Apsaugoti vaikus

Marisa Vidison

Bažnyčios žurnalai

Kaip savo gyvenime galime labiau apsaugoti ir sustiprinti vaikus?

Žinome, kad iš visų grupių, kurias Jėzus mokė, Jis labiausiai mylėjo vaikus. Jis skyrė vaikams dėmesį net tada, kai tai buvo nepatogu. Jis kvietė vaikus gauti asmeninį Jo palaiminimą. Jis smerkė tuos, kurie skaudina vaikus. Ir Jis mokė, kad, norėdami patekti į dangų, turime tapti panašesni į vaikus.¹

„Pažiūrėkite į savo mažutėlius“, – sakė Jis Amerikos žemyno gyventojams po Savo prisikėlimo. Dangūs atsivėrė ir mylintys, rūpestingi angelai nužengė žemyn, ir aplink vaikus sudarė ratą, apsupdami juos ugnimi. (Žr. 3 Nefio 17:23–24.)

Visų dabar pasaulyje gresiančių pavojų akivaizdoje turbūt norėtume, kad mūsų vaikai būtų nuolat supami dangiškos ugnies. Paskaičiuota, kad visame pasaulyje prieš vieną iš keturių žmonių jo vaikystėje buvo smurtaujama, ir tas vidurkis auga, jei žiūrime į konkrečias pažeidžiamas grupes, pavyzdžiui, turinčiuosius negalią.² Gera žinia yra ta, jog mes galime daug ką padaryti, kad veiksmingai apsaugotume vaikus.

„Įsivaizduokite vaiką, kurį mylite, – sakė Pradinukų organizacijos visuotinė prezidentė Džojė D. Džouns. – Kai jam sakote „aš tave myliu“, ką tai reiškia? […] Mes saugome tuos, kuriuos mylime, kad galėtume padėti jiems tapti geresniems ir įveikti gyvenimo iššūkius.“³

Galbūt, jei dėmesingiau pažvelgtume į Gelbėtojo pavyzdį, kiltų idėjų, kaip savo gyvenime geriau apsaugoti vaikus.

Jėzus jiems skyrė laiko

Jėzus skyrė laiko, kad atkreiptų dėmesį į jaunus ir pažeidžiamus (žr. Mato 19:14). Mes taip pat galime skirti laiko, kad išklausytume savo vaikus ir pasistengtume suprasti jų sunkumus.

„Kuo daugiau meilės jaučia vaikas, tuo lengviau jam arba jai atsiverti, – sakė sesuo Džouns. – […] Patys privalome pradėti pokalbį nelaukdami, kol vaikai pas mus ateis.“⁴

Viena motina suprato, kad pravartu kiekvieną vakarą savo vaikų paklausti: „Ar šiandien girdėjote žodžių, kurių nesuprantate?“

Vaikai instinktyviai pirmiausia atsakymų gali ieškoti internete, nes internetas reaguoja greitai ir nesmerkia, bet turime juos įtikinti, kad mes esame patikimesni informacijos šaltiniai. Taip pat neturėtume per daug jautriai reaguoti, kai mūsų vaikas pasako ką nors nepatogaus. Pavyzdžiui, jei emociškai pratrūkstame, kai vaikai prisipažįsta, kad ieškojo pornografijos, jie gali daugiau nesikreipti į mus pagalbos. Bet jei reaguojame su meile, turime galimybę pasiųsti aiškią žinią, jog norime, kad jie kalbėtųsi su mumis apie viską.

Sesuo Džouns pastebėjo: „Kai apie mažus rūpesčius kalbama su meile, padedamas pamatas sveikai reakcijai, kad ir kilus didelėms problemoms būtų bendraujama.“⁵

Svarbiausi, labiausiai apsaugantys tėvų pokalbiai su vaikais yra apie jų kūnus. Tie pokalbiai turėtų apimti kūno dalių vadinimą teisingais pavadinimais, informaciją apie higieną ir pokyčius, kurių vaikai gali tikėtis ateinančiais metais. Turime kalbėti apie seksualumą ir paaiškinti, kad fizinis ir emocinis intymumas yra nuostabi mums skirto Dangiškojo Tėvo plano dalis. Taip pat galime kalbėtis tokiomis temomis kaip smurtas ir pornografija. Pokalbiai turėtų atitikti vaikų amžių ir vykti vadovaujantis vaikams kylančiais klausimais. Geriausia būtų, kad laikui bėgant įvyktų keli pokalbiai, suteikiantys vis daugiau žinių, nes mūsų vaikai auga ir vis daugiau supranta. (Šio skyriaus gale rasite naudingos informacijos.)

Jėzus rodė jiems pavyzdį

Jėzus visiems rodė tobulą pavyzdį (žr. Jono 8:12). Mes, suaugusieji, turime galimybę ir pareigą būti pavyzdžiai. Vienas iš geriausių būdų, padėsiančių vaikams būti saugiems, tai patiems rodyti saugių pasirinkimų pavyzdžius. Vaikai pastebi, kaip jų tėvai elgiasi su kitais ir kaip elgtis su jais leidžia kitiems. Prašau, jei turite reikalų arba kovojate su žalingais įpročiais, kurie jums ir jūsų šeimai kelia pavojų, kreipkitės pagalbos. Kreipkitės į visuomenines organizacijas ir profesionalius psichologus, taip pat ir į savo vyskupą arba Paramos bendrijos prezidentę, kurie gali padėti jums gauti reikiamą pagalbą iš Bažnyčios arba bendruomenės. Esate verti saugumo ir pagarbos.

Taip pat mes turėtume rodyti rūpinimosi savo dvasine stiprybe pavyzdį. Ar vaikai mato mus besimeldžiančius? Ar jie mato mus skaitančius Raštus? Ar jie girdėjo mūsų liudijimus? Ar ryte kartu su šeima apsivelkame „visa Dievo ginkluote“ prieš išeidami į pasaulį? (Žr. Efeziečiams 6:11–18; Doktrinos ir Sandorų 27:15–18.)

Jėzus juos užtarė

Gelbėtojas kalbėjo prieš tuos, kurie skaudina vaikus (žr. Mato 18:6). Mes taip pat savo gyvenime galime užtarti vaikus.

„Vaikams reikia, kad kas nors juos užtartų, – mokė prezidentas Dalinas H. Ouksas, pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, – kad priimtų sprendimus, kurie jų gerovę iškeltų aukščiau savanaudiškų suaugusiųjų interesų.“⁶

Nors nereikia per daug baimintis ir įtarinėti kitų, turėtume žinoti apie potencialius pavojus ir priimti išmintingus saugumą užtikrinančius sprendimus. Pradinukų organizacijos vadovės turi laikytis Bažnyčios nurodymų, skirtų apsaugoti nuo smurto⁷. Saugiau, kai kiekvienoje klasėje yra du mokytojai ir kas nors iš prezidentūros tikrina klases.

Tėvai ir vadovai turi tartis ir nuspręsti, ar reikia imtis papildomų priemonių, kad būtų sumažinti konkretūs pavojai. Pavyzdžiui, daugumoje Bažnyčios pastatų durys su stikliniais langais. Jei jūsų pastate tokių nėra, per pamokas duris galite palikti šiek tiek praviras, pasikalbėti su pastatų priežiūros tarnybos atstovu ir išsiaiškinti, ar įmanoma įstatyti langus. Visi suaugusieji, kad ir koks būtų jų pašaukimas, Bažnyčioje turi būti dėmesingi ir, esant reikalui, padėti, pavyzdžiui, pasveikinti po patalpas vaikščiojančius svečius arba paraginti klaidžiojantį vaiką sugrįžti į klasę.

Deja, kartais vieni vaikai skriaudžia kitus. Pastebėję bet kokias patyčias arba netinkamą fizinį kontaktą bažnyčioje arba bet kur kitur, turime tuojau pat įsikišti. Jei esame vadovai, turime būti pasiryžę pasikalbėti su tuo įvykiu susijusiomis šeimomis – net jei kalbėtis nejauku – ir užtikrinti visų vaikų saugumą. Kalbėkite aiškiai ir su užuojauta, kad pavyktų sukurti maloningą atmosferą.

Jei manome, kad prieš vaiką smurtaujama, turime tuojau pat apie tai pranešti visuomeniniams įgaliotiniams. Daugelyje šalių veikia pagalbos tarnybos, siūlančios pagalbą ir informaciją kilus krizinėms situacijoms. Taip pat apie įtariamą smurtą, ypač jei smurtavęs žmogus turi teisę būti su vaikais Bažnyčioje, tuojau pat turime pranešti vyskupui. Vyskupas gali ne tik imtis priemonių, kad ateityje kaltinamas žmogus negalėtų būti šalia vaikų, bet ir paguosti, palaikyti nukentėjusiuosius, ir padėti jiems gauti daugiau pagalbos iš šeimos tarnybų.

Jėzus laimino juos po vieną

Primary teacher hugging child with Down syndrome

Jėzus pažinojo vaikus ir laimino juos po vieną (žr. 3 Nefio 17:21). Taip ir mes turime susipažinti su kiekvienu vaiku ir stengtis padėti konkrečiai jam arba jai.

Kaip Bažnyčią galime padaryti saugesnę vaikams, turintiems sveikatos problemų? Ar turime pagalbos pradinukams su negalia planą? Ar pradinukų pamokos pritaikomos atsižvelgiant į aplinkybes kiekvienuose namuose? Ką dar galime padaryti, kad įtrauktume visus?

Mūsų kalbose neturi būti rasistinių komentarų, kitas kultūras menkinančių pastabų ir kitų tikėjimų žmones smerkiančių žodžių. Vienoje pradinukų klasėje vienas berniukas nelabai gerai kalbėjo kalba, kuria kalbėjo kiti vaikai. Kad padėtų jam jaustis laukiamam, mokytojos pasistengė, kad dalijamoji medžiaga būtų spausdinama dviem kalbomis. Paprasti rūpestį demonstruojantys veiksmai vaikams parodo, kad pažįstame juos ir jais rūpinamės asmeniškai, – tokie veiksmai gali jiems tapti sektinu pavyzdžiu.

Galime pamatyti, kad kai kam iš vaikų reikia neatidėliotinos pagalbos. Pavyzdžiui, kartais nuotaikų kaita yra normali augimo apraiška, bet jei vaikas pyksta, yra užsidaręs arba liūdnas keletą savaičių, tai gali būti daug rimtesnė problema, reikalaujanti profesionalios pagalbos. Nors dori įpročiai, pavyzdžiui, malda ir Raštų studijavimas, yra svarbūs, dažnai daugiau palaikymo reikia susidūrusiems su ryškėjančia psichikos liga arba patyrusiems slaptą traumą. Tokios situacijos ignoravimas padėties nepagerins. Daugelyje kraštų vyskupai gali suteikti finansinę paramą psichologinei pagalbai per šeimos tarnybas arba kitas organizacijas.

Jėzus juos stiprino

Saugodamas vaikus Jėzus juos taip pat ir stiprino. Vaikus Jis rodė kaip pavyzdžius (žr. Mato 18:3). Po Jo apsilankymo Amerikos žemyne vaikai galėjo mokyti suaugusiuosius „nuostab[ių] dalyk[ų]“ (3 Nefio 26:16).

Galime sustiprinti pažįstamus vaikus mokydami juos atpažinti jiems kalbančią Dvasią ir sekti Ja priimant sprendimus – padėti jiems išlavinti vidinį filtrą, kuris nukreiptų jų veiksmus. Kaip mokė sesuo Džouns, „būtina padėti vaikams išsiugdyti vidinį poreikį norėti [priimti saugius sprendimus]“⁸. Štai kelios idėjos, padėjusios kitoms šeimoms:

Viena motina mokė savo vaikus atkreipti dėmesį į nejaukius pojūčius ir būti atsargiems šalia klastingai atrodančių asmenų. Tai buvo naudinga, kai kažkokie asmenys mėgino įtikinti jos sūnų nueiti su jais į tualetą. Jis pakluso nerimui ir atsisakė.
Kai kurios šeimos iš anksto sudaro pabėgimo planą, kuriuo vadovautųsi, jei susidurtų su kokiu nors pavojumi. Pavyzdžiui, vienos šeimos sumanytas pabėgimo planas vadinosi „išjunk ir papasakok“, o jį sudarė monitoriaus išjungimas ir neatidėliotinas papasakojimas tėvams, jei pasirodo netinkamas paveikslėlis. Jų vaikams niekada nereikėjo galvoti, kaip elgtis su netinkama medžiaga. Jie jau žinojo, ką daryti!
Kita šeima sugalvojo kodinį žodį, kurį jų vaikas turėtų jiems atsiųsti žinute arba pasakyti telefonu, jei jį tuojau pat reikėtų pasiimti.
Galite padėti savo vaikams pasakyti „Ne!“, kai kas nors bando juos įkalbėti daryti kažką, kas verčia juos jaustis nepatogiai. Kiekvienas vaikas turi žinoti, kad gali paprašyti pagalbos ir kad turi prašyti tol, kol jausis saugus.

Mūsų, kaip tėvų, vaidmuo

Prisiminkime įvykius iš 3 Nefio 17 skyriaus, kai Jėzus „ėmė jų mažus vaikus vieną po kito ir laimino juos, ir meldėsi Tėvui dėl jų. […] Ir jie buvo apgaubti ugnies; ir angelai tarnavo jiems“ (21 ir 24 eilutės). Galbūt svarbiausia šioje istorijoje buvo ne pamokyti mus, kokie svarbūs yra vaikai, bet parodyti, koks turi būti mūsų, kaip suaugusiųjų, vaidmuo. Mes rūpinamės būsimąja karta. Mes turime būti tie angelai, kurie apsupa vaikus ir jiems tarnauja. Nenustokime į Jėzų žiūrėti kaip į tobulą pavyzdį, o tada daryti viską, ką galime, kad apsuptume savo mažutėlius meile ir apsauga.