regiono paliekant namus ir emigruojant į Havajus, daug apylinkių ir skyrių įvairiose šalyse organizavo grupines keliones, vadinamas išvykomis į šventyklą. Ši dvasinė surinkimo forma leido Bažnyčios nariams keliauti, kad gautų šventyklos apeigas, o tada grįžti namo ir statyti Bažnyčią savo tautose.
Per pašventinimą prezidentas Grantas meldė Viešpatį atverti kelią šventiesiems Naujojoje Zelandijoje ir Ramiojo vandenyno salose ir išsaugoti jų genealogijas, kad jie galėtų atvykti ir tapti savo protėvių gelbėtojais.
Praėjus vos šešiems mėnesiams po pašventinimo, į šventyklą pradėjo vykti maorių šventieji iš Naujosios Zelandijos. Tie šventieji, būdami už daugiau kaip 8 000 kilometrų nuo Havajų, džiaugėsi pašventinimo naujienomis.
Vaimatė ir Heni Anaru troško būti pirmosios į šventyklą vykstančios grupės gretose. Tačiau kelionė atrodė neįmanoma dėl šeimos neturto: reikėjo sumokėti stambią sumą – 1 200 Naujosios Zelandijos svarų. Jiems reikėjo stebuklo.
Daugelį metų Anaru šeima laikėsi pranašo patarimo ir rinko genealoginius užrašus. Tie užrašai gulėjo sukrauti krūvelėmis, kol Anaru šeima laukė stebuklo. Jų sūnus Vivinis žinojo apie tėvų tikėjimą: „Mama niekada neprarado vilties, kad vieną dieną ji su tėvu klūpės prie šventyklos altoriaus.“
Stebuklas įvyko. Vaimatė laimėjo Naujosios Zelandijos vyriausybės didelio žemės ploto paruošimo darbų konkursą. Dalis jo uždarbio iš projekto buvo išmokėta avansu, tos sumos pakako padengti kelionės į Havajus išlaidas. Vaimatė ir Heni nugalėjo kelionės vandenynu baimę ir 1920 m. gegužę su 14-os šventųjų grupe išvyko į Havajus. Jie gavo endaumentą ir buvo užantspauduoti. Įvyko tai, kas atrodė neįmanoma.
Anaru šeimos istorija tai tik viena iš tūkstančių istorijų apie pastarųjų dienų šventuosius, keliavusius į Laie šventyklą Havajuose gauti apeigų ir Viešpaties pažadų, kuriuos Jis duoda Savo namuose. Tai pareikalavo didelės aukos, bet sustiprino šventuosius, kurie sugrįžo į savo gimtąsias šalis pasiruošę vadovauti Bažnyčiai.5
Laie vystymas
Bažnyčios pastangos Laie padaryti modernią ir toliau laimino pastarųjų dienų šventuosius visame Ramiojo vandenyno regione. Per šeštąjį ir septintąjį XX a. dešimtmečius misionieriai iš Havajų, Tongos, Samoa, Naujosios Zelandijos, Taičio, Kuko salų, Fidžio ir Šiaurės Amerikos buvo pašaukti savo kultūrinius talentus ir statybininkų įgūdžius skirti statant Bažnyčios Havajų koledžą (dabar Brigamo Jango universiteto Havajų filialas), Polinezijos kultūros centrą ir naują šventyklos lankytojų centrą. Keturiasdešimt septyni misionieriai iš Tongos ir Samoa šventyklos apeigas gavo 1960 m. gegužės 3 d. – tokie buvo palaiminimai, lydėję jų žemiškus darbus (žr. Building Missionaries in Hawaii, 1960–1963, Church History Library, Salt Lake City, 100).
Vienas misionierius, Mate Teo, prieš išvykdamas iš Samoa stipriai nudegė, bet vis vien atvyko į Havajus. Gydytojai nuogąstavo, kad jo apdegusią ranką gali tekti amputuoti. Už jį meldėsi daugybė jo draugų misionierių. Būdamas šventykloje brolis Teo sušuko Viešpačiui: „Paliesk šią ranką. Sutvarkyk, kad galėčiau padėti, kur tik įmanoma.“ Jis iš karto pradėjo sveikti. Dabar ant jo rankų nėra net randų. Šiuo metu Laie šventykloje Havajuose jis tarnauja užantspauduotoju ir sako: „Ši šventykla […] gali veikti žmones per bendruomenes ne tik čia, bet visame Ramiojo vandenyno regione“ (iš Christensen, Stories of the Temple in Lāʻie, Hawaiʻi, 328–330).
Dvasinis narių iš Azijos surinkimas
Po Antrojo pasaulinio karo atkūrus Bažnyčią Japonijoje, jos šventieji suorganizavo pirmąją Azijos regiono narių išvyką į šventyklą. 1965 m. 165 pasišventę šventieji lėktuvu vyko iš Tokijo į Havajus gauti šventyklos apeigų. Ši kelionė nepaprastai sustiprino Bažnyčią Japonijoje. Devyniasdešimt penki procentai iš vykusių narių išliko aktyvūs Bažnyčioje. Penki vėliau tapo šventyklos prezidentais savo tėvynėje, tarp jų ir vyresnysis Jošihiko Kikuči, pirmasis visuotinis įgaliotinis iš Japonijos.6
1970 m. į Laie vyko grupė narių iš Korėjos. Skyriaus prezidentas Čoi Vuk Vanas sakė: „Nuvykome į šventyklą ir ji atvėrė mūsų protus ir pažadino supratimą, kaip galime būti išgelbėti. Amžinasis planas tapo realus, mūsų liudijimai taip sustiprėjo, kad sunku nusakyti. Koks didis palaiminimas Korėjos žmonėms yra galimybė lankytis šventykloje!“7
Havajų šventyklos frizo nuotrauka spausdinama Bažnyčios istorijos bibliotekai sutikus; Karlos Džonson Laie, Havajų, šventyklos vakare nuotrauka.
Mirusiųjų giminaičių surinkimas
Kai šaliai tampa prieinamos šventyklos apeigos, nariai parneša Viešpaties palaiminimus ne tik gyvenantiems toje šalyje, bet ir kilusiems iš tos šalies, kurie jau kitapus uždangos. Šį palaiminimą juto Azijos šalių nariai, kurių kultūrai buvo būdinga šimtmečiais kruopščiai užrašinėti genealogiją.
Kva Šun Lungo tėvai iš Kinijos emigravo į Havajus. Jis gimė Kauai saloje 1894 metais ir buvo pakrikštytas 1944 metais per savo 50-ąjį gimtadienį. Brolis Lungas bažnyčioje mokė šeimos istorijos ir savo klasei pasakė: „Vieną naktį mačiau regėjimą, kuriame daugybė mano mirusių giminaičių ragino mane dirbti jiems.“ Po trijų dienų iš tetos, gyvenančios Kinijoje, jis gavo savo genealogiją – 22 puslapius kinų rašto, atskleidžiančio jo kilmę iki 1221 m. po Kristaus. Kartu su sūnumi Glenu ir marčia Džiulina jie už savo šeimą atliko tūkstančius apeigų. Glenas ir Džiulina Lungai vėliau nuo 2001 iki 2004 m. ištikimai tarnavo kaip Laie šventyklos prezidentas ir matrona.8
Ritinys, kuris nesudegė
Mičie Eguči į Havajus atvyko iš Japonijos dvidešimtojo amžiaus pradžioje ir su savimi atsivežė japonišką šilkinį ritinį. Jos anūkė Kanani Keisi tarnavo misijoje Japonijoje ir vėliau atrado, kad jos senelės ritinyje surašyti jos šeimos protėviai iki maždaug tūkstančio metų atgal.
2013 m. Kanani namas sudegė iki pamatų. Per gaisrą ji su šeima prarado beveik viską. Genealogijos užrašus jie laikė plastikinėse dėžėse po lova. Po gaisro jie atvyko prie namo ir rado pelenų ir suodžių kalną.
„Vienintelis dalykas, kurį vyliausi rasti, buvo ritinio kopija su vertimais ir istorija, – sakė Kanani. – Buvau įsitikinusi, kad šventyklos darbas buvo atliktas už visus mano protėvius Japonijoje, bet ritinio kopija man buvo labai brangi.“
Kanani ir jos vyras Bilis, naršydami po pelenus, galiausiai rado žydrą plastikinę dėžutę. Jos viduje buvo ritinio kopija, vertimas ir šeimos istorijos knygelė, per stebuklą išlikę sveiki. Ritinio kraštai buvo šiek tiek apdegę, bet tai buvo vienintelis jų miegamajame išlikęs daiktas.
Kanani mano, kad Viešpats apsaugojo ritinį „mano ainijai kaip liudijimą apie Jo meilę mums ir siekdamas parodyti, kaip svarbu daryti šeimos istorijos ir šventyklos darbą“ (iš Christensen, Stories of the Temple in Lāʻie, Hawaiʻi, 172–74).
Surinkimas pasitelkiant švietimą
Laie šventyklos Havajuose palaiminimus gavo ir susirinkusieji į Laie įgyti aukštąjį išsilavinimą. Nuo šeštojo XX a. dešimtmečio dešimtys tūkstančių studentų iš Polinezijos ir Azijos šalių vyko į vietą, kurią dabar vadiname BJU Havajų filialu. Daugelis tų studentų atlikdavo krikštus už mirusiuosius ir tarnaudavo šventyklos apeigų tarnautojais. Laie šventykla padėjo studentams išsiugdyti meilę šeimos istorijos bei šventyklos darbui ir palaimino juos padėdama geriau pasiruošti tarnauti, kai šventyklos atsiras jų tėvynėse.
Iš Singapūro kilusi Čun Čua Džeims į BJU Havajų filialą atvyko praeito amžiaus aštuntąjį dešimtmetį su savo seserimi. Abi jos 1978 metais ištekėjo už vyrų iš skirtingų šalių. Sesuo Džeims pasakojo: „Mūsų santuoka Laie šventykloje du atsivertusiuosius ir dvi kultūras sujungė laikui ir visai amžinybei. Ji tapo pradžia to, kas, kaip mes viliamės, bus gausus šventyklos palaiminimų mūsų šeimai paveldas. Mūsų santuokos tebuvo dvi iš šimtų amžinųjų santuokų, kurias Laie šventykloje sudarė BJU Havajų filialo studentai, ko gero, vieno didžiausių universiteto paveldų, paliktų per pastaruosius šešiasdešimt jo gyvavimo metų“ (iš Christensen, Stories of the Temple in Lāʻie, Hawaiʻi, 236).
Surinkimas tęsiasi
Įsikūrusi pusiaukelėje tarp Amerikos žemynų ir Azijos, Laie šventykla Havajuose šventyklos palaiminimų duris atvėrė daugybei tautų. Taip Izraelio surinkimas iš esmės tapo dvasiniu surinkimu, kadangi nariai gali gauti šventyklos palaiminimus, o tada grįžti ir statyti Bažnyčią savo šalyse. Ši galimybė padėjo sugrąžintajai Evangelijai išplisti daugybėje kultūrų ir tautų abiejose uždangos pusėse.
Švęsdami 100-ąsias Laie šventyklos Havajuose metines turime privilegiją būti liudininkai šio svarbaus Sugrąžinimo darbo etapo ir išsipildžiusios Mormono Knygoje užrašytos Jokūbo pranašystės: „Didingi yra Viešpaties pažadai tiems, kas yra jūros salose“ (2 Nefio 10:21).